Abstrakčios dailės atodangos, arba Kiek toli galime matyti už horizonto?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų salėse birželio ir liepos mėnesiais parodą „Tarp naujosios abstrakcijos ir naujojo konkretumo“ pristato dailės galerija iš Berlyno „Werkstattgalerie“.
Goda Giedraitytė
Retrospektyviu žvilgsniu
Parodoje pristatomi šiandien kuriantys Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Estijos ir JAV menininkai (eksponuojami 2002–2012 m. kūriniai), savo meninę stilistiką ar braižą atradę dar 7–8 dešimtmečiais, arba jaunieji kūrėjai, tęsiantys abstraktaus ekspresionizmo (kitaip dar vadinamo informel ar tašizmo) ieškojimus.
Nuosekli šios krypties plėtotė skatina ekspoziciją vertinti retrospektyviu žvilgsniu – kiekvienas darbas reprezentuoja vieną ar kitą prieš kelis dešimtmečius visuomenę šokiravusį, tačiau šiandien retą žiūrovą benustebinantį plastinės kalbos sprendimą. Todėl būtent kontekstualus šios parodos įterpimas į meno istorijos labirintą, kurio atšakos tęsiasi iki pat mūsų dienų, leidžia suvokti tikrąją ekspozicijos vertę ir svarbą. Intriguoja galimybė pamatyti menininkų, bendradarbiavusių su tokiais dailininkais, kaip A.Warholas, J.Beuysas, Christo, E.Nolde bei W. de Kooningu, kompozitoriais J.Cage’u ir K.Stockhausenu, filosofu T.W.Adorno, kūrinius.
Taip Mary Bauermeister kūriniuose („Ciklo segmentai. Mėlyna-žalia-geltona“ bei „Konstruktyvus tašizmas“, beje, seniausiuose parodos eksponatuose, datuojamuose dar 7-ojo deš. pr.) išvystame J.Pollocko ekspresiją, Ingeborgos zu Schleswig-Holstein darbuose („Kalbantis vanduo“, „Tapyba ant drobės, 4 dalys“) – spalvinio lauko tapybos plokštumas, o Rudolpfo zur Lippe’s kaligrafinėje instaliacijoje („Peinture gestuelle“) – veiksmo tapybos atstovų vystyto automatizmo kūryboje principus.
O Jaano Elkeno, taikliai meno kritiko H.Liivrando pavadinto „estišku Anselmu Kieferiu“, kompozicijas persmelkia neoekspresionizmo dvasia. Kaip ir būdinga pastarojo judėjimo menininkams, J.Elkeno darbai („Pažiūrėk kairėn, pažiūrėk dešinėn“, „Baltesnis blyškumo šešėlis“, „Beldžiant į dangaus vartus III“) dažnai susiję su asmenine ar kolektyvine atmintimi, atskleidžiama alegorijomis ar simboliais. Autorius itin mėgsta tekstų nuotrupas, koliažus, taip drobes priartindamas prie tinkuotų sienų paviršių ir jaukaus tapybos formato interjerą perkeldamas į eksterjerinę erdvę. Išorinis kūrinių paviršiaus faktūriškumas reflektuoja skaudžius istorinius potyrius ar šiandienos realijas, kurios ne tik formaliai, bet ir emocionaliai veržiasi iš vidujinės gelmės platesnio diskurso su auditorija teritorijos link.
Su žiūrovais eina slėpynių
Intriguoja ir konceptualus parodos sutvėrimas – balansuojama ties abstraktaus meno suvokimo riba. Ir tai pasiteisina su kaupu. Parodos kuratorius Pascualis Jordanas nusipelno pagiriamojo žodžio – nustebino jo gebėjimas gana nedidelės apimties ekspozicijoje (pristatoma 12 autorių) atskleisti įvairiabriaunį abstrakcijos galimybių lauką.
Čia ir judesio minimalizmu alsuojantis Friedricho Lippe’s fotografijų ciklas, ir daugialypes vokiškojo ekspresionizmo tradicijas reflektuojantys paties kuratoriaus P.Jordano darbai, ir arte povera estetiką deklaruojantys Clement Boderie inicijuoti kūriniai („Zadkine muziejaus stogas“, „4 sezonai Charles Foix“, „Medis Charles Foix“), kurių bendraautoris – gamta. Dulkių, lapų, žiedadulkių, lietaus, saulės, sniego ir kitų aplinkos veiksnių dėka menininko ištisiems metams atviroje erdvėje paliekamos drobės įamžina natūralios abstrakcijos pirmavaizdžius. O Viktoro Erlingo darbai („Ten gali būti čia“, „Kas yra už visos šios energijos“, „Naktis priklauso tau“, „Kartais geltona atrodo lyg mėlyna“) su žiūrovu žaidžia verbalines slėpynes, menančias konceptualistines L.Weinerio pinkles ir patvirtinančias parodos struktūroje užkoduotą regos apgaulės intrigą.
Dėl to abstrakcija čia virsta ir savo prigimtimi labai figūratyvūs menininkų sprendimai. Kad ir garsiausio „Naujųjų laukinių“ atstovo Salomé stambių potėpių jūroje besislepiantys kūnų ar gėlių motyvai (ciklas „Plaukikai“, „Vandens lelijos“). Tačiau neapibrėžtas jų kontūras, tiesioginis grynos spalvos ir drobės kontaktas, gyvas akrilo rėžis, atektoniška kompozicija „skandina“ žvilgsnį visumoje, ir siužetinės detalės tampa tik abstrakčios plokštumos elementais.
Apraizgo informacijos tinklais
Sąmoningą figūratyvo maskuotę regime ir Danielio Hourdé instaliacijoje („Kritimas“). Erdvėje susipinanti pieštų natūralaus ūgio vyrų kūnų kompozicija virsta spalvinių, ugnies liežuvius atspindinčių dėmių horeljefu. Šis kūrinys įdomus ne tik dėl savo trimačio plastinio sprendimo (savotiška aliuzija į minimalisto D.Juddo bandymus tapybą „atplėšti“ nuo plokštumos), bet ir daugiaprasmėmis turinio įžvalgomis (čia susipina teologinės tiesos, egzistencinės mintys, o gal tik elementarūs fizikos dėsniai?).
Dar radikaliau optinę apgaulę savo kompozicijose išnaudoja Ronis Feldmanas. Iš tolo suprematizmo lyderio K.Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“ menantys monochrominiai autoriaus darbai („Juodas penktadienis“, „Švelnus apkabinimas“), priėjus arčiau, šviesos kritimo kampo pasikeitimo dėka virsta pilnaviduriu figūratyvo žiedu. Pro neįtikėtinai subtilią juodos spalvos niuansuotę staiga išnyra žmonių veidai ir kūnai. Preciziškas technikos įvaldymas leidžia užsimiršti, jog esi „pagautas“. O gal atvirkščiai, tuo pasidžiaugti – juk toks ir yra meno kūrinio tikslas – apraizgyti žiūrovą savo siunčiamos informacijos tinklais.
Šioji paroda reikalauja laiko ir dėmesio. Bijau, kad to dažnam žiūrovui ir pristigs. Norint įvertinti jos svarbą ir reikšmę, būtinas atidus žvilgsnis ne tik į prieš akis kabančius kūrinius, bet ir į dailės istorijos ir šiandienos užkulisius. Tačiau net ir be šio kontekstualaus užnugario siūlyčiau pasimėgauti profesionalia abstrakčios dailės kolekcija. Juolab kad tai padaryti skatina ir puikiai apgalvota bei pateikta darbų ekspozicija. Ją KKKC Parodų rūmuose apžiūrėti galima iki liepos 29-osios.
