Abstrakčios formos dvasingumo galimybės
Svečiuose pas skulptorių Vladą Vildžiūną Vilniaus Jeruzalėje kalbėjomės apie Klaipėdos skulptūrų parką, Smiltynės granito simpoziumus ir meną.
Sondra Simanaitienė
Atrinkinėdavo darbus
– Ką manote apie Klaipėdos skulptūrų parko situaciją šiandien?
– Manau, kad praeities paveldo pagerbimo ženklai Klaipėdos skulptūrų parke turėjo išlikti. Reikėjo palikti dar išlikusius paminklus iš senųjų kapinių ir rasti vietos pagerbimo ženklams. Mano skulptūra „Ecce homo“ skirta sunaikintoms kapinėms atminti. Skulptorius Mindaugas Navakas viename savo straipsnyje „Eche homo“ pavadino Kristaus galvos studija. (S.S. pastaba: išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Štai žmogus“, ištrauka iš Jono evangelijos; šiuos žodžius ištaria Poncijus Pilotas miniai, rodydamas į nuplaktą Jėzų.)
Tuo metu mane jau domino abstrakčios formos dvasingumo galimybės. Iškaltos M.K.Čiurlionio, L.Stuokos-Gucevičiaus paminklinės skulptūros jau buvo abstrakčios savo minties ieškojimais. Žymi amerikiečių tapytoja Georgia O‘Keeffe rašė, kad tapyba yra gera, jeigu ji gera abstrakčiąja prasme. Ją vadinu abstraktaus suvokimo mokytoja.
Kai kūrėsi Skulptūrų parkas Klaipėdoje, buvau Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros sekcijos pirmininkas, todėl dažnai atvažiuodavau į simpoziumus pasižiūrėti. Priklausiau komisijai, kuri atrinkdavo darbus. Skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokavo, kad aš atrinkinėdavau tarsi žaisdamas šachmatais: tas geras, tas abejotinas ir panašiai. Man svarbiausia buvo meniškumo kriterijus. Padėjo, kad į sekcijos pirmininkus įkliuvau padaręs M.K.Čiurlionio skulptūrą Druskininkuose (1975 m.). Taigi buvau jau pripažintas valdžios, 1976 m. apdovanotas valstybine premija.
Išgelbėjo „Rustiką“
– Galima sakyti, kad M.K.Čiurlionis – savotiškas jūsų globėjas?
– (Juokiasi) Prisimenu, akmen-skaldžiai M.Navako skulptūros „Rustika“ jau atskirus akmenis buvo išsidaliję. Aš bėgau pas tuometinę Klaipėdos valdžią, Alfonsą Žalį ir, kaip mokėjau, griežtai sakiau: nedarykite nusikaltimo, tai modernus darbas. Nustebau, kad tada A.Žalys įsiklausė į mano prašymą neardyti „Rustikos“. Jis buvo geranoriškas menams, todėl, manau, skulptūrą ir pavyko išgelbėti.
– Ar gerai, kad „Rustiką“ paliko Smiltynėje, simpoziumų aikštelėje?
– Gal ir gerai. Ji per didelė parkui. Žinoma, liūdna, kad parkas buvo įsteigtas vietoj kapinių. Bet darbai jam buvo kuriami nedidukai, taip buvo atsižvelgta į tos vietos paskirtį. Kapinėse buvo antkapiai, o dabar – maži skulptūros darbai.
M.Navakas kūrė skulptūras ir parkui, ir tai vietai, kur kalė, – Smiltynės erdvei. Didžiosios jo skulptūros „Kolona ir sija“, „Trijų dalių“ ten ir liko. Manau, kad M.Navako „Rustika“ yra vienas reikšmingiausių darbų, iškaltų Smiltynės simpoziumuose.
O Smiltynėje likusi ekspozicija turėtų būti vertinama kaip Klaipėdos skulptūrų parko dalis.
– Ar būtų prasminga Smiltynės simpoziumų vietą atgaivinti kultūriškai?
– Manau, kad taip. Gal net kurti toliau Smiltynės skulptūrų parką. Kurti Smiltynėje ir ten statyti, bet, suprantama, reikėtų suderinti su Nacionalinio parko nuostatais.
Susibūrė pagal pasaulėžiūrą
– Žinau, kad Klaipėdos parke esanti jūsų skulptūra „Ecce homo“ turi seserų.
– Taip. 1972 m. Vengrijoje simpoziume padariau pirmą „Ecce homo“, vieno metro dydžio iš marmuro, o 1977 m. Amerikoje išliejau iš bronzos nedidelę „Ecce homo“ (43 cm), ir ji iškeliavo į Liudviko muziejų Kelne. Klaipėdos skulptūrų parke – „Ecce homo“ – jau 2 metrų dydžio, didžiausia. Ją iškalė akmens meistras Staselis pagal mano gipsinį modelį 1983-iaisiais Smiltynės simpoziume. Vėliau dar vieną tokią skulptūrėlę 15 cm aukščio išliejau Vilniuje, savo dirbtuvėse Jeruzalėje, kur su draugais pasistatėme liejyklą. Iš viso yra keturios „Ecce homo“ skirtingų medžiagų ir dydžių skulptūros.
– Ar galima kalbėti apie žymiosios skulptorių modernistų šešiukės, kuriai priklausėte ir jūs, taip pat K.Jaroševaitė, V.Urbanavičius, M.Navakas, S.Kuzma, P.Mazūras, darbuose esantį vienijantį abstraktumo lygmenį? Beje, laimė, visi minėti skulptoriai dalyvavo Klaipėdos Smiltynės simpoziumuose ir jų darbai puošia Skulptūrų parką.
– Manau, tai savaime atsitiko. Laikas diktavo grupės gimimą. 1984 m. surengėme pirmąją mažosios plastikos parodą.
– Ar turite savo kūrybos sekėjų, mokinių?
– Niekada nesiekiau to. Neturėjau pretenzijų sukurti savo mokyklą. Kurdamas Skulptūrų sodą Vilniaus Jeruzalėje norėjau, kad jauni kūrėjai turėtų minimalias sąlygas darbui ir visiškai jais pasitikėjau. Laisvė. Mūsų Jeruzalės menininkų grupė susirinko pagal pasaulėžiūrą.
Menas – šventas dalykas
– O kokia pasaulėžiūra jus suvienijo?
– Atspirties taškas: menas – šventas dalykas. Nedaryti „chaltūrų“, partinių galvų, atsiriboti nuo politikos. Niekas iš mūsų šešiukės nedirbo sovietinei ideologijai. Tai, manau, buvo Sąjūdžio pradžia. Čia, kur sėdime, – mūsų virtuvėje.
– Grįžkime prie šiandieninio Klaipėdos skulptūrų parko. Kaip jums atrodo, ar galima sužalotą Ksenijos Jaroševaitės skulptūrą „Dvi puokštės“ eksponuoti parke nerestauruotą, be bronzinių rankų, laikančių puokštes? Gal toks netikėtas eksponavimas pažymėtų istorinio virsmo tašką, primintų dešimtojo dešimtmečio pradžioje vyravusias smurto akcijas prieš meną? Šį pasiūlymą išdėstė pati skulptorė.
– Manau, kad Ksenija teisi. Būtų labai įdomu matyti parke nerestauruotą skulptūrą, kuri bylotų su socialine potekste ir skatintų domėtis, kodėl taip yra.
– Ką manote dar apie vieną skulptūrą, mano galva, nepelnytai išprašytą iš savo vietos – Algirdo Boso „Martyną Mažvydą“. Ji buvo iškalta 1980-aisiais. Tuometis miesto kultūros elitas nepriėmė jo M.Mažvydo interpretacijos ir skulptūra buvo perkelta į parko gilumą.
– Man atrodo, kad tai vienas geriausių darbų parke ir galėtų grįžti į savo vietą, kur buvo pradžioje pastatytas, netoli M.Mažvydo alėjos, prie įėjimo į parką. Manau, kad A.Boso skulptūra ten labai tiktų.
– Galvojant apie ateitį, ar Klaipėdos skulptūrų parkas galėtų tapti istoriniu parku, kuriame šalia modernių skulptūrų galerijos rastume žmonių, gyvenusių Klaipėdoje XIX a.–XX a. pradžioje, istorijas? Gal esate matę pasaulyje istorinių parkų? Kokie jie?
– Specialiai istorijos nesukursi, ji jau yra. Buvusios kapinės sunaikintos, istorinis vandalizmo faktas įvykęs. Įvardijant ir tinkamai pagerbiant čia palaidotus žmones, bent iš dalies būtų atsiprašyta už istorinius nusikaltimus.
