A/CH ,,Otelas” – įspūdingas, brandus, bet ne ypatingas
Violeta Milvydienė
Betylant diskusijoms apie teatralizuotą Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva” koncertą ,,Lietuviškos giesmės” bei tradiciškai skandalingą Sankt Peterburgo ,,Vyrų baleto” pasirodymą, choreografijos gerbėjai Klaipėdoje sulaukė naujausio Anželikos Cholinos (A/CH) šokio teatro darbo – spektaklio ,,Otelas”. Gausiai susirinkusiai publikai šis grandiozinis pastatymas buvo parodytas gruodžio 4-ąją kol kas didžiausioje uostamiestyje – Žvejų rūmų – scenoje.
Statytas daug kartų
 |
| Stiprų vizualinį įspūdį palieka eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Jagas (Aurimas Sibirskas) ir Otelas (Nerijus Tauskus). Otelo (Nerijus Tauskus) ir Dezdemonos (Margarita Makejeva) duetas. |
Viljamo Šekspyro tragedija ,,Otelas” – sudėtingas draminis veikalas, kurio medžiaga, anot choreografės A.Cholinos, ,,nėra palanki šokio interpretacijoms”. Tiesa, pirmą kartą pasirodęs Milano ,,La Scala” teatre 1818-aisiais, iki šiol įvairiose pasaulio scenose baletas statytas keliolika kartų (vien baleto enciklopedijoje, išleistoje 1981 m., jų užfiksuota 11). Jei dar pridėtume vėlyvesnius šiuolaikinio šokio pastatymus bei baleto spektaklius kitais pavadinimais (pvz., ,,Venecijos mauras”, ,,Dezdemona” ir pan.), gautume gana įspūdingą šio garsaus kūrinio choreografinių sprendimų eilę.
Tačiau esmė – ne skaičiai.
Prasmingiau, kad ir XXI amžiuje gvildenamos tos pačios, senos šekspyriškos tiesos – moters ir vyro santykiai, kova tarp gėrio ir blogio, amžinai gyvos – meilės, pavydo, aistros, keršto, mirties – temos…
Dažnai jos traktuojamos šiuolaikiškai, su tam tikra nihilizmo doze, kaip, pavyzdžiui, pernai ,,Sirenų” festivalyje parodytame to paties pavadinimo L.Percevalio režisuotame Europos menininkų darbe ar neseniai per TV demonstruotoje JAV filmo juostoje.
Giliai teatromanų atmintyje įstrigęs Eimunto Nekrošiaus spektaklis, kuriame Dezdemoną suvaidino primabalerina Eglė Špokaitė.
Tačiau grįžkime prie A/CH šokio teatro įgyvendintos versijos.
Neišsiskiria iš kitų
 |
| Spektaklyje gerai pasirodė didžiulis būrys ne tik šokėjų profesionalų, bet ir šios specialybės studentų, diplomantų. „Otele“ labiausiai imponuoja masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių”- scenos. Michailo Raškovskio ir Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vertinant spektaklio visumą, galima konstatuoti: šis 100 minučių trukmės choreografijos kūrinys pagal skirtingų kompozitorių muziką – įspūdingiausias ir brandžiausias iš matytų minėtos choreografės darbų. Antra vertus, neišsiskiriantis iš kitų nei ypatingu kūrybos braižu, nei savita šokio stilistika ar vaidyba.
,,Otelo” masyvumą pirmiausia lemia gausesnis nei įprasta atlikėjų skaičius – be A/CH teatro dalyvių, čia šoka Nacionalinio operos ir baleto teatro artistai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentai bei diplomantai, kelios M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus absolventės.
Antruoju svariu argumentu būtų stiprų vizualinį įspūdį sudarantys spektaklio komponentai: eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Nenuostabu, visa tai kūrė profesionalų komanda: rūbų dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Tadas Valeika. Atskiro pagyrimo nusipelnė ir šokio teatro repetitorė Jolanta Vymerytė, ne kartą įrodžiusi savo ,,juodo”, preciziškai atlikto darbo rezultatus.
Imponuoja masinės scenos
Siužetinė ,,Otelo” linija nėra tobulai vientisa, išspręsta gana tiesmukai, įvykiai vaizduojami nuosekliai ir atitinka dramos kūrinio eigą.
Labiausiai imponuoja į tradicinius pagrindinių veikėjų susitikimus, tarp jų vykstančias konfliktines situacijas įterptos ir kontrastą joms sudarančios masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių” – scenos. Pastarosiose dominuoja elementari, laisva kūno plastika, jos raišką itin vykusiai papildo avangardine dvasia sukurtas rūbas.
Duetuose, kaip jau įprasta matyti, vyrauja modernaus baleto leksika, grupiniai šokiai grindžiami klasikinio ir demi-charakterinio šokio elementais (beje, tai žymu visuose A/CH teatro spektakliuose, išskyrus gryna šiuolaikine choreografija pastatytus ,,Bernardos Albos namus”). Dezdemona – Margarita Makejeva – labai jauna, jautri būtybė, kurios trapumas išreiškiamas ir virpančiais rankų judesiais, ir smulkiais žingsniais, ypač gausiais ,,pa de burė siuivi” (baleto terminas – aut. past.) ir dvasinga, švelnia šypsena. Balta, lengvos plonytės medžiagos suknutė dar labiau išryškina veikėjos tyrumą, o tokios pat spalvos šalis, plazdenantis vėjyje, suteikia jos šokiui savotiškos žaismės. Tik Dezdemonos monologas atrodė kiek užtęstas, kartu nuobodokas, su pasikartojančiais judesiais ,,par ter” (iš pranc. k. – ant žemės).
Ryškiausias – Jagas
Pagrindinis – Otelo (Nerijus Tauskus) vaidmuo taip pat nėra pats stipriausias, mat Venecijos maurą įsivaizduoju temperamentingesnį, jausmingą, kenčiantį. Tuo tarpu šis tipažas – bespalvis, jo vidinis emocijų bei kančių pasaulis liko neatskleistas, drįsčiau teigti, nepasiekė ir salės, nesukėlė joje deramos įtampos.
Dezdemonos ir Otelo duetuose choreografei berods pritrūko išradingumo, originalesnės šokio kalbos, naujesnių niuansų. Tarkim, iki paskutinio, to beprasmiško ir gana buitiškai sukurto nekaltos mylimosios nužudymo epizodo galima pamanyti stebint Romeo ir Džiuljetos meilės scenų fragmentus. O mundurais vilkinčios kariaunos pasirodymai asocijavosi su Chosė draugų kareivių šokiu iš spektaklio ,,Carmen”.
Pats ryškiausias tiek vaidybiniu aspektu, tiek choreografijos atžvilgiu neabejotinai – Jagas. Aktoriaus-šokėjo Aurimo Sibirsko įkūnytas personažas – dvilypis, tačiau ir kerštingas piktadarys, ir gerasis apsimetėlis, kaip ir šešėlis su juoda veidą dengiančia kauke, – intriguojantis, nepaprastai įtaigus. Ne veltui šis atlikėjas pelnė daugiausia žiūrovų aplodismentų.
Belieka apgailestauti, jog neteko stebėti ,,Otelo” premjeros gegužės 30-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kai pagrindinius vaidmenis atliko kviestiniai artistai – Ciuricho baleto teatro solistai kubietis Amilkaras Moretas Gonzalezas ir šveicarė Kuscha Aleksi.
Anaiptol nesu įsitikinusi, jog tuomet vertinimas būtų pozityvesnis, žinoma, turint omenyje vien choreografinius sprendimus.
