„Adata“ suvėrė vaizdus ir muziką

„Adata“ suvėrė vaizdus ir muziką

Rita Bočiulytė

Latvijos nacionaliniame teatre vasario pradžioje triumfavusi premjera – nauja šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinė drama „Adata” – įdomi ir nepaprasta keliais aspektais.

Pastatė lietuviai

Rygoje, Latvijos nacionaliniame teatre, spektaklį pastatė lietuviai: klaipėdiečiai režisierius Ramūnas Kaubrys ir choreografas Aurelijus Liškauskas, vilniečiai scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Pažįstama komanda, Klaipėdoje į sceną išleidusi ne vieną spektaklį, taip pat ir Zigmaro Liepinio operą melodramą „Paryžiaus katedra“ (pagal V.Hugo romaną) 2005-aisiais.

Tuomet latvių kompozitorius ir jo žmona prodiuserė Mirdza Ziverė ir susipažino su šia komanda.

„Dar Klaipėdoje pajutome jos neordinarinį mąstymą – simbolinį, keistą, intriguojančiai, jaudinančiai keistą… Todėl ir pakvietėme ją pastatyti naują mano kūrinį Rygoje, pasitikėjome šiais jaunais, talentingais žmonėmis, – sakė Z.Liepinis „Klaipėdos“ dienraščiui po „Adatos“ premjeros. – Ir nenusivylėme. Aš labai patenkintas. Trupė – irgi. Teatro vadovybė ir kritikai žeria komplimentus…“

Naująjį savo kūrinį Z.Liepinis parašė narkomanijos tema. Tai rekviem svajonėms, arba jaunos, naivios mergaitės ekstravagantiška susinaikinimo istorija. Anot kompozitoriaus ir libreto autorės Andros Manfeldės (libretas parašytas pagal jos autobiografinę knygą), kiekvienas jaunas žmogus labai daug svajoja ir tikisi, bet visi pasmerkti vienatvei ir liūdesiui. Spektaklio statytojai bando publikai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, koks žiaurus bebūtų.

„Šiandien sunku kuo nors nustebinti žmones. Mes ir nesistengėme. Mums buvo svarbu parodyti emocijas, charakterius – rasti jiems nestandartinius išraiškos būdus“, – sakė Z.Liepinis, kuris yra ir spektaklio garso režisierius, sėdėjo prie pulto su grupe „Dzirnas“ įrašant jo muziką.

„Adata“ – muzikinė drama. Ją kurdamas kompozitorius panaudojo pačius įvairiausius muzikos stilius. Partitūroje susipynė visos jų spalvos – roko, rokenrolo, disko ir simfoninės muzikos motyvai, dramatiškas fortepijono solo…

Spektaklyje skamba muzikos įrašas (žavėjo puikus erdvinis garsas), artistai dainuoja gyvai, be vargo naudojasi radijo mikrofonais.

Turėjo prodiuserę

Scenos iš Z.Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (rež. R.Kaubrys) Latvijos nacionaliniame teatre. Olego Zernovo nuotraukos

„Adatos“ prodiuserė M.Ziverė pasirūpino viskuo, kad repeticijos vyktų sklandžiai, nei spektaklio statytojams, nei artistams nieko netrūktų. „Šis spektaklis man – likimo dovana, – džiaugėsi režisierius. – Tai buvo tikras darbas, be jokių trukdžių, mums buvo sudarytos visos sąlygos, kūrybinė atmosfera buvo puiki.“

R.Kaubrys po premjeros juokavo, kad nebeįsivaizduoja, kaip dabar jam reikės dirbti be prodiuserio.

„Rygoje aš atradau savo meilę – meilę savo profesijai“, – prisipažino R.Kaubrys po dešimties kūrybos metų teatre.

Scenografas A.Šimonis džiaugėsi, kad galėjo paeksperimentuoti su besisukančia scena ir šviesomis. Nuostabaus grožio ir labai jaukus Latvijos nacionalinis teatras prieš trejus metus restauruotas (teatras pastatytas 1901-aisiais), jame sumontuota moderniausia garso ir apšvietimo aparatūra, kuria patys latviai dar nelabai žino, kaip naudotis. A.Šimonis juokėsi, kad dabar sužinojo ir labai nustebo, kokios didelės, tarkim, apšvietimo galimybės. Scenografas turėjo galimybę ir dekoracijas kurti iš pačių moderniausių, nepigiai kainuojančių medžiagų („veidrodinio“ ir peršviečiamo, dramblio kaulą primenančio plastiko ir kt.), kad tik išgautų trokštamą vaizdo efektą.

Dailininkė J.Rimkutė neslėpė, kad nemažai drabužių spektakliui važiavo pirkti į Vilniaus madingų rūbų parduotuves ir net Gariūnų turgų – Lietuvoje pigiau nei Latvijoje. Kiti, pavyzdžiui, adatų-gliukų (mėlynos beveidės žmogystos, įkūnijusios haliucinacijas), kostiumai pasiūti specialiai, dailininkei drąsiai eksperimentuojant su trikotažu, lanksčiu plastiku.

Rekviem svajonėms

Minimalistinis „Adatos“ scenovaizdis ir šviesos efektai kuria efemerišką nuotaiką. Spektaklis tarsi ištirpsta, atrodo, beribėje ir belaikėje scenos erdvėje. Režisūra ir personažų kostiumai su retro atspalviu (merginos su guminiais botais, raudoni gvazdikai, mitingas prie paminklo) šiek tiek apeliuoja į netolimą sovietmetį, bet aiškesnių laiko nuorodų nėra. Čia svarbiausias žmogaus jausmų, troškimų ir iliuzijų pasaulis, skaudus jo susidūrimas su realybe.

R.Kaubrio estetiniai kodai „Adatoje” atpažįstami, tie patys kaip ir jo režisuotoje „Paryžiaus katedroje”. Režisierius žiūrovui neleidžia nė minutei atsikvėpti, prikausto jo dėmesį prie scenos. Dinamiškas spektaklis vėlgi prisodrintas simbolių, asociacijų, įspūdingų ir prasmingų vaizdų, kurie, pakylėti virš kasdienybės, plastiškai susilieja su muzika. Ji gali patikti ar nepatikti, jei tavo skonis kitoks, bet norom nenorom jaudina, įsimena, apžavi ir išsklaido visas abejones.

Pasirodo, ir socialinė tema, net tokia nepatraukli kaip narkomanija, teatre gali būti „išlukštenta“ neformaliai, nebanaliai, jautriai ir iki širdies gelmių jaudinančiai.

Šokiruojančios žiaurumo ir prievartos scenos „Adatoje“ grakščiai persipina su romantika ir lyrika, negailestinga realybė – su svajonėmis apie meilę ir išsilaisvinimą. Prieš akis prabėga visas jaunos merginos gyvenimas – vaikystės prisiminimai, pirmoji nelaiminga meilė, pabėgimas iš tėvo girtuoklio namų, pirmoji dozė, nauji draugai, dienos ir naktys su narkomanais, kitokio gyvenimo troškimas, pastangos ištrūkti iš narkomanijos liūno ir vis gilesnis grimzdimas gilyn, kalėjimas… Dramatiškas finalas visus grąžina į tikrovę – pagaliau išsilaisvinusi mergina patiki, kad dar kartelį susileista paguodos dozė – nieko tokio, bet ji jai atneša mirtį; visi spektaklio veikėjai sugrįžta į sceną – kaip į kapines – su žvakutėmis ir uždega jas nuo narkotikų mirusiems žmonėms… Siužetas – paprastas, pažįstamas, nuspėjamas, bet ne tai, kaip jau minėjau, šiame spektaklyje svarbiausia…

Verti anšlago

„Adata“ – įspūdingų vaizdų ir muzikos fiesta. Vaidina ir dainuoja dauguma Latvijos nacionalinio teatro aktorių, bet yra ir kviestinių atlikėjų, kuriems tai – debiutas teatre. Pagrindinį – Kristos – vaidmenį sukūrė dvi jaunos, anot kompozitoriaus, ne profesionalės, iki šiol mažai kam žinomos populiariosios muzikos dainininkės Zanė Dombrovska ir Ieva Kerevica. Nesunku atspėti, kad po šio spektaklio abi taps žvaigždėmis. Teko matyti premjerą su Z.Dombrovska – ji labai natūrali, spinduliuoja vidine energija ir emocijomis, scenoje jaučiasi kaip profesionalė ir dainuoja tiesiog nuostabiai.

Narkotikų dilerio Vladžio vaidmenį atliko charizmatiškasis Andris Berzinis, nuo kurio personažo net šiurpas krečia. Kitus personažus puikiai įkūnijo Egilas Melbardis (Artūras), Dita Lūrina (Sandra), Marija Berzina (Žana, buvusi Vladžio meilužė), Rudolfas Plepis (Kristos tėvas), Martinas Eglienas ir Aigaras Apinis (šakalai) ir kiti. Visi artistai vaidina su įkvėpimu, azartu ir „visa koja“ nuo pat pirmo žingsnio į sceną. Ypač buvo malonu matyti daug jaunų, talentingų dainuojančių aktorių, kurie spektaklyje organiškai dera su vyresnės kartos profesionalais.

„Adatos“ premjera Latvijos nacionaliniame teatre įvyko vasario 2-ąją. Publikos susidomėjimas – didžiulis. Per mėnesį parodyti šeši anšlaginiai spektakliai. Bilietai kainuoja nuo 15 iki 125 litų, ir jų nebėra iki gegužės pabaigos. Spektaklis jo prodiuseriams kainavo maždaug 150 tūkstančių eurų. Bet jau dabar aišku, kad atsipirks su kaupu.

by admin