Agnė Rimkutė

Agnė Rimkutė

Alio Balbieriaus nuotrauka

Biografija

Sako, žmogus, rašantis savo gyvenimo istoriją kitiems, turėtų jaustis ypatingas, kuo nors kitoks. Mano istorija tokia pati, kaip ir daugelio kitų žmonių. Gal kaip ir jūsų. Pamaniau, kad būtent todėl jums ir bus įdomu ją perskaityti.

Šioje istorijoje mano vardas ir pavardė nieko nekeičia. Tik, manau, turėtumėte žinoti, kad artimi žmonės mane vadina Edžiu. Nes skaitysite istoriją, kurioje kalbama apie tai, ko ne tik artimesni žmonės, bet ir aš pats ilgą laiką nežinojau.

——————-

Senamiestis. Šlaitinių stogų žemuma tarp kampuotų, aukštų daugiabučių namų kvartalų. Gabalėlis praeities, atitemptas į dabartį. Čia už gebenėmis apaugusių sienų slepiasi skystųjų kristalų monitoriai ir skalbimo mašinos, gebančios skalbti šešiolika skirtingų programų. Samanos ant stogų stengiasi nenudžiūti nuo mobiliojo ryšio, bevielio interneto, palydovinės televizijos ir kitokių bangų, pripildžiusių orą. Į šitą miesto dalį keliauja savivaldybės pinigai namų fasadams, gatvių grindiniui ir informaciniams stendams. Čia, ypač Batsiuvių ir Mėsininkų gatvėmis, nuolat vaikštinėja turistai. Tuomet ausis gaudo svetimų šalių žodžius, turinčius nesuprantamas reikšmes. Gali tik nujausti, kurie kvepia saule ir vynuogynais, o kuriuose girdėti židinyje spragsinčios malkos ir gandrų kleketavimas. Batsiuvių gatvę kerta Vartų gatvė, grįsta spalvotais akmenimis. Saulei tekant ir leidžiantis tie akmenys… žėri. Šioje gatvėje yra nedidelė pieno parduotuvėlė, o už jos- skverelis. Suskeldėję suoliukai, oranžine šviesa šviečiantys žibintai ir susikūprinę gluosniai. Ir į apsiaustą susisupusio žmogaus skulptūrėlė viduryje. Pajuodusi nuo laiko. Tikriausiai jau ir pamiršo, kodėl čia stovi.

Viename skvero krašte – senas dviejų aukštų namas. Pirmajame jo aukšte įsikūręs antikvariatas. O viršuje – ilga palėpė mažais langais. Pro tuos langus vakarais į vidų tyliai krenta geltonos šviesos kvadratai.

Čia gyvenu aš.

——————

Čia gyvenu aš, o mano tėvas – antikvaras. Nuo jo visuomet dvelkė šiluma ir tolimais kraštais. Atrodė toks platus ir toks daugiaformis, kad žinojai, jog visuomet rasi jame vietą sau, ir tokią, kuri tau tiks.

Jis daug keliaudavo ieškodamas daiktų antikvariatui. Grįžęs pasakodavo man ir mamai, savo žodžiais panardindamas mus spalvose ir nuojautose. Pasakodavo parvežtų daiktų istorijas. Kai kurios iš jų būdavo ilgesnės už žmogaus gyvenimo istoriją. Kartais rodydavo kokį nematytą daiktą ir prašydavo atspėti, kam jis skirtas. Sykį tėvas šypsodamasis pakėlė mažutį pailgą indelį.

– Na, kam jis?

– Tarakonui apvožti,- spėjau.

– …

– Brangiam gėrimui? Padažui?

– …

– Gėlei? Mažam gėlės daigeliui?

– Kvapui. Kiniškos arbatos kvapui

Kai tėvas išvažiuodavo, dienas leisdavau su mama antikvariato prieblandoje. Ji daug šypsodavosi, kalbėdavo su manimi. Tvarkydavo daiktus senose lentynose ir pasakodavo jų istorijas atėjusiems pirkėjams. Duodavo man pinigų ir siųsdavo pirkti bandelių prieš-piečiams. O vakarais eidavome į senamiestį pasivaikščioti. Arba sėdėdavome skverelyje ir ji skaitydavo man. Mama žaisdavo su manimi, visai nesutrikusi, kaip paprastai sutrinka suaugusieji, žaisdami vaikiškus žaidimus. Ir vis dėlto ji buvo suaugusioji, o ne vaikas.

Kartais, kai mama būdavo užsiėmusi, žaisdavau antikvariato daiktais. Į rankas man jų niekas neduodavo. Tad užsimerkdavau ir imdavau lyginti, pavyzdžiui, pačioje palubėje stovintį metalinį graviruotą virdulį, riestu snapeliu ir medine rankena, su mūsų virtuvėje esančiu baltu plastmasiniu. Anam dar reikėjo ugnies šilumos, kad vanduo pradėtų virti… Mintyse įsivaizduodavau, kaip metalas virto plastmase, ugnis- baltu izoliuotu laidu, kaip nunyko ir pasimetė snapelis, tarsi augančiai varlei nukrenta buožgalvio uodega…

– Edi, kaip manai, ar bandelės su varške jau iškeptos?

Mama man turėjo atstoti viską.

Nes netoliese negyveno joks šešerių metų berniukas ar mergaitė.

—————————

Tą pirmą rudens dieną, kaip ir visi septynmečiai, kabinausi į mamos ranką. Kaip ir visi, išsigandęs žiūrėjau į tą baltą pastatą dideliais kvadratiniais langais. Jis neturėjo šlaitinio stogo. Čia buvo visai kitaip, nei namie. Daugybė žmonių. Griežtai nustatytas laikas, kada mokytis, kada ilsėtis, kada vėl mokytis, kada valgyti ir kada bendrauti.

Bendrauti.

Kitaip nei visi, bendrauti nemėgau.

– Ei, Edvardai, matei, Julius visą pamoką krapštė nosį?

– …

– Ir dar gavo 2 iš matematikos.

– Man neįdomu. Tai ne mano reikalas.

Įsikišo mokytoja. Nuskambėjo verdiktas:

– Kalbi kaip mažas senis.

Bendrauti nemėgau, nes nesisekė.

—————————–

Sėdėdavau savo suole ir žiūrėdavau į žaidžiančius bendraklasius. Aš buvau čia, jie buvo ten. Aš vienas, jie – drauge. Aš nebuvau liūdnas, bet ir ne toks linksmas, kaip jie.

Todėl atsistojau ir nuėjau pas juos.

——————————

Neskubiu žingsniu, dairydamasis ėjau per saulės nutviekstą kiemą. Tarp taisyklingos formos trumpai kirptos žolės plotų buvo išvedžioti pilki asfalto takeliai. Aikštelė atrodė tuščia, visi buvo susibūrę viename jos gale. Žaidė kažkokį žaidimą, tik aš dar nemačiau, kokį.

Priėjęs arčiau supratau: slėpynės. Visai nieko žaidimas, tik čia buvo ta kvaila jo versija, kuomet pastebėjęs besislepiantį turi lenktyniauti su juo bėgdamas prie iš anksto sutarto objekto ir pribėgęs šaukti, pavyzdžiui: „Tuki tuki Benas“, jei pamatei Beną. Grupelė kaip tik aptarinėjo paskutinio slėpimosi įspūdžius. Pastebėję mane nutilo.

– Nori žaisti?

Linktelėjau galva.

– Gerai, tada turėsi ieškoti. Naujas žaidėjas visada ieško,- pradėjo man aiškinti taisykles vienas berniukas. Net jo vardo nežinojau.

– Aš Edvardas,- pasakiau. Pernelyg aiškiai.

Jis nusišypsojo.

– Darius. Pastebėję pasislėpusį bėgame prie geltonosios laipyklės. Nežiūrime prie ano medžio, – pa-rodė į gluosnį kiemo kampe. Jis man patiko, nes priminė skverelį prie namų.

Per saulės išdegintą žolę ėjau ten. Buvo karšta. Priėjęs įsispoksojau į medžio žievę. Grublėta. Lipa skruzdėlė. Lipa aukštyn, žemyn, daugybė skruzdėlių. Kai kurios link žalios lajos, kai kurios žemyn… Nusišluosčiau į kelnes prakaituotus delnus.

– Jau!

Atsigręžiau. Tuščia. Tvanku ir tylu. Saulės spinduliai be garso leidosi ant žemės. Įtraukiau į plaučius šilto oro ir ėmiau ieškoti.

Mokyklos kiemas nelabai tiko žaisti slėpynes. Keletas sulaukėjusių obelų ir kriaušių, laipyklės, sūpynės – ir viskas. Galvojau, bus lengva, greitai pastebėsiu kurį nors besislepiantį ir viskas tvarkoje, kitą kartą ieškos jis. Viskas, ko reikia, – laikytis arčiau geltonos laipyklės.

Pamačiau Skaistę. Ji gulėjo už į žemę sukastų padangų. Mūsų akys akimirką susitiko. Kitą akimirką abu jau skuodėme link sutartos vietos. Bėgau kiek įkabindamas, sportbačių padai taip trankėsi į asfaltą, kad beveik jutau skausmą pėdose. Gerklėje kilo kutenantis šeriuotas kamuolys.

Skaistė irgi bėgo. Rudų plaukų uodega trankėsi jai į nugarą, švystelėjo į šoną, kai ji atsisuko pažiūrėti, ar labai aš ATSILIEKU, grįžo į savo vietą, ėmė švytuoti į kairę, į dešinę, paskui sustingo ant kairiojo peties – o jos ranka gulėjo ant geltono strypo. „Tuki tuki Skaistė“, ir pergalingas žvilgsnis, mestas į mane.

Stovėjau per kokius tris metrus nuo laipyklės ir jaučiau, kaip manyje kyla bejėgiškumas ir pyktis. Jai reikėjo bėgti daug mažesnį atstumą nei man, tai ko čia dabar vypso ta savo patenkinta šypsena? Atseit, labai greita? Ką dabar turėčiau daryti? Eiti ieškoti kitų, kad visi sužinotų, jog nespėjau, o paskui, per kitą slėpimąsi, vėl stovėti prie to skruzdžių apsėsto medžio?

– Tai ko neieškai?- paklausė Skaistė, vis dar vypsodama. Labai užsinorėjau trinktelėti tai kvailei.

Apsisukau ant kulno ir išėjau iš aikštelės.

Netrukus suskambėjo skambutis į pamoką.

———————————-

Kol sėdėjome pamokoje ir mokytoja pasakojo, kad Žemė sukasi aplink Saulę; kol valgėme pietus nedidelėje valgyklėlėje, kol nešiojau baisiai sunkų šaukštą nuo lėkštės iki burnos ir atgal – visą likusią dieną norėjau tik namo, nebejausti tų žvilgsnių man už nugaros, greičiau sprukti į antikvariato vėsą, greičiau prabėgti pro tą apsiaustan susisupusią žmogystą…

———————————-

Tai nebuvo vienintelis bandymas žaisti su kitais. Bet baigdavosi visad panašiai. Intuityviai jaučiau, kad reikia nustoti mėginus, nes peržengsiu ribą, už kurios prasidės patyčios. Todėl lioviausi.

Sėdėjau suole ir žiūrėjau. Aš čia, jie ten. Aš vienas, jie drauge. Aš ne liūdnas, bet ir ne toks linksmas, kaip jie.

———————————

Mama gan greit suprato, kad mokykloje kažkas ne taip, kad esu vienišius. Tikriausiai laukė to ir tikėjosi. Mėgino su manimi kalbėtis, tačiau aš nenorėjau. Supratau, kad priežastis turi būti manyje, nes visi kiti tarpusavyje sutaria. O kokia ta priežastis – nežinojau ir negalėjau suprasti. Tai ką galėjau pasakyti mamai? Buvau pernelyg savarankiškas, kad leisčiau kažkam kitam spręsti mano vidines problemas, net jei tas kitas žmogus – mama. Ji suprato tai ir nebesistengė priversti mane kalbėti.

Gyvenimas po to nesustojo. Bet nusistovėjo. Buvau visai patenkintas savo gyvenimo tėkme. Dienos slinko lėtai, dažnai turėdavau laiko būti sau ir nieko neveikti. Gaila, kad nenutuokiau, kokia prabanga tai taps vėliau. O gal ir gerai, kad nenutuokiau.

Daug mokiausi, nes neturėjau draugų, taigi negaišau laiko žaisdamas kieme. Išmokau skaityti. Skaičiau knygą po knygos, nes nesuvokiau, kad į žmogų reikia įsiklausyti ir stengtis suprasti, ką jis tau sako. Nesvarbu, ar jis čia pat ir jam devyneri metai, ar jis gyveno praėjusiame amžiuje ir knygą parašė būdamas penkiasdešimties.

Ilgoje palėpėje, žiūrėdamas į geltonos šviesos kvadratus, kūriau savo pasaulį. Žmonių jame beveik nebuvo. O tie, kurie buvo, – tolimi, jų negalėjai paliesti ir pažinti. Tad viską tekdavo įsivaizduoti pačiam. Jie būdavo nebylūs. Tame mano susikurtame pasaulyje netrūko elgetų, belapių medžių, vėjo…

Dienas atbūdavau mokykloje. Vakarais klajodavau po senamiestį, skaitinėdavau skverelyje. Mėgau stebėti žmones iš tolo.

Būtent tuo metu pajutau keistą draugiškumą skvero viduryje stovinčiai, į apsiaustą susisupusiai tamsiai žmogystai.

——————————–

Tėvas, kaip visuomet, didžiumą laiko būdavo išvažiavęs. Nežinau, ar jis pastebėjo, kaip ir kuo aš gyvenu. Žinau tik, kad vieną kartą sulaukiau lauktuvių.

– Kaip manai, kam ji skirta?- paklausė, o jo rankose spurdėjo nedidelė ruda sterblinė žiurkė.

– Gyventi. Lakstyti ir ėsti?

– Jau nebe visai.

– Kad man būtų linksmiau?

– Kad turėtumei kuo rūpintis.

Savo žiurkę pavadinau Ema. Žiurkė Ema. Gerai skamba, ar ne?

——————————–

Būdamas vienuolikos baigiau pradinę mokyklą. Turėjau pereiti į pagrindinę.

Šita man nepatiko dar labiau, negu pradinė. Nes čia buvo dar daugiau žmonių, dar daugiau taisyklių, dar griežtesnė dienotvarkė. Jaučiausi prievartaujamas kaskart, kai sužviegus skambučiui reikėdavo grūstis aptrupėjusiais laiptais, stumdytis, sėsti į nustatytą vietą klasėje. Kodėl apskritai yra nuspręsta, kad geriausia mokytis rytą? Galbūt man darbingiausias laikas – vakaras. Tai kodėl turiu paisyti taisyklių, kurios man kenkia?

Negana šių visuotinai priimtų taisyklių, pagrindinėje mokykloje aptikau dar vieną taisyklių porūšį. Tai – nerašytos taisyklės, kurių pai-syti nė kiek ne mažiau svarbu, nei oficialiųjų. Viena iš šių taisyklių skelbė: „Privalu turėti kuo daugiau draugų ir dar bent tris kartus daugiau pažįstamų“.

Kaip man rodėsi, visi šios taisyklės pavyzdingai laikosi. O tie, kurie nesilaiko, atsiduria tokioje nepavydėtinoje padėtyje, kuomet koridoriumi sunku praeiti, nes iš paskos skrenda nejuokingi komentarai. O kartais ir bandelės kąsnis. Apkramtytas.

———————————–

Vieną rytą naujų mokslo metų pradžioje prie mano suolo priėjo klasiokas. „Na, būk geras, duok man ramybę“, pagalvojau. Tačiau jo tikslai buvo kiek kitokie.

– Sveikas.

– Labas.

– Aš Tomas.

– Edis.

Jis stovėjo priešais mano suolą ir kėlė man miglotus šiltus jausmus. Nejuokauju.

– … Kaip sekasi?

– Neblogai.

Ko jis iš manęs tikisi?

– Gal vakar vakare matei naują Koeno filmą?

Filmų, kaip ir apskritai televizijos, nežiūrėjau. Kiek jų buvau matęs (apgailėtinai nedaug), visi nuvylė. Todėl maniau, kad ir filmai, ir televizija yra vienos padermės- skirti eiliniams vartotojams vilioti ir mulkinti.

– Ne.

– Tai tikriausiai nenorėsi pas mane peržiūrėti jo pirmos juostos?

– Dėkui, bet esu užimtas.- Kuo, įdomu, aš esu užimtas?- Labai.

– Na, tai gerai tada. Iki.

– Aha.

Taip ir nesupratau tada, įžeidžiau jį ar ne.

Sėdėti ir žiūrėti…

Aš pasijutau vienišas.

Alio Balbieriaus nuotrauka

——————————–

Po keleto mėnesių eidamas į mokyklą pastebėjau kitą savo klasioką. Nesileidau į ilgus svarstymus su pačiu savimi ir pasivijau jį. Pasilabinom. Supratau padaręs klaidą, kad vijausi. Jutau, kad jo ryšiai su aplinka ypač stiprūs ir tvirti. Mano tuo tarpu kone visai sutrūkinėję. Tad nieko nuostabaus, kad tuoj pat įsivyravo nejauki tyla. Maniau, kad atrodau jam kaip paskutinis mulkis. Gal taip ir buvo. Netrukus užmezgėme pokalbį tema, kurios paminėjimas paprastai reiškia: „Esam visiškai svetimi ir neturime ką vienas kitam pasakyti“. Pradėjome šnekėti apie neįveikiamus matematikos namų darbus.

Viskas velniop.

Aš niekada nesusišnekėsiu.

Laikas bėgo.

———————————–

Mane traukė prie žmonių. Norėjau, kad manęs klausytų ir išgirstų, norėjau kalbėtis, norėjau šilumos, norėjau prie ko nors prisiglausti.

Bet negalėjau.

Tuomet atsirado kokonas. Pats nežinojau, kad jis yra. Nejutau, kaip eidamas judriomis gatvėmis, ilgas dienas sėdėdamas tarp nepažįstamų žmonių po truputį audžiau ilgas, blizgančias, pilkas gijas ir vyniojau jas aplink save. Nusivijau dirbtinę šypseną ir į dangų žvelgiančias akis. Taip jaučiausi saugus. Kokonas saugojo mane.

Jis neleido man susirasti draugų. Bet leido bendrauti su kitais žmonėmis. Pro gijų sluoksnį prasibraudavo vienas kitas šilumos šešėlis. Nors tiek. Voratinklinės lūpos sakydavo „taip“, „galbūt“, ir žmonėms tai patiko. Jie patikėjo, kad aš sugebu išklausyti. Tiesą sakant, nedaug tegirdėjau. Nes ausys irgi buvo pilnos voratinklių.

Kokono sienos buvo minkštos ir pilkos. Puikiai sugerdavo aplinkos įspūdžius, taigi mažas iš bado sudžiūvęs „aš“ beveik nieko negaudavo. Jis sėdėjo vienišas, apsikabinęs kelius tamsoje, nes daugiau neturėjo ką veikti. Toje pačioje kažkada patirtų įspūdžių baloje.

Kartais išlįsdavo įkvėpti gryno oro ir šviesos. Tik tada, kai žinodavo, kad aplinkui nėra nė vieno žmogaus. Taip būdavo pavakare, mano palėpėje. Laikrodžio rodyklėms slenkant jis braudavosi pro gijas, kol galų gale išlįsdavo kažkur pro pakaušį. Jausdavosi labai sutrikęs ir pasimetęs. Nors aplinkui kaskart tebūdavo vis tas pats kambarys.

Neįsivaizduoju, kiek laiko jame praleidau.

Paskui susitraukęs „aš“ pradėjo pykti. Jam pabodo dusti. Įniršis atsispindėdavo net kokono paviršiuje. Erzinausi dėl niekų. Išvis be priežasties. Raukydavausi net prieš skvero vidury stovinčią tamsią žmogystą.

———————————–

Aš mėgau istoriją. Labiausiai būdavo įdomu, kokios galingųjų gyvenimo aplinkybės priversdavo juos elgtis taip, jog žūdavo tūkstančiai, milijonai žmonių. Tik mokytoja buvo klaikiai nuobodi. Iš tų, kurios dažniausiai apsiriboja „susikonspektuokite paragrafo medžiagą ir atsakykite į klausimus“. Tekdavo daug skaityti ir domėtis pačiam. Laiko tam turėjau.

Per istoriją sėdėdavau su Tomu. Po ano karto mudu beveik ir nebekalbėjome. Pasilabindavom ir tiek. Buvo pavasaris. Saulė plieskė pro langus, klasėje buvo tvanku. Užsikniaubęs ant suolo klausiau, ką bubena istorijos mokytoja monotonišku balsu. Kalbėjo kažką apie Reformaciją. Niekaip negalėjau liautis svarstyti, kaip ši moteris galėjo tapti mokytoja.

– …M.Liuteris buvo didis žmogus, pasiryžęs panaikinti katalikų bažnyčioje giliai įsišaknijusių negerovių raizginį….

Tomas kilstelėjo galvą. Ironiškai ir tingiai sušnibždėjo man:

– Didelis žmogus… Kai pamatė, kad jo mokymui išlikti reikalinga bajorų parama ir tylus valstiečių tupėjimas, pareiškė, kad kiekvienas, nužudęs maištaujantį valstietį gaus dangaus karalystę. Ir dar buvo antisemitas.

Pakėliau galvą ir aš.

– Iš kur žinai?

– Skaičiau. Mane ji nervina,- burbtelėjo žvilgsniu parodęs į mokytoją ir vėl užsikniaubė ant suolo.

Valandėlę žiūrėjau į jį. Paskui irgi priguliau.

Mokytoja dudeno toliau.

———————————–

Durys buvo šviesaus,lygaus medžio. Išraitytos įvairių formų ir ryškumo linijomis. Visu kūnu jaučiau, kaip mažasis „aš“ plėšė kokono gijas. Lėtai, atkakliai ir skausmingai. Ilgos medžio rievės ant durų krito žemyn, atrodė tarsi vanduo. Žiūrėjau į jas. Ilgai.

Paspaudžiau apvalų durų skambutį.

Garsiai suvirpėjo oras namo viduje. Laukimas.

Durys atsidarė.

Tarpduryje stovėjo Tomas, akyse – nuostaba.

– Sveikas,- pasakiau.

– Labas.

– Čia aš.

– Matau.

– Aš tau kai ką atnešiau, pagalvojau, gal bus įdomu. Šis tas apie istoriją, vadovėlis, bet norvegų autorių, daug įdomesnis, nei mūsiškis. Mažiau sausų faktų, daugiau įdomaus. Bent man taip pasirodė.

Nuostabą pakeitė šypsena ir susidomėjimas. Už pastarąjį buvau ypač dėkingas.

———————————-

Ėjau namo Vartų gatve. Vakarėjo, tad senieji akmenys žėrėjo visomis spalvomis. Priėjęs skverą pastebėjau kieme tėvo mašiną. Vadinasi, grįžo. Vakare klausysim istorijų. Gerai, kad rytoj jokio kontrolinio nerašome.

Žmogystos nepastebėjau. Nežinau, ar ji buvo ten tą vakarą.

Viduje pasitiko tyla. Namie nieko nebuvo. Užlipau pušimi kvepiančiais laiptais į savo kambarėlį.

Viename iš pro langus krentančių geltonos šviesos kvadratų stovėjo mažas miškas. Dideliame, plokščiame vazone augo daug mažų medelių. Jie buvo įvairiausių formų, lajos pynėsi vienų su kitais. Lapai buvo skirtingų formų, keletas net žydėjo. Žiūrėdamas iš viršaus sunkiai galėjai atskirti, kuriam medeliui kas priklauso. Tačiau atsigulęs ant grindų aiškiai matei kerpėtus kamienus, kiekvienam savus. Kai kurių šaknys lindėjo iš po žemių.

Nuėjau apačion ieškoti vandens savo medeliams.

by admin