Agnis
Gitana Gugevičiūtė
Laksto visa susivėlusi. Lekuoja. Kaip kokia kalė per rują. Seilės dryksta. Kiša galūnes į neskalbtų drabužių, prišnypštų ir sudžiūvusių nosinių, riebaluotų laikraščių, nagų nuokarpų ir obuolių graužtukų bei žievelių krūvą. Dabar ji rėkia, kad nesutinka savo tėvo (mano senelio) laidoti be dantų protezų. Ji šaukia: „Tik per mano lavoną tėvas bus laidojamas be protezų!.. Nuplikęs, sukritęs ir be dantų… Tik per mano lavoną!“ Ji – mano teta. Aš – jos sesers, kuri dabar tarpdury demonstruoja savo dvigubą pilvą, dvigubą pagurklį, dvigubą gyvenimą, duktė. Nesakysiu, kad jų abiejų nekenčiu. Nors nekenčiu. Nekenčiu, bet ne todėl rūkau. Jos žvilgčioja į langą, bet manęs niekaip nemato, todėl jaučiasi blogai. Jos visą laiką jaučiasi blogai, nes bando kontroliuoti tai, ko nemato. Tai, ką sunkiai įsivaizduoja (nes neturi fantazijos – tik putes tarpukojyje), tai, apie ką kas nors joms papasakoja. O aš rūkau tamsoje ir jas matau. Net savo vaikus, kurie įsikibę į mano motinos sijoną inkščia „kur mama, kur mama, kurmamakurmamakurmama…“ aš matau. O jos nemato. Jos vaikų niekada neturėjo – tik juos atsivedė. Aš matau paprasčiausius savo vaikus. Normalius. Tokius, kokių visada norėjau. Aš juos myliu, nors jie – ne tie, apie kokius svajojau: jie nieko nedaro anksčiau, geriau, greičiau. Jie net savo prosenelio nepamatė, nes gimė tada, kai aš praradau teisę jungti praeitį su ateitim. Jie neatsisako mano motinos paduotų rūkytų kiaulės ausų. Jiems dar nėra trejų. Aš rūkau. Pirmą kartą per jų gyvenimą. Aš juos myliu. Jų niekada nemušu, nors jau dvejus metus geidžiu išsitraukti iš kišenės delną ir užploti per pusmėnulius. Mano vyras už tai mane smerkia iš anksto – jis iš padorios giminės… Aš menu privalomą suvalgyti pajuodusį kotletą savo lėkštėje, bulvių vagas, vieninteles švarias kiauras melsvas kelnaites savo gimtadienio rytą… Šlykščios dvi kalės, šikančios raugintais kopūstais ir rūkytomis dešrelėmis. Manau, kad atsiradau iš gandro arba kopūstų. Mano vardas ne Eglė ir ne Liepa. Esu gimusi atsitiktinai, bet santuokoje. Koks mano vardas?.. Aš nežinau savo vardo – dėviu tėvų duotąjį it flanelinį chalatą susitikime su prezidentu. Stumiu jį kaip karutį su plytomis. Tempiu kaip kryžių. Vardas svarbus. Iš žmogaus, turėjusio vardą, telieka vardas. Gal mano vardas Agnis? Man
karšta. Kokia mano lytis? Ar tėvai atspėjo mano lytį?
Tikrai žinau, kad bevardė mano senelė buvo Agnis. Rytais šiame name, kuriame dabar guli jos sustingęs vyras, ji užkurdavo ugnį ir visą dieną vaikščiodavo suodina nosimi. Buvo tikra nevala, stebuklingai skanių bandelių kepėja ir dailiausių rankdarbių kūrėja, dvokianti prarūgusiu pienu. Vieną kartą aš prišikau į jos milžtuvę – naktį atsitūpiau ne ant to kibiro. Mano Agnis rytą verkė – įtarė maištą, norą pažeminti. Ji dažnai verkė. Ypač, kai senelis lyg pjautuvu mojuodavo savo odinės kepurės snapeliu: „Ką tik užmušiau vorą kaip kepurė, bet dar du kabo palubėj… Kabo palubėj!!! Du vorai!!!“ Senelis vorus tiesiog skerdė. Klojo juos vieną po kito. Vieną ant kito. O tie vis leidosi ir leidosi iš dangaus nematomais liftais – lyg norėdami kažką pasakyti. Lyg ką nors norėdami atiduoti. Didžiuliai kaip liustros, blizgantys kaip slyvos. Aš slinkdavau į išvietę. Visi į ją eidavo dažniau nei prie knygų. Aš sėdėdavau uždengusi užpakaliu skylę, pro kurią kartais grasindavo išlįsti išmatų Piza, ir žiūrėdavau pro durų stikliuką į dangų – dažniausiai jis mėgindavo ištrūkti iš voro tinklo. Juodas voras misdavo dangumi…
Tos dvi senelio klaidos vis dar kuičiasi. Jos visiškai pasimetusios. Ieško daiktų ten, kur juos paliko savo nekaltoje jaunystėje. Jaunystė nekalta buvo trumpai, o tų daiktų jau seniai nebėra. Arba jie taip paseno, kad tapo nauji. Mano vaikai, apgraužę rūkytas kiaulių ausis, šokinėja ant fotelių. Šalia guli senelio lavonas. Ant lavono jie nešokinėja. Mano mažoji kartais paliečia seneliui akis, kažką pašnabžda į ausį ir vėl ropščiasi ant fotelio. Mano motina utriruotai spitrijasi į langą, kuriame tikisi pamatyti mane, gesinančią nuorūką, bet aš išsitraukiu dar vieną cigaretę. Leidžiu vaikams pažinti mirtį. Senelis jau ne namuose. Spėju, kad jis ką tik pro mane praėjo. Ne kiaurai kaip vaiduoklis, o kaip žmogus – aplenkė. Gal kiek stumtelėjo. Tos dvi kiaunės jį visada varė iš proto. Bažnytkaimio lolitos. Dvi kaip viena. Viena kaip dvi nelaimės. Iš tų dviejų pandorų ištrūko dar septynios nelaimės, bet tik viena šiandien čia. Kitos – Belgijoj, Egipte, Čekijoj… Visos užtrūkusios, bergždžios. Visos šalia moterų. Tik aš dar patręšta. Bus dar vienas derlius. Bet jau keisiu veiklos pobūdį. Jau atsibodo ūkininkauti. Senelis – priešpaskutinis vyras savo giminėje. O vorų, kaip matau, čia nebėra. Nei nevalytuose namuose, nei po stogu, nei išvietėje. Tik sudžiūvę musių skafandrai, išbyrėję iš sudužusio sparnuočių laivo, trupa po kojomis, dūla ant palangių.
Mano vardas yra Agnis, nors visi mane vadina Avim. Avie, šen, avie, ten. Nebliauk. Tu švelnutė kaip avis, tu romi kaip avis. Aš degu. Tu meili kaip avis. Mano avyte… Seneliui avys nepatiko. Karvės, jaučiai, kukurūzai – kitas reikalas. Jo mylimiausios karvės vardas buvo Pinda. Šėliojančius jaučius jis talžydavo šienkarte. Kukurūzus kadaise augino jo vadovaujama brigada, iki kurios būstinės jis numindavo dviračiu. Penkiolika kilometrų pirmyn, penkiolika – atgal. Dviratį jis mynė nuolat. Galvoju, kad ką tik senelis išėjo į sandėliuką pasiimti dviračio – prie Vartų be dviračio jo tiesiog nepažintų. Mano muitinė senelį praleido ir tos dvi, įsikibusios senelio odinių kelnių, tuoj neteks manikiūro. Jos senelio nesulaikys. Jos tuoj nesulaikys ir šlapimo.
Mano mergytė verkia ir žiovauja, žiovauja ir verkia. Seilių burbulai kiša tuščias galvas jai iš burnos. Mano berniukas pavargo šokinėti. Senelis neploja, bet jis neabejingas. Matau, kad vaikai kažko tikisi. Eisiu jų migdyti – guldysiu į priplėkusius, drėgnokus patalus ant per didelių pagalvių ir liepsiu gaudyti garsus: uodų zyzimą, šunų dvibalsius, mano kvėpavimą, senelio tylą. Sakysiu: „Močiutės taip kalba. Jos nerėkia. Jos taip kalba. Rytoj atvažiuos seneliai ir pakabins jums sūpynes.“ Iš nuovargio vaikai anksčiau ar vėliau užmigs. Jie jau dabar beveik miega, o tos dvi įsipylė į taureles senelio „firminės“ – bičių pikio užpiltinės. Pažastys šlapios. Kaktos nupurslojusios prakaito lašeliais. Dirbtiniai dantys kaukši į stikliukus. Tušas trupa nuo blakstienų.
Aš gesinu nuorūką. Senelis niekada nerūkė. Močiutė niekada nerūkė. Tos dvi tikrai rūkė, nes dabar rūkančių nekenčia kaip raukšlių paakiuose. Rūkymas žudo. Nerūkymas neapsaugo nuo mirties nuosprendžio. Greičiausiai savo trečiąjį gimdysiu su cigarete dantyse. Mano galva kais kaip saulė, dūmai taps debesimis, o mano naujagimio balsas į mano šviečiančias mintis lėks kaip plaštakių guotas. Aš jo nesudeginsiu. Aš jam duosiu senelio pavadinimą, nors jau dabar žinau, kad mano vaikas sės ant dviračio ieškoti savo tikrojo vardo, nes aš nežinau savo vaikų vardų. Galiu tik spėti, kokį patiekalą senelis labiausiai mėgo. Neįtariu, kodėl jis juokdavosi kiekvieną rytą žiūrėdamas į tekančią saulę… Nesuprantu, kodėl dabar tos dvi stervos dainuoja „Ant kalno mūrai“ ir verkia, verkia, verkia… Jos nenusipelno užuojautos, bet man jų gaila. Man atrodo, kad jos gedi prarasto saugumo – guolio neplautame stiklainyje, žaislo iš suplyšusio bato, maisto ant kiekvienos šakos; harvardo, sorbonos galimybių; kitokių vyrų, lyties; nakties, kai mirštanti senelė nė vienos iš jų taip ir nesulaukė… Ašarų mažiau nei triukšmo, bet jos verkia, verkia ir verkia. Aš matau, kaip jos glosto viena kitai pečius, stuburo alėją, plaukų chaosą. Regiu, kaip jų manikiūrai skverbiasi į viena kitos riebalus. Aš žinau, kad jos myli viena kitą. Bet aš esu budelis, aš privalau nukirsti galvas. Man tai malonu, nes esu gimusi iš sekso, o ne iš moterų meilės. Įeinu į kambarį ir sakau: „Na, kekšės. Užknisote mane. Jūs nebeturite ko savyje liesti. Senelio protezai sulūžo prieš penketą metų… Prieš penketą metų jūs žadėjote dantis, centrinį šildymą, ekskursijas po Europą… Geresnį gyvenimą… Jūs čia nieko nesuprantate ir apskritai esate per klaidą.“ Jos į mane žiūri, bet nemato. Dūmai mus skiria. Matau voro trupinį.
