Aistė Mišinytė
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Viena diena
klausant shanty
Jūreiviai dainuoja vis apie tą patį –
kartoja ir kartoja:
“Sugrįžk, Mariza!”
Mūsiškai būtų Marija
(suknelė raudonais žirniukais,
įdegusios kojos).
Marija, čia tu?
Atleisk, nepastebėjau.
Paskutiniu metu
prastai miegu.
Ir dabar – sapnavau Marsą:
tarsi nuskridome,
įkūrėme koloniją.
O ten – toks niūrumas, ilgesys.
Lyg Portugalijoj apelsinų skynimas.
(Man dvidešimt penkeri, aš nenoriu skint apelsinų.
Man dvidešimt aštuoneri, aš nenoriu skint apelsinų.
Man trisdešimt treji, aš nenoriu skint apelsinų.
Dieve, kada aš norėsiu dirbti, ką sugebu?)
Taigi niūrumas…
Moterys neištvėrusios plėšėsi auskarus,
vyrai nusisegė laikrodžius –
viską surinkome,
paskyrėme premiją
už Marso kampanijos sumanytojo galvą.
Galim atiduoti visą planetą
už sumanytojo galvą!
Nes jis vienas čia kaltas.
Nes jis kaltas, jis kaltas!
Ir nuo tokio aiškaus žinojimo
pabudau – dvi valandos iki darbo.
Sakyk, Marija, kas kaltas,
kad mes Portugalijoje
skiname apelsinus?
Marija, tūkstantis šeši šimtai kažkelintaisiais
aš buvau vergų pirklys –
supratau gimimo ir mirties slėpinius,
vienodai gerai valdžiau durklą ir rimbą.
O kaip aš čaižiau vergų nugaras!
Oda atšokdavo, kad niekada nepriaugtų prie mėsos,
luptųsi skivytais,
kad atgimimų skaitliukas suktųsi vis greičiau ir greičiau!
Kad du tūkstančiai kažkelintaisiais
aš Portugalijoje skinčiau apelsinus,
o vakarais apkabinčiau tave,
ir mėgintume susišnekėti
trimis iš melodramų išmoktomis
portugališkomis frazėmis.
Vakarais – braižytume horoskopus
ir ieškotume panašių į mus –
jų yra!
Neseniai aš mačiau viziją, Marija,
apie vieną žmogiškąjį
Budos Maitrėjos gyvenimą.
Mačiau, kaip jis – tamsžaliu kamufliažu –
brūzgynuose šaudė ir šaudė priešus
(nežinau, kur tai buvo – Vietname,
Kambodžoj, o gal – Lotynų Amerikoj).
Jo atgimimų skaitliukas
irgi tarškėdamas sukosi,
kol sustojo du tūkstančiai kažkelintaisiais
Portugalijos žemės ūkio darbuose.
Dabar mes kartais susitinkame,
tegu ir nepažindami vienas kito,
geriame pigų vyną
ir mėginame susišnekėti
tomis trimis melodramų frazėmis,
kurias spėjau išmokti dar Lietuvoj.
O po to kartu einame skint apelsinų.
Dieve, norėčiau mokėti ką nors daugiau!
Bet aš esu kvailas, Marija,
man patinka antigravitacinė Voruta.
Supranti? Voh-root-ah?
Bet mes su tavimi ten nepateksime:
aš nemoku miksuoti, Marija,
ir beatboxer’is esu nekoks.
Tačiau dar galime vakarais užeiti
į klubą, kur session’e groja bodisatvos,
ir kartais juos atpažinti.
Todėl ir gyvename, Marija.
Todėl
ir gyvename.
