Aiste wru

Jaunųjų kūryba

Aiste wru

Valentina Belokon

Nebežydi nei alyvos, nei jazminai, gėlių kioskai šiandien uždaryti, ir net medžiai nebeturi kaip žydėti. Naktį prisnigo daug sniego ir troleibusai išsirikiavo palei šaligatvį. Mano ausinėse, atjungtose nuo televizoriaus, negroja muzika ir nekalba Sviderskytė, ir niekas nesiūlo MAXIMOS dešrelių už pusę kainos. O tos dešrelės būtų visai neprošal. Myliu dešreles už pusę kainos. Myliu savo alijošių ir Alpuką, kuris tyliai murkia, pasidėjęs savo pliką galvą man ant rankos. Alpukas myli dešreles už pusę kainos.

Pamenu, prieš porą mėnesių per televizorių pasakė, kad MAXIMOJ parduoda dešreles už pusę kainos. Po pietų nuėjau į MAXIMĄ. Pirkau dešrelių už pusę kainos, „Bočių“ duonos ir laikraštį. Daugiau nebūčiau bepanešusi. Priešais savo namą, kaip visada, sustojau pailsėti. Stovėjau ir žiūrėjau į namo sieną – nebevaliojau į kiemą atsisukti – ir pamačiau: AISTE WRU. Daug kartų skaičiau aš tą užrašą. Kol išmokau mintinai. Išmokau ir nuėjau namo. Alpuko šerti.

Belipdama laiptais prasilenkiau su kaimyne. Ta papasakojo, kad jos duktė ruošiasi tekėt už nigeriečio. Baisiai išsigandusi svarstė, kaip atrodys anūkai ir kaip skambės jų vardai. Paplepėjom ir nuėjom kas sau – aš Alpuko šerti, o kaimynka – į MAXIMĄ dešrelių būsimam žentui pirkti.

Kol Alpukas valgė dešreles už pusę kainos, aš varčiau laikraštį. Nieko tą dieną įdomaus nerašė – tik kad politikai ruošėsi didinti pensinį amžių ir mažinti policininkams atlyginimus. Pasidžiaugiau, kad aš nei tokia jauna, nei policininkė, ir pradėjau ieškoti kryžiažodžių. AISTE WRU,- matau. „Aiste wru“. Rašė, kad kažkas ieško Aistės, kad čia, matyt, nelaimingos meilės istorija, ir dabar galvą pametęs berniukas ieško savo mergaitės. Gaila, pagalvojau, nabago, ir pradėjau spręsti kryžiažodį.

Kitą rytą bepusryčiaudama vėl varčiau tą patį laikraštį. Pusrytinę dešrelę jau buvau suvalgiusi ir jaučiausi pakankamai stipri paskaityti kriminalų skiltį.

AISTE WRU.

Kažkas padegė kažkieno namą. Dar kažkas partrenkė vaiką ir pabėgo iš įvykio vietos. Vyras primušė žmonos meilužį ir padavė jį į teismą už moralinę žalą. Šuo savižudis iššoko iš devinto aukšto balkono; šuns šeimininkams paskirta bauda už blogą elgesį su gyvūnu.

Alpuką prieš išvažiuodama man padovanojo Ieva. Iš pradžių pamaniau, kad išgąsdint sugalvojo, kai glėbin man įkišo pliką plikutėlį katinuką. „Dabar tokie patys madingiausi“, – sako. Klausiausi aš jos šnekų apie Alpuko giminės katinus ir klausiau savęs, už kokią nevykusią dovaną pagrandukė man šitaip kerštauja. O prieš išeidamas, tempdamas Ievutę už rankovės, žentas palinkėjo mylėti anūkus.

Beauklėdama Alpuką supratau, kad gal anūkų turėti būtų geriau negu katinuką. Ilgai pratinausi glostyti Alpuko katinišką odą, ir dar ilgiau pratinausi neišsigąsti jo odai ėmus trintis į manąją, kai Alpukas pradėdavo kniaukdamas glaustytis apie mano kojas. Dar keisčiau būdavo naktimis, kai pabusdavau pajutusi kaži kokį gumulą ant antklodės prie savęs. Išsigandus imdavau čiupinėti tą gumulą ir net oda pagaugais nueidavo, kai išgirsdavau tylų pliaukštelėjimą ir pirštų galais pajusdavau svetimą odą. Alpukas mieguistai murkteldavo ir tada nurimdavau – auginu katiną. Katinas miega mano lovoj. Mano lovoj miega. Mano lovoj miega katinas. Ir taip kol užmigdavau. O Alpukui sukrutėjus pabusdavau ir vėl gąsdindavausi. Ir taip porą mėnesių.

AISTE WRU.

Dvyniams antrą pusę tądien sutikti buvo neįmanoma, o ožiaragiams žadėjo ilgai truksiančią meilę iš pirmo žvilgsnio. Mergelėms seksis finansinės machinacijos, o svarstyklių skyrybas su artimu žmogumi išprovokuos nesklandumai banke. Liūtui išskirtinių proto ir valios sugebėjimų dėka pavyks įminti ilgai kankinusią mįslę.

Raktinis kryžiažodžio žodis – UŽTVANKA. Pamenu, kažkada sapnavau, kad buvau bebras. Turėjau didelę šeimyną ir užtvanką. Nuo mažens auklėjau vaikus gerbti mūsų namus ir jais džiaugtis, kol savų neturi, mokiau lopyti ir stiprinti užtvanką. Buvau baisiai patenkintas savo darbu – tiek užtvanka, tiek vaikais,– bebras ir jau įsivaizdavau, kaip su savo pačia uostinėjam ištuštėjusias urvelio pakampes vaikams išsikrausčius. Tik staiga kažko be galo išsigandau ir pabėgau. Vaikai, pati pasiliko urvely, o aš, kiek tik mano bebriškos kojos leido, bėgau tolyn nuo namų. Uodega kliuvo už šakelių, kojos pynėsi, dusau kaip astmatikas, bet kaži kodėl galvojau, kad reikia bėgti kuo toliau, sprukti kuo greičiau. Sustojęs nebegalėjau prisimint, nuo ko taip bėgau ir kodėl bėgau niekam nieko nesakęs. O kai galvoj ėmė kirbėti kažkoks keistas žinojimas, atsibudau. Aš buvau aš, šalia knarkė mano Petras, už sienos jau nerimo vaikai, o miškas, iš kurio bandžiau pabėgti sapne, buvo kaži kur toli – pro mano buto kambarių langus matėsi tik kiemas ir kiti betoniniai namai. „Ale juk tikrai kaip užtvanka“, – pamenu, pagalvojau ir kėliausi kept kiaušinienės.

AISTE WRU.

– Tai liūtas, sakot, mįslę įmins… Einam, Alpuk, žiūrėsim, kiek mums liko dešrelių.

Ir tada supratau: Petras grįžo. Dabar tai jau bus, kas persodins mano alijošių ir padės prižiūrėti Alpuką, dabar tai jau bus, kas nešios mano megztas vilnones kojines ir rytais virtuvėj birbins skutimosi mašinėle. Grįžo mano Petrelis. Jei jau žinutę man ant namo paliko, vadinasi, grįžo.

Paskubom apsirengiau ir išlėkiau į turgelį. Griebiau visko kiek tik panešiau, negailėjau pensijos. „Gyveni, žmogus, tik vieną kartą“,– galvojau iš megztinio kišenės rankiodama metalinius litus. Rožė šypsojosi:

– Kiba vėl Ievutės lauki?

– Petras grįžo, – sakau, – duok pačią didžiausią kiaulės koją. Virsiu šaltieną.

Visą dieną ruošiau valgį – šaltieną, mišraines, silkę su svogūnais, kisielių, kompotą – viską, ko Petras niekaip negalėjo atsivalgyt. Išsikvepinusi, įsisegusi didžiausius auskarus, pasidažiusi lūpas sėdėjau prie stalo su visom gėrybėm, glosčiau Alpuką, kuris pirmą kartą per tą pusmetį, kiek jį auklėjau, murkė. Murkė ir minkė mano šlaunis. Sėdėjau ir galvojau, kaip smagu bus žiūrėt, kaip Petras braukia nuo smakro aliejų, kaip jis springdamas meta lėkštėn dar penkias bulves, klausyti, kaip ryja kisielių. Prisiminiau, kaip pavalgęs persibraukdavo ranka kaktą, atsidusdavo ir nedrąsiai nužvelgdavo stalą:

– Nu, Aistute, skaniau jau nieko nebeišvirsi.

Betgi virdavau ir dieną po to, ir dar kitą dieną po to, ir beveik visada būdavo skaniau nei praeitą kartą. Laukiau ir šįkart pagyrų, laukiau trupinių ant stalo ir kisieliaus lašelių aplink puodą. Tik nebuvo kam valgyti. Alpukas nustojo murkęs, nebeuostinėjo stalo krašto – tyliai miegojo susirangęs man ant kelių. Pažadėjau jam sušerti viską, ką prigaminau, jei Petras negrįš.

Laukiau dieną, laukiau dvi, Alpukas suvalgė visas dešreles už pusę kainos, pasibaigė mišrainės, o Petro kaip nėr, taip nėr. Nužydėjo alijošius, medžiai lapus numetė, statybininkai Petro žinutę uždažė. Atėjo žiema, MAXIMA pradėjo reklamuoti mandarinus už pusę kainos, o Petro nėr.

Kai iš Rožės perku kiaulės koją, nieko man nebesako – tik palinguoja galva ir duoda daugiau grąžos nei paskaičiavus; Romas, kai gali, dovanoja petražolių kuokštelį, o Laima vis žada palikti trupininio pyrago.

O vakar Virgis sakė matęs Petrą kopūstus perkantį. Nusipirkau tad ir aš iš Virgio kopūstų. Išviriau jam barščių. Savo porciją jau suvalgiau, dabar laukiu Petro. Galgi ateis, galgi pavalgys, galgi pritrupins. Galgi persodins mano alijošių.

by admin