Akcija skambant F.Schubertui
Danguolė Vilidaitė
Martynas Švėgžda von Bekkeris – nepaprasta Lietuvos muzikos pasaulio asmenybė, vis bandanti tą pasaulį išjudinanti, praplėsti jo ribas įvairiomis mažesnėmis ar didesnėmis akcijomis.
Labiausiai menininko poziciją ir originalumą turbūt atskleidžia jau šešis kartus įvykęs klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva“ (http://www.alternatyva.lt) – Lietuvos jaunimui, Europai, gamtai, tolerancijai. Nors gal ir ne visi ankstesni M.Švėgždos von Bekkerio pasisakymai spaudoje ar televizijoje pasižymi ta pačia tolerancija, į kurią kvietė 2007-ųjų festivalis, tikslą jie, manyčiau, pasiekė.
Bisui – ne!
Vasario 22-osios koncertas, skirtas Franzo Schuberto kūrybai, taip pat tapo savotiška akcija – prieš aukštosios kultūros „supopsinimą“, prieš koncertų niveliavimą. Pabaigoje nebuvo biso, muzikinių saldainiukų a la Piazzolla ir kitų puošmenų. Visa koncentruota į vieną kuklų, bet didžiosiomis raidėmis muzikos istorijoje įrašytą vardą.
Styginiams instrumentams kompozitorius savo kūryboje dėmesio skyrė nemažai, tačiau smuikui, instrumentui, kuris buvo pirmasis jo gyvenime, instrumentui, kuriuo prasidėjo jo gilesnė pažintis su muzikos pasauliu, parašyta visai nedaug: vos keturios sonatos, Fantazija C-dur, Rondo b-moll ir du koncertinio populiaraus tipo kūrinėliai – Polonezas ir Koncertstuk smuikui su orkestru.
Smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio ir pianistės Indrės Baikštytės grojime išgirdome jų net pusę: tris sonatinas op.137 (Nr.3 g-moll, Nr.2 a-moll ir Nr.1 D-dur) ir Fantaziją C-dur smuikui ir fortepijonui.
Gražiausi ir…
Pirmieji iš minėtų darbų parašyti jaunystės metais, kai kūrėjui buvo apie devyniolika. Juose stipriai juntama klasicizmo įtaka, ypač L. van Beethoveno, kurį F.Schubertas, galima sakyti, dievino.
Tradiciškai šios kompozicijos ir „perskaitomos“ kiek dramatiška („beethoveniška“) maniera. O šio koncerto duetas labiau akcentavo šviesias nuotaikas, optimistišką energiją (fortepijonas) ir lyriškumą, jo įvairius atsivėrimus (smuikas). Kiek skirtingas interpretavimas, nors ir keista, nesikirto, o greičiau papildė ir atsvėrė vienas kitą. Gerą įspūdį paliko muzikų ansambliškumas ir susiklausymas, nors to dramatiškumo, kad ir šiek tiek, labai norėjosi.
Kaip buvo galima tikėtis, gražiai suskambo lėtosios sonatinų dalys ir nepaprastai dainingos jų temos. Atlikėjams įtaigiai pavyko atskleisti kompozitoriaus lyriko melodisto talentą. M.Švėgždos von Bekkerio subtilus ir dainingas frazavimas, sakyčiau, čia buvo kaip tik.
…virtuoziškiausi puslapiai
Koncertą užbaigė Fantazija C-dur – pats grandioziškiausias F.Schuberto opusas smuikui, atsiradęs po L. van Beethoveno mirties kaip šio fakto adoracija. Vienos dalies kūrinys tarsi suskyla į atskiras padalas vienijamas andante tematinių arkų, tarp jų – vengriško ir slaviško atspalvio turintys epizodai, centre – „sei mir gegrüßt“ ir trys šios temos variacijos, o pabaigoje – efektinga coda presto tempu.
Tik nuo atlikėjų meistriškumo priklauso, kaip jie sugebės įvaldyti ir perteikti šio kūrinio įvairiaplanę ir sudėtingą, apie dvidešimt minučių trunkančią formą, jos ugnį ir gilų poetiškumą, tematinį spalvingumą.
Užduotį duetas išsprendė beveik sėkmingai. Netrūko virtuoziškumo ir plėtojimo dinamikos, efektingų fortepijoninių faktūrų, tik štai precizikos smuiko partijoje šiek tiek pristigo.
