Aktorius Darius Meškauskas: „Teatras yra žiūrovui, o ne sau“

PAŠNEKESIAI

Aktorius Darius Meškauskas: „Teatras yra žiūrovui, o ne sau“

Rita BOČIULYTĖ

Aktorius Darius MEŠKAUSKAS rugsėjo 26-ąją šventė savo keturiasdešimtąjį gimtadienį. Ta proga šnekučiavomės apie laiką, aktoriaus profesiją, provincialumą ir teatrą, kuriam jis atnašauja nei daug, nei mažai – šešiolika metų. Baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, profesorės Irenos Vaišytės kursą, 1988-aisiais gavo paskyrimą į Marijampolės dramos teatrą, kuriame praleido dvejus metus. Pasak aktoriaus, tikrasis jo sceninis gyvenimas prasidėjo po to – Klaipėdoje, kai 1990-ųjų rugpjūtį pradėjo savo karjerą uostamiesčio Dramos teatre. Iki šiol vaidina dažniausiai jo spektakliuose, čia sukūrė daugiau nei tris dešimtis vaidmenų. Dabar D. Meškauskas – laisvai samdomas aktorius. Gerbiamas, vertinamas, liaupsinamas… Ir ne be pagrindo. Bet tai nereiškia, kad dirba kur nori ir kada nori…

– Ką laikas keičia Tavo, kaip aktoriaus, gyvenime?

– Yra dalykų, kurie nesikeičia, kitus – laikas apsunkina arba priešingai – palengvina. Senas aktorius sako: „Jeigu būčiau jaunas, dabar tai suvaidinčiau, ką turėjau jaunas vaidint. Bet nebėra sveikatos. Užtat yra patirtis.“ Turbūt kaip ir visur – ateina patirtis, o mažėja sveikatos. Na, man dėl sveikatos dar nekyla problemų. Bet su patirtimi ateina tam tikri žinojimai. Iš vienos pusės jie padeda, o iš kitos – stabdo. Ko gero, tiesa, kad kūryba gimsta iš ten, iš tamsiosios tavo pusės, kurios tu nežinai. Iš intuicijos, iš ten. Tai, kas atsiranda tau pačiam netikėto, kas tave patį nustebina, tai ir yra kūryba. Nustebimas ir yra kūrybinis aktas. O kuo daugiau žinai, tuo mažiau stebiesi.

– Ar yra dalykų, kurių laikas nepalietė?

– Tai amato, profesiniai dalykai. Būtent tie, fundamentalūs. Tam tikros bazinės sąvokos. Kurti gali ir ne profesionalas. Ir mėgėjiškame teatre žmonės kuria, ir tai yra teatras, gyvas ir tikras. Bet tu paprašyk to žmogaus pakartoti arba kitokį vaidmenį suvaidinti… Profesionalas nuo neprofesionalo ir skiriasi tuo, kad profesionalas priverstas iš to duoną valgyti ir keistis. Būti vis kitoks. Kiekvieną vakarą iš naujo ir kiekvieną vakarą gyvai. Ir čia turi būti kuo mažiau atsitiktinumų – pavyko, nepavyko. Tas profesionalesnis, kuris sugeba taip susikoncentruoti, kad jam dažnai pavyksta. Nustebinti save, žiūrovą. Be amato, be tų fundamentalių dalykų kažin ar tai įmanoma.

O kiti dalykai – moraliniai, etiniai – keičiasi kartu su visuomene. Vis dėlto daugiausia gyvenimiškos patirties iš teatro ir gaunu, nes jame daugiausia laiko praleidžiu. Ir daug ko išmokstu iš pačios dramaturgijos, – kaip reikia gyventi, kaip nereikia gyventi. Šia prasme savotišku atskaitos tašku man tapo V. Sarojano „Geriausias gyvenimo laikas“, kur per visą pjesę raudona gija eina mintis – nekenk. Ir būk tolerantiškas.

– Beje, ar tas spektaklis dar bus repertuare?

– Manyčiau, kad turėtų. Nors jam – jau dešimt metų. Neseniai jis buvo atnaujintas, bet vaidinamas labai retai. Suprantama, kai teatras vaidina keturis spektaklius per savaitę, seniesiems vis sunkiau atrasti „langą“, nes yra naujesnių ir visai dar naujų. Kita vertus, kai tu jį labai retai vaidini, kaip mes, aktoriai, sakom, tada prasideda prisiminimų vakaras. Argi gali būti tikras, gyvas spektaklis, jeigu tu daugiau laiko ir energijos atiduoti tam, kad prisimintum žodžius, mizanscenas?.. Vis esi įsitempęs, baiminiesi, kad kažką pamirši. O juk tavo personažas visai ne apie tai turi galvoti…

– Ar yra geriau, kai tą patį spektaklį vaidini dažnai?

– Yra pavojų. Tiesiog tai nusibosta, „užsimozolina“… Yra toks K. Stanislavskio išsireiškimas – „manki“, lietuviškai gal reikėtų versti – kabliukas. Viduje kiekvienas aktorius turi kažkokius savo „užkabinimus“. Vaidindamas Jasoną S. Šaltenio pjesėje „Jasonas“ pastebėjau, kad spektaklis pagreitėjo. Pasižiūrėjau spektaklio videoįrašą ir pamačiau, kad kai kurias mizanscenas atlieku greičiau nei anksčiau. Nes aš jau prie jų įpratęs, man jos kaip ir savaime suprantamos tapo, aš jau ieškau kitų „kabliukų“, kitų dirgiklių. Man tai gal ir gerai, betgi žiūrovas prie spektaklio neįpratęs taip, kaip aš, kitas galbūt atėjo pirmą kartą, jis nebesuspėja viską suvokti. Štai čia susiduriame su esminiu dalyku, kad vis dėlto teatras yra žiūrovui, o ne sau. Mes turime jį „įvesti“ į spektaklį, kad tam tikru momentu jis reikiamai sureaguotų.

– Bet Tavo gyvenime juk buvo toks momentas, kai teatras buvo sau? Kad ir tuomet, kai rinkaisi aktoriaus profesiją. Turbūt režisieriaus Boriso Dauguviečio provaikaičiui teatras nuo mažens nebuvo svetimas?

– Man nebuvo sunku apsispręsti. Gimiau, gyvenau Vilniuje, besi-mokydamas mokykloje lankiau dramos būrelį… Kažkaip nieko kito ir nenorėjau. Galvojau, kad ne šiais metais, tai kitais vis tiek į aktorinį įstosiu. Įstojau iš pirmo karto. Viskas susiklostė savaime. Be jokių kančių, be jokių galvojimų, kuo aš norėčiau būti. Tokių klausimų man nekilo. Ir labai gerai. Manau, kad žmogus tik tada gali būti laimingas, kai atranda save, tą darbą, kurio nori. Tebūnie suklysta, galbūt jam pasirodė, kad jis nori. Bet jis tuo metu buvo laimingas. Visada reikia gyventi dabar. Ne kada nors, ne praeitim, o dabar.

– Ar nebuvo skaudu išvažiuoti iš Vilniaus anuomet?

– Norėjosi būti su kurso draugais, visiems kartu. Tuomet buvo visokių baimių, kad tave tame profesionaliame teatre „suvalgys“… Tie dveji metai Marijampolėje buvo savotiška prastova, – statom spektaklius, bet jie nepasirodo. Blaškėmės, nervinomės. O jaunam aktoriui reikia dirbti ir dirbti. Klaipėdoje jaunų aktorių tuomet nebuvo, – savaime suprantama, kad bus darbo, tuščia rinka. Taip ir buvo. Iš pradžių per sezoną turėdavau po tris vaidmenis. Vilniuje tada aš tiek tikrai nebūčiau gavęs. Be to, sostinėje tuo metu jau prasidėjo tas pereinamasis laikotarpis, papūtė Atgimimo vėjai, teatro išvis pradėjo nebereikėti. Žurnalistika tapo madingesnė negu teatras. Keitėsi visa ekonominė formacija.

– O kokia teatro situacija tuomet buvo Klaipėdoje?

– Čia atsidarė nauji teatro rūmai. Visi ėjo pažiūrėti, kaip čia kas. Savotiškas pakilimas. Pilna salė publikos. Sunkumai teatre prasidėjo kiek vėliau. Viskas susiję su ekonomika.

Bet provincialiu Klaipėdos teatro tikrai nepavadinčiau. Ir čia atvažiavę visi režisieriai taip sako. Gal patys klaipėdiečiai labiau linkę jį ir drauge save taip įvardinti. Man tai juokinga. Kaip ne klaipėdiečiui, man pašvilpt – vadinkit kaip norit. Suvažiuoja žmonės iš visų pakraščių į Vilnių, dantimis įsikabinę laikosi jo ir nori būt neprovincialūs. Tai yra pirmas provincialumo požymis – bijoti būti provincialiu.

– Ar nenorėtum sugrįžti į Vilnių? Vis dėlto pačiam jis – gimtasis miestas…

– O kokia prasmė grįžti į Vilnių tam, kad ten būti ir laukti, kai čia tu turi? Ir ten palauktum, pasikankintum, atsirastų to darbo, aš manau. Bet ar yra prasmė? Kitas dalykas, kai režisierius tave pasikviečia, kai yra konkretus darbas. Po to galbūt kitas… Juk visiškai nesvarbu, kur tu miegi. Dabar tos geografinės ribos pamažu išsitrina. Lyg ir vaidinsiu naujame Kauno muzikinio teatro spektaklyje, – stato įžymųjį „Kabaretą“. Prisimenate Bobo Foso filmą su Laiza Mineli? Jis sukurtas pagal pjesę. Kauniečiai dabar statys ją su labai įdomia kviestine komanda ir kviečia mane konferansjė vaidmeniui.

– Tai nebus sunku suderinti su darbu Klaipėdos dramos teatre?

– Čia gryna technologija. Prieš mėnesį derinamas repertuaras. Juolab kad nesu etatinis Klaipėdos dramos teatro aktorius, jau kelinti metai dirbu pagal sutartis. Todėl „sutartiniu“ ir tapau, kad būčiau laisvas. Pojūčio prasme. Man taip geriau psichologiškai. Ta prasme, kad mažiau vergo manyje, mažiau tarnautojo. Ypač dabar, kai teatrai prilyginti biudžetinėms organizacijoms. Tie valdžios žmonės nesupranta, kad aktoriai dirba nenormuotas darbo valandas. Kai reikia, mes teatre dirbam nuo ryto iki ryto, o paskui savaitę galim čia nieko nedaryt. Bet jei aš nesėdžiu teatre, tai nereiškia, kad nedirbu. Tuo metu gal aš skaitau knygas, kurias man reikia dėl to spektaklio perskaityti, arba mokausi tekstą, galų gale galvoju apie tai. O man gi nebūtina sėdėti šitoje patalpoje. Tuo tarpu biudžetinėje teatro organizacijoje reikia „atsėdėti“ darbo valandas. Kažkoks marazmas, kuris, laimė, manęs dabar neliečia.

– O televizija Tave traukia? Buvo giliau įtraukusi?

– Labai nedaug. Su televizija buvo keli projektai. Vaidinau „Aukso dugne“, turėjau po epizodą serialuose „Prokurorai“ ir „Gedimino 11“. Gyvenčiau Vilniuje, juose galbūt turėčiau po vaidmenį, o ne epizodą. Taip, čia yra problema. Nes Klaipėda yra kažkokioje informacinėje duobėje. Jai reikia televizijos, transliuojančios visai Lietuvai. Sakykim, „Balticum“ taptų televizija, kurią mato visa Lietuva, iškart viskas pasikeistų. Nes tą provincialumą, apie kurį dažnai kalbam, sąlygoja būtent informacijos badas. Šiandien viską lemia jos turėjimas arba neturėjimas.

– Tau teko vaidinti ir kine?

– Turėjau gal šešis vaidmenis. Tiktai. Tai kad nėra pinigų tam kinui, niekas jo nefilmuoja.

– Kine aktorius turbūt jaučiasi kitaip nei teatre?

– Kine reikia „galva vaidinti“. Daugiau, intensyviau mąstyti ir mažiau galvoti apie savo veidą, mimiką, plastiką. Vidinio mąstymo intensyvumas – štai kas svarbiausia. Visa tai galima „perskaityti“ stambiu planu. Kine yra daugybė įvairiausių priemonių – stambus planas, detalė, dublis, gali pakartoti, jei nepavyko. Tas pačias mintis gali išreikšti daugybe kitų priemonių. Išvis kinas yra daugiau režisieriaus, o ne aktoriaus kūryba. Kūrybinė laisvė įmanoma tik teatre. Bet kinas savotiškai paįvairina teatro aktoriaus patirtį, be to, suteikia galimybę sutikti įvairių žmonių. Žinote, kai dirbi dešimt ir daugiau metų tame pačiame teatre, labai retai, kai partneris tave nustebina.

– To nustebimo visi pasiilgstam. Ką jis duoda aktoriui?

– Nustebimas – brangus dalykas. Nuo jo kūryba prasideda. Vyksmas prasideda nustebimu. Nuo tos akimirkos, kai viskas pakimba ore. Tai ir yra kūryba. Nežinojimas, nustebimas, pasimetimas, kažkoks įvykis. Ir kada tai įvyksta, iškyla klausimas „būti ar nebūti?“. Kiekvienoje situacijoje scenoje turi būti tas apsisprendimo momentėlis – būti ar nebūti? Kai personažas nusprendžia. Tas momentas yra kiekvienoje pjesėje, bet kurioje situacijoje. Tik repetuojant tu turi surasti, kokią dilemą toje situacijoje sprendžia personažas. Tas jo nusprendimo momentas ir „laiko“ žiūrovą. Iš ten gimsta įtampa.

– Ką manai apie teatro siekį provokuoti žiūrovą bet kokia kaina, net beveik neatpažįstamai perdirbant dramaturginę medžiagą?

– Vis tiek tai yra apie tai. Teatre yra tam tikra provokacijų grandinė: dramaturgas provokuoja režisieriaus, aktorių asociacijas ir mintis, jie suranda kažkokius vizualinius, teatrinius sprendimus, sukuria spektaklį ir juo provokuoja jau žiūrovų mintis. Nes tikslas to, kas vyksta scenoje, – veikti salėje sėdintį žiūrovą. Kad jis jaudintųsi, verktų, susimąstytų, kažką sau išsiaiškintų. Kad suprastų, kažko nesuprastų. Bet tam reikia jį veikti. Todėl tai, kas vyksta scenoje, yra provokacija. Kad tas, sėdintis salėje, pradėtų galvoti.

– Tau dažniausiai tenka keisti ir gyvybiškai svarbūs spektakliui vaidmenys… Nebūtinai pagrindiniai. Tai sutapimas?

– Dažnam spektaklyje aš esu jungiančioji grandis. Ko gero, mano toks amplua. Savotiški personažai, kuriems skirta „surišti“ spektaklio siužetą, – pasakotojas, rašytojas. Tai yra tie, kurie reguliuoja spektaklio ritmą, – impresarijus „Ožyje“, Haris „Geriausiame gyvenimo laike“. Beje, pastarasis personažas spektaklyje sukuria tam tikrą kontekstą, sujungia viso spektaklio prasmines linijas. Jis toks „džiazovas“. Bet džiaze irgi pernelyg ilgai improvizuot, perlenkt negalima. Čia pojūtiniai dalykai. Turi girdėti visus, ansamblį, jausti spektaklio ritmą, kvėpavimą, spustelėti, kur reikia… Tarp kitko, Heningas „Šaltame vaike“ bent jau spektaklio pradžioje irgi yra savotiška ašis, tas kriterijus, kurio kontekste viskas vertinama. Pasirodo, tas prietranka ekshibicionistas iš visų spektaklio veikėjų yra pats normaliausias. Nes jis suvokia savo problemą. O visi kiti „Šalto vaiko“ personažai juk nepripažįsta, kad jie ligoniai, kad visi turi labai rimtų problemų…

Pagrindinis, ne pagrindinis vaidmuo – ne tai svarbiausia. Aš turbūt esu ansamblio aktorius, niekuomet nesistengiau antklodę į save tempti. Man visuomet įdomiau buvo pasuotės. Pavyzdžiui, koks nors personažas pasako frazę ir gauna publikos reakciją, sakykim, ji juokiasi. Būtina tam aktoriui suvokti, kad žiūrovas toje vietoje juokėsi ne todėl kad jis tą frazę pasakė, o todėl, kad iki tol buvo suvaidinta tokia situacija, toks sukurtas kontekstas, kurio dėka po jo frazės visi juokėsi. Kad jie toje vietoje juoktųsi, dirbo gal 5-6 aktoriai. Publika to nežino, bet tas aktorius turėtų žinoti. Gal teoriškai žino. O kartais nežino. Nuo to žinojimo priklauso, ar yra ansamblis, ar jo nėra. Pasuotis, gaudyti yra labai sunku. Bet tai įdomiau ir svarbiau.

– Ką pasakytum apie širdžiai brangiausius vaidmenis?

– Brangiausi vaidmenys tie, kurie pavykusiuose spektakliuose. Tuomet vertingi ir personažai. Kas iš to – spektaklis blogas, bet tas ir anas vaidino gerai…

Man labai patiko Tofolą vaidinti K. Goldonio „Kjodžos kivirčuose“. Ten aš kažką sau atradau. Lančelotas Gobas V. Šekspyro „Venecijos pirklyje“ man buvo tik Tofolo variacijos.

Leonardas F. Garsijos Lorkos „Kruvinose vestuvėse“ – prie svardesniųjų. Rašytojas T. Viljamso „Senajame kvartale“ – bazinis vaidmuo, iš kurio daug ką supratau apie profesiją. Pirmas stipriausias sukrėtimas man buvo Jasonas, po to Ruprechtas H. von Kleisto „Sukultame ąsotyje“, Haris V. Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“ – tie keli sezonai buvo tokie, kad man labai pasisekė. Labai skirtingi vaidmenys, ir nebuvo pavojaus kartotis. Po to – režisieriaus R. Atkočiūno epopėja… Su juo turbūt įdomiausia buvo F. Diurenmato „Penktajame Heraklio žygdarbyje ir Augėjo tvartuose“. Man patiko ir jo pastatytas P. Ustinovo „Fotofinišas“, kuriame vaidinau Redžinaldą, aktoriaus V. Paukštės personažo tėvą. Tuo spektakliu, sakyčiau, buvo „užmintas“ kažkoks įdomus žanras. Ir gražu buvo… Matis B. Brechto pjesėje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ ir impresarijus „Ožyje“ – už abu tuos vaidmenis gavau „Kristoforo“ apdovanojimą. Matis – man, kaip aktoriui, buvo savotiškas Miksas: truputis to, truputis ano ir dar truputis šito – štai jums ir Matis. Bet čia jau prasideda, kai pradeda patirtis trukdyti. Kai neatsiranda kažkas naujo, pagalvoji, kad panaudosiu šią spalvą, tą ir dar trečią… Juolab kai psichologinis personažo portretas siejasi su kitu, jau buvusiu personažo portretu, ir tuomet sunku pabėgt. S. Parulskio „Frank Kruk“ man patinka, bet nemanau, kad ten mano laimėjimas didelis. Aš vėlgi buvau nominuotas šalies teatro apdovanojimui už šiame spektaklyje sukurtus protagonisto ir Vaito vaidmenis. Bet manau, jog tai nominacijai labiau padėjo vaidmuo Klaipėdos pilies teatre, G. Grajausko pjesėje „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“. Ten man buvo nauja patirtis – ir erdvė kita, ir personažas, kokio anksčiau neteko vaidint. „“Šaltame vaike“ aš pats sau ne itin patinku, nors spektaklis man patinka. Heningo personažas svarbus spektaklyje, bet medžiagos pasireikšti aktoriui – jame ne per daugiausia. Ten turi laiku sužaist. Tačiau patirtis įdomi kita – režisieriaus, stiliaus, kitokios dramaturgijos prasme.

– Tavo personažai – patys įvairiausi. Kaip sugebi visus juos nešiotis savyje? O gal neįsileidi? Ar ne lengviau būtų gyventi su nusistovėjusiu amplua?

– Gink Dieve. Man įdomu keistis. Kitaip visuose spektakliuose tarsi turėčiau vaidinti vis tą patį vaidmenį. Kai kurie kolegos nenori su manimi sutikti, kad teatras yra savotiškas melas, apsimetimas. Jų argumentas, – kad kiti aktoriai scenoje išsenka, kiekvieną vaidmenį išgyvena, patiria nervinius sukrėtimus. Aš irgi taip darau, bet tik tam tikro žanro spektakliuose, kur to natūralizmo reikia. Išvis man atrodo, svarbiausia, ar tai, ką tu darai scenoje, įtikina žiūrovą, ar neįtikina. O visa kita priklauso nuo žanro. Vis tiek ant scenos – netikras gyvenimas. Jis sukurtas. Tai iliuzija. Tai yra teatras.

Jeigu aš vaidinu comedia de l’arte žanro spektaklį, tai mano technologija šiek tiek kitokia. Bet aš vis tiek pagal tas taisykles turiu įtikinti ir „pajungti“ žiūrovą. Tačiau tai nereiškia, kad aš savo personažų neįsileidžiu į save. Visąlaik įsileidžiu. Visąlaik savimi dirbu. Vis dėlto juk mano mėsa ir kaulai ten vaikšto ir mano galva dirba.

– O koks čia vaidmuo tenka režisieriui?

– Jis koreguoja. Tai toji akis iš šalies, kuri turi sudėti taškus, patarti, suvesti viską į ansamblį. Štai dabar mes statom G. Grajausko „Rezervatą“. Aš – režisierius, o režisierius statytojas – Aidas Giniotis. Šiuo atveju mano, kaip režisieriaus, užduotis – tas aktorinis „išminkymas“, analizė, linijų išvedimas, išsiaiškinimas, kodėl čia tas personažas taip, o anas kitaip kalba… Bet paskutiniame etape man irgi būtina tokio žmogaus nuomonė, kurio skoniu aš pasitikiu, su kuriuo aš susikalbu. Tam yra režisierius statytojas. Juolab šiuo atveju, kai spektaklyje aš irgi vaidinu ir būdamas scenoje negaliu matyti, kaip viskas atrodo iš salės.

– Vis dėlto kaip aktorius pasitikrina, kaip žino, pavyko spektaklis ar ne? Ar visuomet publika yra tas paskutinis lakmuso popierėlis?

– Visuomet tai loterija. Tai ne video. Tai vyksta šiandien, dabar, šią akimirką ir su manimi scenoje. Vadinasi, visko gali būti. Ir kiekvieną kartą iš naujo. Kartais manęs klausia: „Ką tu dabar kuri?“ (Turbūt turima omeny, ar aš ką nors nauja repetuoju.) Aš kiekvieną vakarą kuriu. Kad ir tą patį vaidmenį, bet iš naujo. Jis nėra sukurtas galutinai. Galutinai jis tik tam vakarui sukurtas, kai baigiasi spektaklis.

Vaidindamas klausausi publikos, su ja kontaktuoju. Spektaklis yra toks arba kitoks ne tik aktorių, bet ir publikos dėka. Ji vienaip ar kitaip jame dalyvauja.

– Juk būna, kad tikitės vienokios publikos reakcijos, o ji – kitokia? Kažkas nesuveikė?

– Būna. Bet ir žiūrovas į teatrą turi ateiti pasiruošęs žiūrėti spektaklį. Nesuprantu tokio žiūrovo, kuris į teatrą ateina su skepsiu: „Na, ką jie čia man parodys?..“ arba: „Linksminkite mane!“. Vadinasi, atėjo nenusiteikęs gauti kažkokį malonumą arba kažkokią patirtį. Nesuprantu tuomet, kodėl jis mokėjo pinigus?..

– Aktoriaus gyvenimas sunkus?

– Sunkiausias yra popremjerinis laikotarpis. Tada apninka popremjerinė depresija. Galvoji – dabar ilsėsiuos, o veikti nėra ką. Pradėti skaityti dar negali, kažką kita veikti irgi dar negali…

– Berods Tau teko dėstyti teatro dalykus Klaipėdos universiteto studentams?

– Teko. Ir man tai patiko. Visai kita patirtis. Man ji buvo svarbi ir kaip aktoriui. Nes reikėjo kitiems paaiškinti, papasakoti apie savo virtuvę. Tai priverčia susimąstyti, suformuluoti. Be to, jauni žmonės savo tikėjimu, entuziazmu tau suteikia energijos.

– Kaip Tu ilsiesi, atsipalaiduoji nuo darbo, reikalų?

– Stengiuosi pakeisti užsiėmimo objektą, erdvę. Nuvažiuoji kur nors kad ir penkioms dienoms, ir tada įvyksta atostogos. Jeigu tu to nepadarei, atostogos neįvyko, nors tu ir nedirbai nieko. Vadinasi, tos atostogos yra mūsų smegeninėje. Ir kalėjimas – ten, ir laisvė, ir provincialumas. Kas tas „aš“ – irgi yra smegeninėje. Čia mano ranka, koja, bet tai ne aš. Nes man ranką gali nukirsti, prisiūti kitą. Ir vis tiek aš būsiu aš, tik su kita ranka. Turbūt visą gyvenimą ir aiškinamės, kas tas „aš“. Vyksta harmonijos paieška. Vyksta kelionė. Visi žinom, kad gimėm, visi žinom, kad mirsim, tik nežinom, kaip nugyvensim. Kas bus po mirties? Tas pats kaip prieš gimimą.

Ką dirbu, apie tai ir kalbu. Tas rezervatas yra galvoje. Ir visa esmė susiveda į sugebėjimą patikėti. Savimi, bet kuo. G. Grajausko „Rezervate“ lietuviai žaidžia indėnus. Todėl kad jiems nežaisti indėnus blogai. Vadinasi, tai yra jų kažkoks virtualus pasaulis, jų išgalvotas. Ir kodėl tie žmonės gyvena tame išgalvotame pasaulyje? Nuo ko jie bėga? Ar tas išgalvotas neatsisuka prieš juos ir netampa jų rezervatu?.. Taigi viskas reliatyvu. Kiekvienas turim savo rezervatą, savo ribas, kurias įveikti mums trukdo tikėjimo stoka.

– O Tavo tikėjimas visuomet su Tavimi?

– Būna visaip. Tos akimirkos, kai būnu laimingas, tada ir būna tikėjimas. Visa kita – tik stiebimasis į tai. O dažnai jūs būnat laimingi? Turbūt ne. Tai tiktai akimirkos.

– Ačiū už pokalbį ir daug, daug Tau tų laimės akimirkų, kad būtų tikėjimas.

by admin