Aktorius Vytautas Anužis: „Esu maksimalistas“
Rita Bočiulytė
„Vasaros nebus. Repeticijos jau prasideda! Nežmoniškai graži, labai sunki, nes intelektualiai be galo dinamiška pjesė. Aš beveik neišeisiu iš scenos“, – džiaugsmingai pasakojo aktorius Vytautas Anužis apie E.M.Šmito „Ištvirkėlį“, kurį šį mėnesį Klaipėdos dramos teatre pradėjo repetuoti režisierius Povilas Gaidys ir kurioje šis aktorius vaidins… Didro. „Tai minties ir dvasios chuliganas“, – susižavėjęs vaidmeniu sakė jis. Ir pridūrė, kad ši vasara bus tikrai karšta, nes dar vieną pagrindinį vaidmenį gavo režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje – A.Strindbergo „Kelyje į Dabaską“. Birželį pjesė žengs pirmus žingsnius į sceną…
 |
| „Tai, ką aš darau, visuomet stengiuosi daryti geriausiai. Kai neišeina, labai skaudžiai tai išgyvenu“, – prisipažino aktorius Vytautas Anužis. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
– Esate vienas iš taip vadinamų vedančiųjų Klaipėdos dramos teatro aktorių – nuolat gaunate vaidmenų, dažnai – pagrindinių, apskritai daug vaidinate. Ar taip buvo visada?
– Deja, ne visada. Esu klasikinis ir chrestomatinis karjeros „darymo“ prasme aktorius. Labai ilgai stovėjau scenoje ir su alebadra, ir su „kušat podano“…
– Ar taip reikėjo?
– Nežinau, ar reikėjo… Taip susiklostė. Turbūt taip reikėjo, jei taip susiklostė. Povilas Gaidys, dabar sveikindamas mane su gimtadieniu, gražiai priminė: „Atsimeni, kai aš tau sakiau, kad tavo laikas ateis, kai tau bus trisdešimt, keturiasdešimt?..“
– Taip ir buvo?
– Jis atėjo šiek tiek anksčiau. Man dar nebuvo trisdešimt.
– Ir koks spektaklis pralaužė ledus?
– Turbūt „Napoleonas“ 1985-aisiais. Tuomet man buvo 29-eri, kai gavau pirmą didelį, pagrindinį vaidmenį.
– Bet ar tai nebuvo tas spektaklis, po kurio norėjote išeiti iš teatro?
– Tas pats. Aš labai labai daug tikėjausi iš to spektaklio ir savo vaidmens jame. Jau esu sakęs, galvojau, kad visi apalps, bet niekas neapalpo. Tiesa, po tokio mano pasakymo kažkas replikavo, kad buvo gana daug „apalpusių“ (juokiasi).
– Tai paguodė?
– Paguodė truputį (juokiasi). Bet pasilikau visai ne todėl. Kai jau galvojau iš tikrųjų išeiti, mes gastroliavome Panevėžyje. Ten mūsų spektaklį pamatė žurnalo „Sovetskaja kultura“ korespondentė, sena teatrologė Makarova. Įsivaizduojate, po spektaklio, naktį ji man paskambino. Tiek komplimentų pasakė, kiek iki šiol nesu girdėjęs. Ir dar parašė labai gražų laišką, padovanojo savo ką tik išleistą knygą, paėmė interviu savo žurnalui…
Taigi kitąsyk reikia visai nedidelio patapšnojimo per petį. Laiku. Nes aš jau tada buvau susiruošęs išeiti iš teatro, ruošiausi važiuoti į Maskvą studijuoti kinematografiją ir režisūrą.
Bet ji man pasakė, kad aš iš tiesų esu aktorius. O aš galvojau, kad ne. Jos taip nuteiktas pasilikau teatre.
– Kodėl buvote suabejojęs?
– Aš juk pirmūnas. Mokyklą baigiau tik su vienu ketvertu. Tai, ką aš darau, visuomet stengiuosi daryti geriausiai. Kai neišeina, labai skaudžiai tai išgyvenu.
– Betgi galima kai ką nurašyti pavydui, konkurencijai…
– Bet sau nesumeluosi.
– Nemylite savęs?
– Stengiuosi mylėti. Tai labai gerai. Bet kai neužsitęsia.
– Įdomu, ar visada norėjote būti aktoriumi?
– Visada. Mano mama buvo pedagogė, mane mokė fizikos ir matematikos, ir buvo pakvaišusi dėl teatro. O Panevėžio dramos teatre tuo metu buvo Mykolas Karka – mano mamos pirmasis mokytojas. Ji dainavo pas jį chore ir Panevėžio operetės liaudies teatre, vadovaujant Valdui Jataučiui. Ir aš ten buvau – jauniausias Panevėžio operetės dalyvis. Užsikrėčiau teatru nuo pat vaikystės. Nieko kito ir nenorėjau.
– Ką išsinešėte iš Juozo Miltinio studijos, kurioje vaidinote dvejus metus?
– Tai liko visam gyvenimui. Maksimalizmas, dirbant teatre. Idealizmas ir tikėjimas aktoriaus profesijos misionieriškumu. Tų trijų dalykų man niekas nepakeitė per visą gyvenimą.
– Pats Miltinis berods nerekomendavo pačiam toliau studijuoti Maskvoje, Ščiukino teatro institute?
– Niekur stoti jis nerekomendavo. Dar pagąsdino: „Tu labai gailėsies, labai gailėsies, kad išeini…“
– Ar buvo, kad gailėjotės?
– Miltinio studijos – visą laiką. Maskvoje man buvo labai sunku. Iš pradžių kvailai jaunatviškai buvau šiek tiek pasipūtęs. Paskui labai kentėjau, nes man viskas buvo ne taip, kaip pas Miltinį. Pas jį nejaučiau, labai jaunas buvau ir nesugebėjau atskirti, kur yra profesijos amatas, o kur yra kūryba, menas. Maskvoje tai labai ryškiai atskirta – amatas ir menas. To dalyko ir mane išmokė. Dabar niekuomet nepainioju ir savo studentus to paties mokau – skirti, kur yra amatas, o kur yra menas, kurį, amato išmokęs, juo naudodamasis gali kurti.
Profesionalas tuo ir skiriasi nuo saviveiklininko, kad jis turi išmanyti amatą, sugebėti jį atskirti ir juo naudotis.
– Ar kiekvienas gali tapti profesionalu? Aktoriumi? Nori tai daugelis…
– Vis dėlto negali. Amato gali išmokti kiekvienas, o kurti ne… Nors ir amato neišmoksi, jei tau neduota.
– O kada pats pajutote, kad Jums duota?
– Aš to neanalizavau. Tai buvo didžiulė aistra teatrui. Supraskite, koks buvo laikas. Tuomet visoje Sovietų sąjungoje ir Lietuvoje teatras buvo kažkas tokio!.. Jo autoritetas buvo labai didelis. Ir socialine prasme, patriotine – okupuotos Lietuvos teatras. Aš buvau labai didelis Lietuvos patriotas. Mano bendrakursiai sakydavo, kai Anužis išvažiuos iš Maskvos, jis ims vadovauti Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimui (juokiasi).
– Teatras Jus suvedė su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu, kurio spektakliuose „Fotofinišas“, „Penktasis Heraklio žygdarbis ir Augėjo tvartai“, „Už uždarų durų“, „Nebaigtoje pjesėje“ ir „Mesjė A.“ vaidinote pagrindinius vaidmenis. Kaip vertinate šį savo kūrybos etapą?
– Kaip labai svarbų. Gal kad mudviejų – viena mokykla. Abu studijavome tame pačiame Ščiukino teatro institute. Tie patys pedagogai, vertinimo kriterijai. Jo Kaune pastatytame spektaklyje „Idioto mišios“ mano vaidmuo – vienas iš nedaugelio darbų, kuriuo pats esu patenkintas.
– Sakote, viena mokykla? Kuo maskviškė skiriasi nuo lietuviško teatro mokyklos?
– Visų pirma labai ryškiai atskirtas aktas ir labai sąmoningai prieinama kuriant. Labai suprantamai, išteoretizuojama tai, ką aš darau. Pas mus labai dažnai teatro pedagogo pastangos, dirbant su jaunu būsimu aktoriumi, yra maksimalizuotos, kad tas jaunasis aktorius jokiu būdu nepažeistų organikos, kad jis, gink Dieve, neperžengtų kažkokios ribos, kur neva jį galima apkaltinti „pliusavimu“, tam tikros tiesos nepaisymu. Vardan to dažnai paminamas autorius, suprimityvinamas charakteris, išprievartaujamos duotosios aplinkybės. Ir gauname iškreiptą vaizdą to vaidmens, kurį jis kuria. Vardan tos organikos. Ir skalė tuomet jo – tokia balzgana. Nuo tamsiai pilkos iki šviesiai pilkos. Vardan tos tiesos.
Man tai yra absoliučiai nepriimtina. Man dirbant labai svarbus autorius, svarbios tos aplinkybės, jų negalima iškreipti.
– Ką pačiam labiausiai patinka vaidinti?
– Bet ką, kad tik būtų labai gera literatūrinė medžiaga ir labai geras režisierius, kuris išmano šiuolaikinę teatro kalbą.
– Kokius personažus?
– Aistringus. Kad jie būtų aistringi visur – kančioje, meilėje ir neapykantoje. Jausmų diapazonas kuo didesnis, kuo išgyvenimai stipresni, – tuo įdomesnis man tas vaidmuo. Iki dugno! Kad būtų maksimalūs išgyvenimai, ekstremalios situacijos. Nekenčiu balzganumo ir pilkumos.
– Ką tik Jums sukako penkiasdešimt. Žinau, kad ir savo gimtadienio nekenčiat, nešvenčiat. Vis tiek nuo tų metų niekur nepabėgsi… Kaip manote, aktoriui amžius – pliusas ar minusas?
– Nėra ko apie tuos metus galvot. Aišku, kad čia nieko gero.
– Betgi su metais ateina ir patirtis…
– Tai lazda su dviem galais. Ji gali ir labai trukdyti. Patirtis uždeda labai daug nereikalingo kvestionavimo. Ir tai kartais stabdo bandymą. Vis tiek reikia eit, bandyt. Neįsivaizduoju, kaip aktorius gali užsiiminėti joga. Juk tai slopina emocionalumą. O jis turi būti nuolat kurstomas. Aktorius turi labai dažnai jausti dvasinį diskomfortą. Tai jį stimuliuoja. Kad išėjęs į sceną „transliuotų“. Taigi aktoriui labai dažnai yra labai blogai (juokiasi).
– Kaip jaučiatės prieš eidamas į sceną?
– Labai jaudinuosi. Virpa rankos, džiūsta gomurys… Tas jaudulys išnyksta jau išėjus į sceną. Scenoje niekuomet jo nėra.
O prieš išeinant… Kiekvienas vaidmuo turi savą „priėjimą“. Vienam reikia prieš tam tikrą laiką pavalgyti, kitam – išgerti „čefyro“ ar kavos. Jeigu tu rūpiniesi savo vaidmeniu, jį reikia puoselėti, kitaip bus lavonas.
– Ir taip ilgai?
– Kol spektaklio nenurašo.
– Kokį ilgiausiai taip popinote?
– Turbūt Džo Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“. Labai gaila to spektaklio. Per anksti „nuėmė“. Galėjome dar rodyti.
– Betgi taip labai sunku?..
– Jei rimtai žiūri į savo darbą. O jei nerimtai, tuomet neverta dirbti šito darbo. Yra kitų – daug pelningesnių. O jeigu jau atėjai į teatrą, vis dėlto maksimaliai jį turi išgyventi.
– Jūsų su žmona Velta vadovaujama „Dramos klasė“ baigia šeštąjį sezoną. Kuo ypatingas šis teatras, kuriame esate režisierius?
– Jame vaidina mūsų auklėtiniai – studijuojantys arba jau baigę Klaipėdos universitete lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Daugeliui iš jų šis teatras yra svarbiau nei tai, kuo jie užsidirba duonai. Juk mes repetuojame kasdien, kiekvieną savaitę vaidiname universiteto Mokomajame teatre. Per sezoną išleidžiame po vieną spektaklį, bet stengiamės vaidinti visus. Turime pastatę penkis, su jais apvažinėjome daugybę pasaulio šalių, rodėme universitetinių, jaunimo teatrų festivaliuose, esame gavę apdovanojimų. Su naujausiu spektakliu „Ir Bjork, žinoma“, kuris publikos vertinamas gana prieštaringai, šį mėnesį buvome 7-ajame tarptautiniame jaunimo teatrų forume Vilniuje. Mūsų spektaklį aukštai įvertino žiuri pirmininkas Leisas Olsonas – garsus švedų aktorius ir teatro pedagogas. Iš festivalio parsivežėme pagrindinį diplomą, esame pakviesti į Kanadą ir į Maroką.
– Ką reiškia Jūsų teatro pavadinimas?
– Dabar po teatro vėliava palenda labai daug kas – ir šou, ir cirkas… O „drama“ – tai yra rimta, gilu ir tikrai teatras. „Klasė“ – tai yra liuks ir amžinas studijavimas.
– Kuo „Dramos klasė“ skiriasi nuo kitų teatrų?
– Man teatre visuomet svarbiausias aktorius. Dabar ne vienas spektaklis bando įrodyti, kad galima apsieiti be aktoriaus. Tik su apšvietimu, scenografija, muzika, kur aktorius – tik vienas iš komponentų. Kaip scenografija – iš medžio, šviesa – iš lempos, muzika – iš plokštelės… Man tai pažeidžia dogmą, kad svarbiausias teatre yra aktorius. O man tokio teatro nereikia.
„Dramos klasėje“ svarbiausias – aktorius. Tai mudu su Velta realizuojame per savo mokinius. Ir tai yra tik mūsų. Miltinio teatre irgi buvo svarbiausias aktorius. Ir pas jį nedirbo nė vienas, nebaigęs jo studijos. Nė vieno svetimo. Ir pas mus visi – savi.
– Niekada nekilo noras režisuoti dramos teatre?
– Ne. Yra režisierius statytojas ir režisierius pedagogas – tas, kuris ištirpsta aktoriuje. Man pastarasis daug įdomesnis.
– Jeigu dabar reikėtų išvardinti spektaklius, kuriuose vaidinote pats, pačių brangiausių vaidmenų sąrašas būtų ilgas?
– Susidarytų eilutė… Vis dėlto apie šešiasdešimt vaidmenų per 28 metus Klaipėdoje. Teatras suskaičiavo. Pats jokios statistikos nevedu.
– Publikos, kritikų vertinimai Jums svarbūs?
– Svarbūs, bet svarbu į save per giliai neįsileisti tų vertinimų. Yra spektaklių, kurie skirti nedidelei publikos daliai. Jei žiūrovų tik trečdalis salės, tai nereiškia, kad tai blogesnis spektaklis už tą, kur praėjimuose nėra vietos.
– Ar yra buvę, kad atsisakytumėte vaidmens?
– Ne, taip nėra atsitikę. Esu matęs tokių dalykų ir žinau, kad tuomet likimas gali nusigręžti. Aš esu prietaringas. Bijau, kad paskui gali nebūt tų vaidmenų.
– Ar yra dalykų, kurie, kalbant apie teatrą, Jums yra skaudūs?
– Galvoju, kad labai neprotinga visuomenės, valdžios pažiūra į teatrą. Paradoksalu, kad per tą nykų sovietmetį mes turėjome ir išsaugojomę laisvą ir labai vertingą, vertinamą teatrą. Po 1990 metų mes tos vertybės nebepuoselėjame.
Dabar daug kalbama apie įvaizdį… Meskite labai dideles investicijas į kultūrą, meną ir mokslą – ir tada turėsime įvaizdį. Tikrą ir ne vienadienį.
Užgauna tas centų skaičiavimas, valdžios prievartavimas, kad teatras pats užsidirbtų pinigų. Tai yra toks nemokšiškumas!.. Kiekgi tų teatrų tėra?! Kiekgi jiems reikia pinigų?!.. „Glupstva“. Visur pasaulyje rimtas menas yra dotuojamas. Tai nekvestionuojami dalykai.
Nepatinka man ta pažiūra, kad aktoriumi gali būti kiekvienas, nebaigęs mokslų. Kai aktoriaus profesija nuvertinama, juo manipuliuojama.
Vis dėlto tas laikas, kai prie tarnybinio įėjimo gerbėjai laukdavo autografų ir nešdavo gėles, yra praėjęs. Bet jis turi sugrįžt. Nes viskas eina spirale. Ir teatrui per daug metų, kad atsirastų kažkas tokio naujo, kad sunaikintų jo prigimtį. Ir teatras vis tiek grįš prie aktoriaus.
– Paspėliokime, kada tai įvyks?
– Negalvoju, kad teatras greitai susigrąžins lyderiaujančio meno pozicijas. Tas procesas vyksta, bet gana lėtai. Susigrąžins tik grįždamas prie aktoriaus meno sureikšminimo, sugrąžindamas jam priklausančią vietą teatre. Kai teatre bus du lyderiai – autorius ir aktorius. Na, kiek galima šifruoti visokius kryžiažodžius teatre?!.
– Ką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš Jūsų spektaklio?
– Ogi tai, ką aš jam pasakiau. Kad nepabėgtų nuo to, ką gavo.
