Akvilės gyvenimo ir kūrybos istorija
Garsaus rašytojo Juozo Baltušio anūkė Akvilė Zavišaitė (1962–1991), tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje, šiemet būtų šventusi 50 metų jubiliejų. Simboliška, kad ta proga ji grįžo į pajūrį, kur prabėgo gražiausi jos vaikystės metai.
Dalia Bielskytė
Ryškiai ir trumpai
„Klaipėdos galerijoje“ visą mėnesį vyko A.Zavišaitės tapybos paroda, buvo pristatyta knyga – laiškų romanas „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“. Knygą pristatė jos sudarytoja A.Zavišaitės motina Rita Baltušytė.
Susirinkusių į renginį ir parodos lankytojų gausa liudija, kad dramatiško likimo dailininkės A.Zavišaitės istorija, vienijanti ir garsaus rašytojo, jos senelio J.Baltušio, ir tėvo, pajūryje garsaus ir mylimo architekto Algimanto Zavišos, likimus, yra įdomi ne mažiau nei jos kūryba.
Akvilės gyvenimas sužibo ryškiai ir trumpai, kaip kometa, tačiau jos kūrybinio skrydžio trajektorija plati – darbai eksponuoti Australijoje, Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 31-eri jaunos moters metai, kūrybiniai ieškojimai, stulbinanti kelionių geografija, jos minčių gelmė ir jausmų tyruma – visa atsiskleidžia tame, ko nesunaikino jos gyvybės nepagailėjusi liga – AIDS: piešiniuose, drobėse ir laiškuose. Pastarieji, su meile atrinkti Akvilės motinos, šiais metais sugulė į laiškų romaną, skaitytojui atskleidžiantį uždangą į skaudų, gražų, tikrą jaunos, aistringos, doros, jautrios, meilės trokštančios moters gyvenimą.
Akvilė ir tapyba
A.Zavišaitės kūriniai – atviri, išraiškingi, pasižymintys savitu braižu, persisunkę aitriu moteriškumu, meilės ilgesiu, labai literatūriški ir asmeniški. Ne taip dažnai jie eksponuojami Lietuvoje, tad paveikslų pasirodymas Klaipėdos galerijoje – neabejotinai didelis įvykis Lietuvos kultūros padangėje, neleidžiantis pamiršti legenda virtusio jaunos moters gyvenimo.
Pristatyme dalyvavusi menotyrininkė Goda Giedraitytė stebėjosi Akvilės kaip tapytojos produktyvumu: rimtai tapiusi ir parodose dalyvavusi netrumpiau nei dešimtmetį, ji paliko itin gausią darbų, kurių didžioji dalis stulbina ir dideliais formatais, kolekciją.
A.Zavišaitės parodą ir knygą į Klaipėdą atlydėjusi jos mama Australijoje gyvenanti žurnalistė R.Baltušytė renginį pavadino jaukiu ir nuoširdžiu. „Esu labai patenkinta”, – sakė ji.
Pastele – ant milžiniškų drobių
Akvilės paveikslai – dažniausiai pastelė ant drobės. Atrodo, taip trapu. Bet R.Baltušytė neįžvelgia čia bėdos: „Nepavadinčiau šios technikos neilgamete: paveikslai gyvuoja jau beveik 30 metų, nors, teisybė, yra nepatvarūs, gerokai nukentėję nuo kelionių per tris kontinentus (Australija–JAV–Lietuva), tačiau dar 1997-aisiais puikiai restauruoti Prano Gudyno restauravimo centre. Pernai darbai, įskaitant ir paskolintus iš privačių kolekcijų, taip pat buvo profesionalaus restauratoriaus nuvalyti, kiek atnaujinti“.
Anot R.Baltušytės, „kolekcija nėra neliečiama, dalis darbų parduodama, nes paveikslai gyvena tada, kai į juos žiūrima. Kaip sakoma: paveikslas tik ant sienos yra paveikslas, o padėtas sandėlyje virsta daiktu“.
Rita ir Akvilė, mama ir dukra, visą gyvenimą blaškėsi po pasaulį ir ne visada jų keliai susikirsdavo. Dabar R.Baltušytė gyvena Australijoje. Tad kurgi saugomi Akvilės darbai?
„Didieji tarp parodų saugomi Vilniaus dailės muziejuje, mažesnieji „gyvena“ su manimi Sidnėjuje, kiti grąžinami privačių kolekcijų savininkams. – pasakojo Rita. – Po parodos „Klaipėdos galerijoje“ juos priims Kristinos Jokubavičienės vadovaujama Prano Domšaičio galerija, iš kurios saugyklų jie specialiu transportu bus nugabenti į Vilnių ir laikomi meno kūrinių „sanatorijoje“ – naujose pasaulinio lygio Lietuvos dailės muziejaus saugyklose“.
Paklausta, ar gali įvardinti savo mylimiausius Akvilės darbus, reikšmingiausius paveikslus, R.Baltušytė atsakė: „Akvilei jos paveikslai buvo kaip vaikai, o man dabar yra likę vietoj anūkų. Taigi labai sunku išrinkti mylimiausią“.
Akvilė ir jos laiškai
Šiais metais leidykla „Tyto alba“ išleido A.Zavišaitės motinos R.Baltušytės sudarytą knygą „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“. Tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. R.Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija, laiškų romanu, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: Lietuvoje, Australijoje ir JAV. Autentiški tekstai liudija apie sudėtingą XX a. pabaigos laiką, audringą jaunos, talentingos moters gyvenimą, jos kelią į meno pasaulį. Atvira ir širdinga Akvilė tarsi gyva stoja prieš akis, tampa drauge, mes girdime jos balsą iš tolimiausių žemynų: ji kalba tėvams, seneliams, draugams apie savo kasdienį gyvenimą, kuris mūsų, skaitytojų, akyse staiga virsta reikšmingu – žmogus trapus, ir tik nuo jo priklauso, ar anapus gyvybės ribos jo būtis virs šviesa, ar dulke. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę.
1997-aisiais buvo išleista knyga „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“. Kas paskatino išleisti dar vieną knygą?
„Pirmosios du leidimai buvo išpirkti, o žmonės vis klausinėjo, kur ją galima gauti, – paaiškino R.Baltušytė. – Be to, atsirado daug pirmojoje knygoje neskelbtų laiškų, kurie man atrodė vertingi, taip pat tilpo daugiau reprodukcijų, piešinių, įskaitant vaikiškus, nuotraukų; daugiau žmonių parašė ir savo atsiminimus, o menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – solidžią įžangą“.
R.Baltušytė sakė laiškus knygai atrinkinėjusi pagal turinį, siedama sudaryti vientisą Akvilės gyvenimo vaizdą: „Kad nebūtų pasikartojimų, taip pat, kad nepraslystų kokie itin drastiški epizodai. Trumpai tariant, stengiausi elgtis pagal etikos taisykles, tačiau drauge žinojau, kad „iš dainos žodžių neišmesi“. Jau esu minėjusi, kad rengiant šią knygą manyje kovojo motina ir žurnalistė. Toje kovoje kartais laimėdavo viena, kartais kita, tačiau abi gerokai nuvargo ir išsisėmė. Vis dėlto manau, kad galutinė pergalė, gal ir nežymiu taškų skaičiumi priklauso motinai. Ar tai gerai, ar blogai, tikiuosi, pasakys skaitytojai.“
– Ar visi knygos herojai, jei taip galima pavadinti adresatus, sutiko, kad korespondencija būtų atskleista skaitytojams? Ar nesulaukėte priekaištų? Jei taip, kokių?
– Visi herojai-adresatai jiems skirtus Akvilės laiškus man davė patys, žinodami, kad jie bus skelbiami. Knygoje minima daugybė vardų, tad gale norėjome paskelbti tokį mini „Kas yra kas“, tačiau susilaikėme (gal ir be reikalo). Priekaištų kol kas nesusilaukiau. Beje, ačiū Dievui, Lietuvoje kol kas nėra įstatymo, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, reikalaujančio gauti kiekvieno atsiminimuose minimo asmens sutikimą (raštišką!). Aš tikiuosi sėkmingai „prasprukti“ ir su savo memuarais „Su kuo valgytas cukrus“.
– Laiškai, parodos – ar Akvilė vis dar gyva jūsų gyvenime?
– Nenoriu pasirodyti banali, bet pasakysiu: nė vienas vaikas niekada nenumiršta motinos širdyje.
Akvilė ir jos liga
– Ar kalbate apie ligą, nusinešusią Akvilės gyvybę? Ar manote, kad jos istorija gali tapti palaikymu sergantiesiems, jų artimiesiems?
– Taip, kalbu ir ne tik manau, bet ir žinau konkrečių atvejų, kai Akvilės istorija padėjo.
– Ar tikite AIDS reabilitavimo idėja? Juk visuomenėje dar gaji negatyvi nuostata, kad tai – degradavusių, amoralių asmenybių liga.
– Greito AIDS reabilitavimo nesitikiu. Kalbant apie degradavusias, amoralias asmenybes, pirmiausia reikėtų susitarti dėl šių terminų. Tokia reakcija iš dalies ir suprantama, nes, šiaip ar taip, didžiausia grėsmė užsikrėsti yra per narkotikų švirkštus ar nesaugius lytinius santykius. Užtat, man atrodo, reikia kuo daugiau tomis temomis kalbėtis su vaikais, moksleiviais, apskritai jaunimu, ne vilku gąsdinti, o aiškinti apie šiuolaikiškus Raudonkepuraitei gresiančius pavojus.
Šiokia tokia pažanga vis dėlto juntama net ir Lietuvoje. Jau ne visi mano, kad AIDS yra vien nuo pasižiūrėjimo užkrečiama liga. Tikėtis kokio nors ŽIV/AIDS „reabilitavimo visuomenės akyse“ nerealu ir nereikia – svarbiausia, kad baisiojo viruso paliesti žmonės būtų gydomi, su jais elgiamasi žmoniškai.
Akvilė ir jos mama Rita
– Kokie buvo jūsų ir dukters santykiai? Ką šiandien darytumėte kitaip?
– Mūsų santykiai, manau, gana gerai atsiskleidžia abiejose knygose. Ką daryčiau kitaip? Atsakymui į šį kausimą jūsų laikraštyje neužteks vietos.
– Ką galėtumėte patarti motinoms, auginančioms audringas ir maištingas dukteris?
– Visoms motinoms (ir tėvams!) nepriklausomai, kokio maištingumo jų dukterys ar sūnūs, patarčiau kuo daugiau laiko leisti su vaikais, kalbėtis su jais visais kausimais, drauge keliauti, žaisti; prie jų nesibarti tarpusavyje, jei įmanoma, niekada neišsiskirti, stengtis gyventi kartu ar bent netoliese su seneliais, artimai bendrauti su tetomis, dėdėmis ir pusbroliais bei pusseserėmis. Pripažįstu, kad visa tai daug lengviau pasakyti nei padaryti.
– Daugelį metų tarnaujate dukters atminimui. Kokių dar turite planų?
– Planų, kaip minėjau, daug. Artimiausias – pabandyti surinkti išblaškytus Akvilės paveikslus, juos restauruoti. Taip pat žvalgome galimybes Nidoje įkurti Akvilės galeriją, gal kartu su jos tėvo architekto A.Zavišos memorialu. Norėčiau išleisti ir Akvilės darbų reprodukcijų albumą, taip pat laikas pagalvoti, kur paveikslai „apsigyvens“ man atsisveikinus su šia ašarų pakalne.
