Alešas Štegeris

Alešas Štegeris (g. 1973) – vienas geriausių savo kartos slovėnų poetų, verstas į daugelį kalbų. Tikras Vidurio Europos rašytojas, labai artimas mūsiškam literatūros supratimui. Nenustygstantis klajoklis, jau kelis kartus lankęsis Lietuvoje ir spėjęs tai užfiksuoti savo eilėraščiuose. Spausdinami vertimai paimti iš Alešo Štegerio eilėraščių rinktinės „Poezija apsimoka“, kurią ketina išleisti „Vario burnų“ leidykla.

Alio Balbieriaus nuotrauka

Alešas Štegeris

Thomo Manno namelis

Atėjo, kai obelys žiedus į Baltiją metė,
Išėjo, kai gulbių jaunikliai didingai
Plaukiojo tarp leisgyvių mūsų valčių.
Jo namą statė žiemą,
Kai užkaukia lediniai švedų vėjai
Ir jūra tampa drumzlina ir priešiška.
Jį statė žemyno darbininkai,
paviršutiniškai ir greitai,
Kaip ir visus namus, kylančius be budrios šeimininko akies.
Aukštai ant kalno, nuošaly nuo mūsų trobelių,
laukė užbaigtas, kad jis ateitų
Ir verandoje iškratytų pypkę.
Tarsi rudai nudažytos blizgančios lentos
Galėtų sustabdyti judantį smėlį.

Alles war furchtbar einfach, nur Holz und Schleiflack.2

Atėjo, kai obelų žiedais Baltijon lijo,
Išėjo, kai gulbių jaunikliai tarp valčių sūpavosi.
O mėlynus žirgelius ant stogo, turto dvasias priviliojančius
Ir atbaidančius blogio dvasias, apsupo varnų būrys.
Vieną pienišką rytą draugystės vardan mes išskleidėm savo tinklus.
Būrys buvo skaitlingas. Kiekvienas medžiotojas perkando pakaušį keturiasdešimčiai,
O miklesni ir šešiasdešimčiai plunksnuotų velnių.
Kai parodėm jam krepšius, pilnus dar šiltų varnų kūnelių,
Juodas švarkas apsisuko ant slenksčio ir užtrenkė duris.
Buvo vienas iš jų.

Der Menschenschlag ist unschőn, aber sehr freundlich.
Er hat starken slawischen Einschlag
Mit starken Backenknochen,
Blaue wäβrige Augen.3

Ateidavo, kai žiedai Baltijoj plaukiodavo,
Išeidavo, kai gulbių jaunikliai sparnus miklindavo tarp valčių.
Tapom jam perregimi kaip jūros druska ant kajučių langų.
Jo žvilgsnis lyg švediškas vėjas šaltai pro mus skriejo,
Stabteldavo tik prie vaikų, Kai atnešdavo rūkytos žuvies arba ambros,
Arba nuogi žaisdavo aplink didelį pintą krėslą,
Kuriame jis sėdėjo prie jūros, žvelgdamas į horizontą.
Dažnai susimąstęs pamodavo kuriam berniukui,
Paglostydavo auksinius jo plaukus,
Padovanodavo vieną iš daugybės savo rašiklių.
Spoksodavo į nueinantį.
Po to tarsi užkeiktas margindavo lapą po lapo.

Der Strand empfiehlt sich nicht durch Komfort,
Nur wir haben einen Strandkorb,
Alle anderen Gäste bauen sich Sandburgen.4

Atėjo, o žiedai jau tolo Baltija.
Išėjo, o gulbės vasnojo virš valčių pirmagalių.
Sako, kad jis – žodžių valdovas,
Tačiau manęs, neskaitančio nei vokiškai, nei rusiškai, nei lietuviškai,
Jo žodžiai neužburia.
Dar sako, kad visus mus įamžins,
Kad būsim garsūs ir amžini, aš ir mano vaikai, Nida,
šios pušys, briedžiai ir kopos.
Galbūt. Kiti jau žino. Aš, nemokantis
nei skaityti, nei rašyti, žinau tik tiek,
Kad pušys prie jo namo auga lėčiau nei kitur,
Kad briedžiai neateina ilsėtis į jų pavėsį,
Kad smėlis, po mūsų basais padais girgždantis iš meilės,
Nutyla, kai eina jo lakuoti balti batai.

Die ungeheueren Sandwände der Dünen
Sollte man lieber nicht hinaufklettern,
Denn das Herz wird dabei sehr angestrengt.5

Užgęsta plūduriuojančių žiedų gaisrai,
Nutyla gulbių jauniklių snapai,
Kai skaičiuodamas grandis grandinėlės,
Prirakinusios jį prie auksinio šveicariško laikrodžio,
Nuplasnoja link baltosios nakties.

Poezija apsimoka


Ne dėl žvaigždžių,
Nukritusių nuo viešbučio fasado.
Ne dėl riebalų, apsėmusių kiaulienos kotletus,
Kuriuos žavinga padavėja (Kirkė – parašyta kortelėje ant krūtinės)

Patiekia pusryčiams tarp savo slaviškų garbanų.
Ne dėl dainuškų,
Kurias šokančios neoninės šviesos
Atneša iš naktinio klubo,
Nubrūžintų laiptų ir nusilupinėjusių kambario tapetų,
Ne dėl vaizdo į kapines,
Dygios vielos ir stiklo šukių
Aptvaro viršuj, ne, ne dėl to.
Ne dėl dvasinių žemgrobių,
Suktų padlaižių, bambėjimo oligarchų,
Šaukiančių tavo vardą nelyginant sirenos.
Ne dėl lotoso puokščių,
Šaltų banketų ir apdovanojimų
Už rekordinį sielos sterilizacijos žinynų pardavimą.
Ne dėl smulkių sandėrių su nejudančia vėjo puse,
Ordinų, garbės ženklų, fakelų
Didvyriškam žaidimui visų prieš visus,
Kaklaraiščio smeigtukų, kuriais dėl visa ko
Prisegta trokštanti širdis.
Ne dėl poros menkų monetų,
Slapčia nugvelbtų iš pajuodusių Trojos griuvėsių,
Ir apskritai – ne dėl to.
Ne dėl apsišaukėlių dievų autoerotinių žaidimų,
kurie vardan pramogos lydi tavo klajones,
Šnypščiančiu kvatojimu pažymi kiekvieną tavo klaidą,
Vilioja iš vienų spąstų į kitus.
Ne dėl draugų, kurių niekur nerandi
(O jei, nepaisant nieko, bandysi Plaukt tarp jų pavydo ir baimės, Užsimuši ant šnekalų uolų,
Paskęsi paskalų sūkuriuose).
Ir jau mažiausiai dėl amžinybės ir istorijos,
Tų mikčiojančių pasiteisinimų, kai atsiveria bedugnės.
O tu, nepaisant nieko, tiki akluoju Homeru,
Kad poezija apsimoka.
Kai po ilgos ir neaiškios kelionės
Grįžti namo, kai randi išplėštą sandėlį,
Apleistą namą,
Žmoną ir vaikus kaimyno pavarde,
Darnus žodis padės nužudytai tavo sielai
Kaip žolių antpilas skrandžiui po didelio apsirijimo.
Kurti reikš tą patį, kas tuštintis į auksinį indą po ilgo vidurių užkietėjimo,
Šaukti smirdinčius vardus nuosavo dugno linkyje.
Neveiklus personažas, keliautojas be tikslo,
Nuosavo virškinimo šventikas, ten paskutinį kartą save pereisi.
Ir išeisi.

Sodas, pilnas gėlių

Ji pasakė, jog esam žmonės okeanas,
Ir dar vieną ikrų šaukštelį
Į bejausmę suomišką burną supylė.
Jog pavydą sukūrė nuosavybė
Ir jog nebejaučia nieko
Nei savo vyrui,
Nei kuriam nors meilužiui,
Nieko, nieko, visiškai nieko,
Nebent tik vėsią baltųjų naktų šilumą,
Kai prakaituotam glėby ją laiko,
Nebent vyro nepagarbą,
Kai meilužės kūnas bjauresnis nei jos.
Meilė yra suvokimas, kad tau
nepriklauso niekas,
Ji kalbėjo, ir į suomišką burnytę
Lašišos gabaliuką įsidėjo.
Kad nepasisavinsi nieko, nieko, nieko
Gašliai kalbėjo ji ir visa jos negyvybė,
Kad nesupranta, niekad nesupras,
Kaip pilnam gėlių sode kažkas
Gali geisti vienintelės rožės.

Kambarys su burzgiančiu televizorium kampe

Antrasis kanalas rodė
Ugnimi vainikuotą užsikrėtusių karvių
Degintojo šypseną Šiaurės Škotijoj.
Bet tai nebuvo laimė.
Penktajam kanale keturis kartus
Kartojo, kaip boksininkas
Nokautuoja savo priešininką.
Virš kairės jo akies perskilęs antakis kraujavo,
Ir kai nugalėjęs pakėlė raumeningas savo rankas,
Jis išsišiepė tarsi buldogas, kuris pašokęs
Įkando aukai į ranką.
Tai irgi nebuvo laimė.
Ieškojau toliau.
Dvyliktajame kanale moteriškės
Surištomis rankomis varžėsi, kuri daugiau suvalgys.
Po trijų minučių išsipūtusius žandus
Lyg Kalėdų senelio barzdą papuošė torto ir grietinėlės gabaliukai.
Nuo stalų jos kilo atbulom kaip vėžliai,
Susigėdusios, rūgščiai šypsodamosi, bet ne itin laimingos.

Ieškojau toliau.

Dvidešimt septintasis kanalas rodė
Kaukėtą merginą juodais odiniais keliaraiščiais,Kuri botagu čaižė vyro užpakalį ir varpą.
Atrištas jis atvedė buldogą
Iš antro šio eilėraščio posmo
Ir bandė su juo pasimylėti.
Galbūt tai buvo malonu, bet dar ne tikra laimė.
Ieškojau toliau.
Trisdešimt pirmasis kanalas
Rodė gydytojus, kurie diskutavo
Apie endorfino, hormono,
kuris išsiskiria besijuokiant, poveikį.
Prisiverskite ir vaikščiokite po pasaulį
Su šypsenai ištemptomis lūpomis.
Taip tikrai apgausit savo smegenis.
Lauke vis dar lijo.

Retų automobilių šviesos kartas nuo karto
Nušviesdavo kambarį su burzgiančiu televizorium kampe,
Bet nieko nerasdavo.
Po trijų valandų ims švisti
Ir viskas vėl bus gerai.
Dar tris valandas pakentėti,
Pagriežti dantim, iškęsti,
Ir ši naktis baigsis laimingai.

Grįžimas namo

Ant įvijų laiptų
Apie vazonus su nuvytusiom gėlėm –
Rūdžių gėlės.
Spintelės, pilnos nešvarių apatinių
Ir senų klausimų, nuo kurių prarandu lygsvarą,
Tarsi nuo slenksčio lig slenksčio būčiau nešęs nerimą.

Paskutinius keturis šimtus kilometrų tylėjom.
Nė vienas iš mūsų nežino, ar pajėgs pratylėti
Ir atėjimo tylą.
Žvilgsnis vonios veidrody,
Nuo kurio taip toli buvau pabėgęs,
Nė akimirką nepaleido manęs iš akių.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Aura Aurytė ir Laurynas Katkus

1 Originale lietuviškai.

2 Viskas labai paprasta, tik medis ir laukas (čia ir toliau – vokiškos citatos iš Thomo Manno tekstų apie Kuršių neriją).

3 Žmonių tipas negražus, bet labai draugiškas. Turi ryškių slaviškų bruožų – išsikišę skruostikauliai, mėlynos vandeningos akys.

4 Paplūdimys nepasižymi komfortu. Tik mes turime pliažo krėslą, visi kiti svečiai stato smėlio užuovėjas.

5 Didžiulėmis kopų smėlio sienomis kopti neverta, nes lipant labai apkraunama širdis.

by admin