Algis Kuklys

Algis Kuklys

Ričardo Šileikos nuotrauka

Šamanas

Jis stovėjo ant jūros kranto ir nesuvokė kur esąs, nes viską supo balta, neaprėpiama erdvė – apsnigtas krantas ir jūrą užklojęs tirštas balzganas rūkas, kurio nesklaidė nė menkiausias vėjelis: nors mėgo jūros bangavimą, mokėjo suprasti jos norus, tačiau tokį rūką regėjo pirmą kartą, todėl stovėjo ilgai klausydamas neįprastos tylos, kuri atrodė bauginanti, kažką žadanti, o gal slepianti, tad ir jis, ir žuvėdros su kirais stoviniavo pakrantėje nežinodami, ką daryti: stovėjo tol, kol sušalo rankos ir kojos, paskui patraukė jūros krantu į šiaurę, nes tą pačią dieną pasieks gyvenvietę, iš kurios buvo atvykusi moteris, prašiusi, kad jis pagydytų mažametę jos dukrą, o prašė ji su ašaromis, gniaužydama kumštelius, nuleidusi galvą, lyg bijotų žiūrėti į vyrą, ir jis pažadėjo kitą dieną ją aplankyti, įspėjęs, jog apeigoms reikės paaukoti gyvulį ar paukštį, o kambarys, kuriame guli mergaitė, turi būti sutvarkytas – švarus ir be šiukšlių, bet kai vyks apeigos, niekas negalės išeiti iš to kambario, o turės laukti iki pabaigos: jis žvelgė į jos juodus plaukus, dideles akis, mažą, vaikišką burną ir netyčia pagalvojo, kad moters dukrelė tikriausiai taip pat graži, nors mergaitės dažniau būna panašios į tėvą, o berniukai – į motiną, juk ir jis iš motinos išmoko kerų, gydymo ir vaistažolių rinkimo, iš jos gavo ir panašumą, o sapnuose ji duoda sūnui patarimus, žmonės jo vengia, o prisimena tik tuomet, kai ištinka bėda, o tuosyk nuolankūs kaip avinėliai sustoja prie jo trobelės kieme, nedrįsdami praverti durų bei garsiai kalbėti, o motina, kai buvo gyva, ne sykį rimtai įspėjo, kad jis niekada savo kerų nenaudotų supykęs ar norėdamas pakenkti, nes tuomet prarasiąs galias bei pražūsiąs kaip žmogus, ir šitų žodžių sūnus niekada neužmiršo, stiprybės sėmėsi pavasarį iš medžių, akmenų ir įvairių žolelių, kalbėjos su jūros bangomis ir niekada nekirpo plaukų, o vėliau – barzdos, nes tai buvo uždrausta: galop, sparčiau eidamas, jis sušilo, jog net prasisagstė apsiaustą, kurį jam padovanojo motina, išsiuvinėjus reikalingus ženklus, saugančius nuo blogų akių, todėl šis rūkas jam tapo labai vertingas, teikiantis kažkokią viltį: ir galop, pasukęs į šoną, išvydo žvejo sodybą, bet, prieš atidarydamas trobelės vartelius, išsitraukė baltą aštrų akmenuką ir juo išraižė ant vartelių lentelės savo ženklą, kuris sakė, kad šičia lankėsi jis, o po to pravėrė namo duris, už kurių jo nekantriai laukė jauna moteris įkaitusiais skruostais ir blizgančiomis akimis, o kambario kampe sėdėjo moters vyras, žvejys, bejėgiškai nuleidęs rankas, lyg būtų jau pašarvojęs dukrą, bet svečias į jį nekreipė dėmesio, tik, atidžiai apžiūrėjęs mergaitės veidą, rankas, delnu palietęs jos suprakaitavusią kaktą, ėmė ruoštis ligos išvarymui: nusiplovęs rankas ir veidą, išgėrė žolelių antpilo ir lėtai ėmė mušti būgnelį, nuolat kartodamas, kad liga, kurios vardo jis kol kas nežino, turi pasitraukti ten, iš kur atėjo į šiuos kraštus, paskui atsistojo ir, energingai mušdamas būgnelį, apėjo septynis kartus apie ligonės lovą, neužmiršdamas pasilenkti virš mergaitės veido, o kai apsuko paskutinį ratą, staiga savo lūpas priglaudė prie mergaitės kaktos, siurbė prakaitą į save, o paskui jį išspjovė į žvejo žmonos atneštą molinį dubenėlį su dangčiu, taip jis darė dešimt kartų, kol pagaliau šaukdamas ištarė ligos vardą, liepdamas palikti šiuos namus, nes kitaip kreipsis į jūros dvasią pagalbos, o tuomet liga bus paskandinta vandenyje, jis grasino ligai, daužė būgnelį, jog atrodė, kad šis perskils per pusę, tačiau, nenuleisdamas akių nuo mergaitės, lėtais rankų judesiais maišė orą, kartodamas trumpus užkeikimus, kartojo tol, kol ligonė nepravėrė akių ir nepašaukė motinos, kuri sustingusi žiūrėjo į kerėtoją, o kai nusiplukęs virpančiomis kojomis apleido žvejo namus, pamatė, kad virš jūros nebeliko rūko, tarsi jis būtų pasitraukęs kartu su mergaitės liga, tai sustojo prie kranto ir į viršų pakėlė rankas dėkodamas jūros dvasiai už pagalbą, rankas laikė ilgai, kol paskaudo, po to lėtais žingsniais patraukė pakrante link savo namų, tačiau visą laiką regėjo gulinčią mergaitę ir jos motiną blizgančiomis akimis, net vakare, kai pavargęs atsirėmė prie degančio židinio, jo neapleido regėti vaizdai – tirštas balzganas rūkas virš jūros ir moters juodi plaukai, kuriuos norėjosi liesti, bet šito, aišku, niekada nebus, šyptelėjo apie kažką galvodamas, juk jis negalėjo turėti moters, nebent kokią senę, kuri darytų valgį ir įvairius vaistus, todėl motina ne kartą sakė, jog privalo pasirinkti vieną iš dviejų kelių – žvejo arba kerėtojo, bet žvejyba jo nė kiek neviliojo, žuvys buvo jūros turtas, o miško – žvėreliai, todėl kiekvienas žvejys, išplaukdamas į jūrą, pusbalsiu atsiprašinėdavo jūros, kad ji nepagailėtų laimikio, nes kitaip neišgyvens jo šeima, ir žvejai turėjo savo apeigas bei talismanus, tad jie ypatingai vertino raudono gintaro talismanus, kuriuos nešiojo ant kaklo, juos tėvas dovanodavo sūnui, kai sulaukdavo senatvės, o kitas žvejys už tokį talismaną tikriausiai būtų atidavęs visą valtį žuvų: gintarinį talismaną nešiojo ir jis, bet iš balto gintaro, jame kažkas išraižė mėnulį ir žvaigždes, jį gavo iš motinos rankų, o jai padovanojo jos senelė, sulaukusi ilgo amžiaus, bet nepraradusi šviesaus proto, tad šio talismano jis niekada nenusiimdavo nuo kaklo, galbūt jį perduos savo mokiniui, jeigu turės, arba su talismanu bus pašarvotas, o kai šviesdavo pilnatis, jis nuogas įbrisdavo į jūrą maudytis kalbėdamas padėkos žodžius, lyg jūra būtų moteris, glostanti kūną ne švelniomis rankomis, o kvepiančiomis bangomis: o kad nesmaugtų vienatvė, jis laikė šunį, bet jūroje jo nemaudydavo, kad neįžeistų jūros dvasios, jis tikėjo, kad ši dvasia turėjo būti didelė ir galinga, nes ir pati jūra neaprėpiama, nuo galingos audros drebėdavo visa pakrantė ir atrodė, kad ji išsilies iš krantų, vadinasi, kvaili žmonės ją įžeidė, išniekino, todėl jie sulauks atpildo: po to jis nepajuto, kaip užmigo prie užgesusios krosnelės, o kai pravėrė akis, išgirdo šuns piktą urzgimą, todėl išėjo į lauką apsidairyti, bet naktį nieko nepamatė, tik ryte pastebėjo sniego žvėries pėdsakus, gal jie priklausė dideliam šuniui ar vilkui, juk nebuvo medžiotojas, tad galėjo apsirikti, o naktį, pasiėmęs būgnelį, o kitoje rankoje – degantį pagalį ir, į krūtinę mušdamas būgnelį, lėtai apėjo ratu trobelę ir po to jo šuo nurimo, bet jo paties krūtinėje susikaupė nerimas dėl ano žvejo šeimos, stebėjosi, kodėl taip ilgai mąsto apie žvejo žmoną, o ką reiškia tas didelis balzganas rūkas virš jūros, kokio niekada dar neregėjo, todėl, pripylęs vandens į molinį dubenį ir uždegęs tris ugneles, kurias pastatė prie dubens krašto, žvelgė į vandens paviršių, tikėdamasis kažką pamatyti, ir pamažu vandenyje išryškėjo baltos žuvies kontūrai, o paskui jie išnyko: nieko nesuprantu, galvojo vyras, bet po dviejų dienų į jo trobelės duris vėl pasibeldė tos paties žvejo žmona, kuri atnešė didelę sidabrinę žuvį, ir akimirką jis sutriko, nes greitai su ja susitikti nesitikėjo, o čia dar išsipildė regėtas vaizdas, moteris atsargiai paklausė, ar jis mokės paruošti žuvį, vyras nieko neatsakė, tik padėkojo už žuvį ir jai pasiūlė išgerti žolelių antpilo, kad sušiltų, o ji dėkojo už dukros išgelbėjimą, sakė, kad jų motinos viena kitą pažinojusios, tad ir jie turbūt anksčiau buvo susitikę, bet jis atsakė, kad motina neleidusi bendrauti su vaikais, jis daugiau kalbėdavosi su savo seneliais, kurie jį mokė įvairių dalykų, po šitų žodžių ji susigėdo, kad klausė, ar jis sugebąs paruošti žuvį, gal kitas būtų įsižeidęs, bet jis, žiūrėdamas į ją, šypsojosi baltais dantimis, siūlydamas išgerti dar vieną puoduką, ar neapžavėsite manęs šiomis žolelėmis, nusijuokė ji ir pati nustebo, jog tapo tokia drąsi, o kada juokėsi, tai net neprisimenanti, nes jos vyras niūrus, o jeigu nepagaudavo žuvų, tai apkumščiuodavo ir žmoną: ją išlydėdamas įteikė pundelį džiovintų žolelių, patardamas, kaip jas paruošti dukrelei, jeigu prasidėtų koks blogumas, po to stebėjosi, kodėl šuo ant jos nelojo, lyg būtų savas žmogus, galbūt: ir šuo ką nors jaučia, susimąstė jis, palydėdamas moterį akimis, kol ji išnyko už pakrantės vingio, o jis kiek pasivaikščiojęs su šunimi, sugrįžo į namus ruošti vaistų, nes bet kada jų prireiks, jeigu ateitų žmogus, be to, reikėtų pasirūpinti maisto atsargomis, vadinasi, su šunimi keliaus per pajūrio kaimus, pranašaudamas bei gydydamas, kol nepabjuro oras, nes vėjai gali užpustyti gyvenvietes, ir ką jis tuomet darys, juk nestaugs vilku žiopsodamas į mėnulį, todėl jeigu ženklai rodys sėkmingą kelionę, išvyks jau rytoj, kad nereikėtų galvoti apie žvejo žmoną, o šiandien išsikepęs žuvį, kurios dalį paliks ir šuniui, bet svarbiausia – norėjo kuo geriau išsimiegoti, kad rytoj būtų žvalus ir pailsėjęs, o kol užsnūdo, klausėsi jūros ošimo, kuris geriausiai ramino ir migdė nei kokios žolelės, bet jam nepatiko, kad šuo vėl ėmė urgzti pakėlęs galvą, tačiau keltis iš šilto guolio nenorėjo, namų durys ir langinės buvo tvirtai uždarytos, todėl nieko neatsitiks, jeigu atėjo koks žvėris, jis nieko nelaimės, nes čia nėra jokio grobio, o pakeleivis pabelstų į duris, ir jis užmerkė akis tikėdamasis sapnuose susitikti su motina, kad ji palaimintų būsimą kelionę, tai ne kartą pavyko, o kadangi žiema dantų nerodė, tai trobelėje šalta nebuvo ir jis netrukus užmigo, o prabudo saulei patekėjus: pirmiausia išėjo į lauką jos pasveikinti, paskui uždegė židinį, o kai sausuoliai deramai suliepsnojo, pastatė molinį puodą, kuriame virė košė, o kad neprisviltų, lėtai ją maišė neužmiršdamas paragauti bei įberti druskos, košė – geras maistas, soti ir teikianti stiprybės tolimai kelionei, tik šuo jos nemėgo, tačiau, būdamas alkanas, gaus vandens ir košės, nes kito maisto jis neturėjo, išskyrus džiovintą žuvį, kurią laikė juodai dienai, kai pasibaigs visos atsargos, o jis tuosyk nevalios išeiti iš namų, tačiau kai vėl atsidūrė pakrantėje kvėpuodamas gaiviu jūros oru, jo atmintyje iškilo žvejo žmonos veidas, su juo vyrui buvo malonu žingsniuoti per girgždantį sniegą, jo priekyje bėgo šuo, uostydamas orą ir žvalgydamasis į šonus, lyg būtų šeimininko vedlys, raginantis, kad nuo jo neatsiliktų, bet jų abiejų laukė ilgas kelias per sniego pusnis, kurios išvargina žmogų taip, kad šis, netekęs jėgų, norėtų kristi į sniegą ir neatsikelti. Todėl kartais žvėrys sušaldavo sniege, kai spustelėdavo žvarbūs šalčiai: jis retsykiais stabtelėdavo žiūrėdamas į jūros horizontą, kad mažumėlę pailsėtų, nes buvo atpratęs nuo tokios ilgos kelionės, tačiau šuo bėgo toliau ir toliau palikdamas sniege kojų pėdsakus. Kartais jie pasukdavo prie pajūrio krūmokšnių, paskui vėl atsirasdavo pakrantėje. Galop išgirdo šuns lojimą ir, pakilęs į aukštesnę kopą, išvydo šešias žvejų sodybas, užuodė dūmus, paskui pamatė žmones, kurie, pravėrę duris, žvelgė į jį. Po to keleivis atidarė pirmosios sodybos vartelius ir ten pasiliko visai dienai, vakare gavęs nakvynę, nes žvejo šeima atvykėlio bijojo ir nenorėjo šio užpykinti. Juk rytoj jis nueis pas kaimynus, tai tegu pailsi namo palėpėje, įsisupęs į kailinius su savo šunėku: taip jis apsistojo tame žvejų kaimelyje iki mėnulio pilnaties, o grįždamas namo aplankė aną žvejo žmoną pasižiūrėti ne tik į ją, bet ir į jos dukrelę, kurios tėvas tą dieną žvejojo jūroje, nes žuvys geriau kibdavo atėjus pilnačiai. Jo pasirodymas atrodė netikėtas, bet džiuginantis, tad moteris puolė jį vaišinti, o jos dukrelė atidžiai žiūrėjo į svečią, tarsi jis būtų koks dievas, atėjęs iš tolimų ir baugių miškų, ir ją viskas stebino: jo ilgi plaukai, mįslingas apsiaustas bei susikaupęs veidas. Vėliau mergaitė mamai pasakys, kad užaugusi tekės tik už tokio dailaus vyro, bet ne už žuvimis dvokiančio žvejo, tad motinos veidas sutriko, ji suprato, kad paauglė jau domisi vyrais, vadinasi, taip ir turi būti, nes ir ji kažkada domėjosi berniukais, bet ištekėjo už to, kurį pa-rinko tėvai, o ne jos virpanti širdis, tačiau tąsyk jie ilgai žvelgė vienas į kitą, tarsi norėtų ką svarbaus prisipažinti, bet abu varžėsi mergaitės, kuri žaidė su savo plaukų sruogomis, todėl ji dusliai ištars jam keletą žodžių, kai atsisveikins prie jūros, spausdama jo ranką, liūdnai žvelgdama į jo mėlynas akis. Tų žodžių jis niekada neužmirš, ir net neįsivaizdavo, jog taip bus skausminga išsiskirti su moterimi, kuri ką tik šildė jo ranką savo sugrubusiuose delnukuose, todėl žvelgė į jūrą, kuri bangavo kaip ir jo sujaukti jausmai, teikiantys ir džiaugsmą, ir gėlą, todėl ėjo kaip ne savo kojomis. Jos tapo medinės ir net negalvojo apie savo namus, juose atšalusį židinį, tačiau jis liūdėjo neilgai, nes žvejo žmona jį aplankė sakydama, jog tapo našle, nes vyras nesugrįžo iš jūros, todėl ateityje žmonės apie juos abu paleis liežuvius, girdi, dėl vyro nelaimės turbūt kaltas kerėtojas, pasiuntęs tokią nelaimę, nes žmonės matę, kaip jis stovėjo ant jūros kranto su iškeltomis rankomis ir šaukė paslaptingus žodžius, ji, aišku, nežinojo, kad jis negali apkabinti jokios moters, nes tuomet imtų josios geisti, o paskui prarastų kerėjimo galias ir taptų menkas lyg vaikas, tačiau ne visi taip blogai apie jį galvojo, nes anksčiau patyrė, kad jis turi geras rankas bei širdį, tad jie ginčijosi su piktais liežuviais ir neretai juos perkalbėdavo, o jis pats, nežinodamas, ką daryti, nes jautėsi kaip meška, patekusi į spąstų duobę, nedelsdamas susiruošė į tolimą kelionę iki tamsiųjų miškų, kur gyveno kiti žmonės, o kad kelionė būtų sėkminga, jūrai paaukojo auką – gėlių vainiką, nupynęs anksti ryte, kol nenukrito pirmoji rasa, kai viskas kvepėjo ir aplinkui aidėjo, tad nunešė didelį vainiką ir kvietė jūros dvasią, šaukė tol, kol įskaudo rankos ir iš vandens neįšoko žuvis, o tuomet jau toli metė gėlių vainiką, kurį priglobė sūrios bangos ir nusinešė su savimi, vadinas, jūra priėmė jo auką, jis norėjo nors laikinai užmiršti moters veidą, tačiau tuomet užmirš ir ją, o jūra tapo tarsi moterimi, tai buvo vienas ir tas pats, todėl vakarais, kai sėdėdavo prie laužo ar medžiotojo trobelėje, matė ir jūrą, ir ant jos kranto stovinčią moterį ilgais tamsiais plaukais, tačiau jis ne sykį pajuto, kaip greitai šokdamas susitinka su dvasiomis, kokios galingos tapo jo rankos bei akys, kurių žvilgsnio neatlaikydavo nei žvėrys, nei joks medžiotojas, ir visi jį gerbė ir bijojo, nes jo žodžiai išsipildydavo, o kalbėdavo mažai, nes daugiau tylėdavo žiūrėdamas į medžius ar besileidžiančią saulę, kai melsvos sutemos apgaubdavo miškus ir laukymes, o vienas įvykis jį labiausiai išgarsino, nes laiku įspėjo žmones, jog atslenka dvi nelaimės – sausra ir žiaurūs, ginkluoti žmonės, todėl visą kaimą apėjo septynis kartus, visus iš anksto įspėjęs, kad nė vienas tuo laiku į jį nežiopsotų, o žingsniuodamas mėtė užkeiktus kauliukus, tyliai dainuodamas seną dainą, kurią išmoko iš močiutės, o vakarais žmonėms liepė smilkyti tam tikras žoleles, kurių pririnko miške, ir tą vasarą sausra kaimo beveik nepalietė, o žiaurūs ir ginkluoti vyrai turbūt paklydo pelkėse ar nuslinko į šoną, tačiau atėjo laikas atsisveikinti ir medžiotojai jam ėmė siūlyti čia pasilikti visam laikui, bet jis tik purtė galvą su ilgais plaukais, kartodamas, jog turi sugrįžti prie jūros, nes ten gimė ir ten numirs, kai jį pašauk požemio dvasios, bet jis nupasakojo, kaip jį surasti, jeigu juos ištiktų bėda: ant žemės krito nuvytę lapai, jo šuo dabar nebėgo, nes toje gyvenvietėje atsiganė, o vyras taip pat neskubėjo, žengė atsargiai, kad nesusižeistų kojos, nes regėjo blogą sapną, todėl dešinėje rankoje laikė lazdą, su kuria retsykiais atsiremdavo, ant kurios nešėsi pilną maišą džiovintų grybų bei žvėrienos, ir kai pagaliau pasiekė jūrą, dar iš tolo girdėdamas josios ošimą, giliai, džiaugsmingai atsiduso, ir šuo, tarsi pritardamas, porą kartų amtelėjo, tik geras jausmas lydėjo trumpai, nes, pamatęs sudegintą savo trobelę, nusiminęs susmuko ant to paties maišo, nesuvokdamas, kas tokią niekšybę padarė, tačiau, atradęs strėlę, iš karto suprato, jog sudegino ginkluoti bei žiaurūs vyrai, vadinasi, sapnas išsipildė, tai iš pradžių ilgai svarstė, ką daryti, paskui atsistojo ir patraukė link našlės trobelės, o kai pasiekė tą vietą, griebėsi už plakančios širdies, nes čia tvyrojo vien degėsiai – visos žvejų trobelės buvo sudegintos, aplinkui švilpė jūros vėjas, įsisupęs į retus krūmokšnius, gal tą pačią naktį būtų prakeikęs atvykusius niekdarius, bet neturėjo keturių gyvačių kaukolių, o jeigu būtų turėjęs, negalėjo šiems atkeršyti, tad, sukalbėjęs deramus žodžius už mirusius, uždegė laužą ir visą naktį prie jo budėjo, žvelgdamas į jūros pusę, matė, jog rytoj siautės audra, nes žiaurūs atėjūnai įžeidė ne tik jį, bet ir jūros dvasią, o josios kerštas baisus, todėl jų laivai nuskęs, tačiau kas jam sugrąžins našlę, kurios neapsakomai pasiilgo, jos veido, plaukų ir akių žvilgsnio, bet jeigu ją su dukra išsivedė, tai ir jos kartu su tais nevidonais nuskęs, tai kur man eiti, vėl į miškus sugrįžti, klausinėjo savęs, o jeigu būtų turėjęs molinį dubenį su vandeniu, būtų jame ieškojęs atsakymo, kaip tąsyk, kai pamatė sidabrinę žuvį, dabar gi susikaupęs kurstė laužą iki paryčių, bet staiga išgirdo žmogaus balsą, suprato, kad šaukia moteris, o atsistojęs nepatikėjo savo akimis, galvodamas, ar tik nesivaidena, nes į jo pusę bėgo našlė su dukrele, o prie kranto suposi jų valtis, vadinasi, jūra jas išgelbėjo nuo atėjūnų.

by admin