Alis Balbierius

Alis Balbierius

Iš “HIFŲ”

Raimundo URBONO nuotrauka

***

Kuriantis menininkas yra kaip lotofagas, užmirštantis ne tik tėvynę, bet ir gyvenimą.

***

Bet koks kultūros reiškinys turi būti užfiksuotas, kitaip jis išnyksta: pavyzdžiui, Robertas Raušenbergas, kadaise Niujorke metąs savo paveikslus į upę ir nežinąs, kur jie nuplauks ir kas juos sužvejos.

Ir vis dėlto įmanomas atvirkščias, neįkultūrintas procesas: įmesti paveikslus į upę ir tada, kai niekas to veiksmo nemato ir neaprašo, taip pat ir tas, kuris įmetė juos į tą tekantį vandenį.

***

Jeigu žmonės, taipogi ir aš, realizuotų visus iškylančius vaizduotėje paveikslus, paverstų juos vaizdais, pasaulis taptų perpildytas tapybos, grafikos, fotografijos, video-, hologramų ir daugybe kitų vaizdų, atvaizdų ir jų atspindžių kituose atspindžiuose. Ir niekam daugiau nebeliktų vietos, net oro: netgi gyvybei.

Tačiau pernelyg gerai žinau, kad niekada nenutapysiu tų paveikslų, kuriuos realiai regiu savo vaizduotėje – netgi potėpius ir spalvas, formų plastiką ir ritmus. Tai man neduota, kaip ir daugybei kitų, ir tas n e d u o t a paaiškina viską, kodėl pasaulis dar nėra nužudytas vaizdais.

***

Net kai viskas apkarsta, tebėra dalykų, kuriais nesiliauju stebėtis: šio lapkričio šerkšnota žolė, formų, ritmų ir žvilgesių raizginys. Iki horizonto, ten, kur vienu teptuko brūkšniu nubrėžti mažyčiai miškai.

***

Mąstantis drugelis… Mąstantis sliekas ar medituojantis medis. Visiškai ne beprasmiška – jie netoli dzeno. Ir, regis, iš tiesų gamtoj “mąsto” visos jos gyvosios ir negyvosios formos, jų suma, visa materija. Mes uzurpavome mąstymo teisę, manydami, kad tik mūsų mąstymas yra mąstymas, ir nepripažįstam kitų jo formų ir būdų, kurie, esu tikras, iš tiesų egzistuoja.

***

Rašyti – tai austi auksinį audinį… Tik praktika pernelyg dažnai skiriasi nuo teorijos, nuo įsivaizduojamybės. Ir dryksta tas audinys, ir susikreivina linijos ten, kur jos turi būti tiesios, o tiesios pinasi į chaoso mazgus. Lieka tik siekiamybė, ir skaudėjimas dėl savo netobulumo.

***

Pasak Vitoldo Gombrovičiaus, menininko gyvenimas tėra tik kova dėl savo įžymumo. Bet garsėdamas menininkas užgrobia erdvę ir naikina ją kitiems, ypač panašiems į save. Dažnai iš jų terpės jis ir kyla, kol staiga vienas ar keli užvaldo didžiąją dalį erdvės. Tai dėsnis, su kurio turi susitaikyti kiti. Ir paradoksas, nes kartais dar keli yra nė kiek ne prastesni už tą erdvės užgrobėją, ir tada kyla įtarimas apie iš tiesų egzistuojančius likimo pokštus ir gyvenimo esmę, panašią į loteriją ar pokerį.

***

Kas yra patirtis? Įvairių patirčių visuma? Tai naujas labirintas, toks pat kaip pasaulis, tik jau persikėlęs į sąmonę; juo taip pat reikia išmokti vaikščioti ir šį bei tą jame susirasti.

***

Kūryba – raktų nuo pasąmonės spynų ieškojimas. Tų spynų begalė, kaip ir raktų, – atrakini vieną erdvę, joje – kita spyna. Taip pat spynos, turinčios “n” raktų. Arba kaip surasti spynai raktą, jei jis paslėptas erdvėje už tos spynos? Ir tik atrakinęs tą spyną tegali surasti jos raktą – štai kokia problema. Bet pasitaiko menininkų, kurie vis dėlto ją išsprendžia.

***

Kažkodėl ypač paveikūs meno kūriniai nepriskiriami narkotikams, nors jų poveikis labai panašus. Meno vartotojas yra narkomanas, skirtumas tik tas, kad ši narkomanijos forma yra neuždrausta ir nesmerkiama.

Menininkai – tai tik legalus estetinių narkotikų gaminimo ir platinimo sindikatas.

***

Vaizduotės elementorius: krentanti seniai praskridusio sakalo plunksna niekad nenukrenta, bet visada krenta nenukrisdama tarp dviejų laikų kaip veidrodžių.

***

Mintis, minties pradžia – ne šaltinis; greičiau tai žaibas, blykstelėjantis tamsoj, – tik spėk sugauti. Po to mintis jau ir šaltinis, ir iš jo iškeliaujanti upė. Ši upė mezga savo intakų begalinius voratinklius ir vis auga, plečiasi, gilėja; įtraukia į savo tėkmę kuo didesnę erdvę, šokinėja per slenksčius, sūkuriuoja pati savyje, lekia krioklių kaskadomis, vėl išsilieja į begalines lygumas; ir tai vis kartojasi, tik galbūt nėra jūros, į kurią jį realiau įsilietų. Mintys dauginasi nepaprastu greičiu, nes niekada nebūna minties, kuri būtų vienui viena – tai viena į kitą persiliejančios, kartais viena kitą užgožiančios simfonijos; užgimus laki mintis sugeria savy viską, ką tik pajėgia išplėšti iš pasaulio chaosų ir harmonijų; iš chaoso kuria harmonijas ir atvirkščiai; išsigrynina iki bedaiktiškumo arba sukuria realius, apčiuopiamus daiktus. Niekas nežino jos pradžios ir pabaigos; tai upė, galinti tapti jūra, tekančia taip pat kaip upė, tik nepalyginai didesnių išmatavimų į visas erdves, netgi tas, kurios nepasiduoda išmatavimams.

***

Mintys apraizgę pasaulį kaip miškų žemę grybienos hifai. Kaip ir jie, jos yra visur – dažnai nematomos ir nenujaučiamos, išryškėję ar plaukiojančios pirmapradėse miglose; jas kartais užčiuopiam ne tik dabartyje, bet ir praėjusiuose ar būsimuosiuose laikuose. Mūsų smegenų neuronų siūleliai pakartoja grybų hifų raizginį netgi grafiškai. Elektroniniais hifais apraizgytas visas civilizacijos pasaulis. Tai voratinklis, rezgamas visų evoliucijų visumos ir pats save rezgantis; ne voro tinklo sekos, o išsišakojančio labirinto principu.

***

Nereikėtų būti naiviems: visuose labirintuose, kurie egzistavo nuo Kretos Minotauro laikų ir egzistuos ateityje, tebeslypi tas žvėris – tiek fiziniais, tiek virtualiais ar kitokiais pavidalais. Ir visada ten, kur jo nėra, kur netgi jis nužudytas ir ypač t e n, kur jo

n e g a l ė j o b ū t i, jis visada atsiranda arba bet kada gali atgimti. Labirintų minotaurai – nebūtinai žvėrys žmogaus kūnais su buliaus galva ir mintantys žmogiena; jiems pavaldžios pačios įvairiausios šiuolaikinybės ir praeities formos.

***

Vis labiau pasitikiu pasąmonės galia. Tai, ko šiandien nesuvokiu, negaliu padaryti ar išreikšti, – jaučiu savy tūnant lyg sėklą, kuri noksta, laukia sudygimo valandos. Tam sudygimui ruošiasi ir sąmonė, nes tas daigo sprogimas išoriškai visada būna netikėtas kaip nušvitimas. Pasąmonė yra kūrybos, bet kokios kūrybinės veiklos, akumuliatorius. Jo energija, kuria jis pasikrauna, – patys įvairiausi ir atsiečiausi vienas nuo kito dalykai, bet tas “atsietumas”, priežastingumo nebuvimas tėra tik proto iliuzija. Atsiduok pasąmonei, nuolat ją pakraudamas kasdieniu mokymusi ir visų įmanomų, dažniausiai intuityvių rūšių žiniomis. Kažkas už tavo protą nuolat geriau žino, kokių žinių tau reikia.

***

Nieko nėra liūdniau, kai žmogus išmano… tik literatūrą. Kartais kyla tokia elementari mintis, skaitant kai kuriuos kritikus ir literatūrologus. Bet literatūra nėra t i k l i t e r a t ū r a, tai kažkas daugiau ir plačiau šioje postmodernybėje, ir jos vertinimo kriterijai jau seniai išplaukę vien tik iš literatūriškumo sferos. Vertinti literatūrą tik pagal “literatūros” kanonus, vadinasi, įkalinti save savotiškame apibrėžtame specializacijos kalėjime.Postmodernybėje literatūros jau neįmanoma “paaiškinti” ar “suprasti” vien tik jos pačios priemonėmis – menų sintezė pažengusi pernelyg toli.

***

Patirties ekonomika – tai sunkiausiai įvaldomas menas. Netgi menininkams. Mes įgyjame daug įvairiausios patirties – ir individualios, ir istorinės, ir biologinės, bet dažniausiai sėdim lyg fariziejai ant tos aukso skrynios, nežinodami, ką daryti su jos turiniu. Ir bjauriausia, kad beveik visa ta patirtis išnyks su mūsų išnykimu. Ir kitas paradoksas – kiek mažai mes sugebame prisiliesti prie tos visų epochų patirties, kurią užfiksavo ir išsaugojo kultūra.

***

Esu labirintas, pats save kuriantis. Tuo pat metu esu ir tas, kuris tuo labirintu eina. Kūniškuoju žmogaus pavidalu ar neapibrėžiamais sąmonės pavidalais. Labirintas ir many, ir išorėje. Jis ir yra, ir jo nėra. Visas gyvenimas – tai siekimas sujungti į vieną vienį tuos du labirintus. Dažniausiai beviltiška vakariečio svajonė.

***

Tuščios kriauklių formos yra pamokymas apie didesnę prasmę negu vien tik būti gyvam. Kokios jūros oš mano kriauklėje, kai jau būsiu išėjęs?

***

Įkvėpimas kartais tampa didžiausia apgaule: tekstas subyra į smulkiausias niekingas šukeles lyg blogai suklijuota mozaika. Įkvėpimas, kūrybos proceso metu sukūręs gimstančios tobulybės ar bent artėjimo jos link iliuziją ir staiga subliūškęs it balionas, atveria proto analizei chaosą ar dirbtinybę; nusivylimas yra įkvėpimo brolis ir ginklanešys, ir nieko čia nauja, ir nesvarbu, ar tiki, ar netiki tuo įkvėpimu apskritai.

***

Specializacijos naivumas. Net menuose, nes pamiršta seniausioji universalumo prasmė. Ir tai, kad tikroji specializacija yra pasiekiama tik per universalumą, universalų pažinimą, netgi priešingą tai specializacijai, bet nukreiptą viena kryptimi – į tą sritį, kur išliejama visa ta patirtis. Koks stulbinantis, kosminis senųjų kultūrų – tiek Rytų, tiek Vakarų – menininko misijos suvokimas, kai menininkas yra ne tik dailininkas ar muzikas, o ir mokslininkas, ir filosofas, amatininkas ir daugybės kitų gyvenimo sričių žinovas. Ir kartais baisus, apgailėtinas šio universalumo sunykimas amžiuje, kada prieinamos sąlygiškai vos ne begalinės žinios, palyginus su tomis senovės kultūromis.

***

Tarp mūsų tebegyvena akmens amžiaus žmonės, intelektualūs skurdžiai – šalia kompiuterių, kosminių raketų ir bibliotekų, tūkstančius kartų turtingesnių už kadaise sudegintą Aleksandrijos bibliotekos legendą.

***

Dienos, kai viskas parašyta ir išrašyta.

Ne tavo – kitų.Viską persmelkiantis bjaurus jausmas, lyg tau nebebūtų vietos pasauly. Prasmių išnykimas, kai staiga suvoki, kad tesi bet kurių žodžių, bet kurių prasmių, bet kurių simbolių kartotojas. Pasmerktas kartotis pats ir kartoti kitus.

Tų nekūrybingiausių dienų švinas kaskart vis sunkiau išsilydo, ištirpsta. Bet kaip kitaip “išmatuoti” save, jei ne tuo vos ne absoliučiu nusivylimu? Nėra kito kelio kuriančiajam kaip nuolat nusivilti tarp nušvitimų. Ir baimė kaip niekur nedingstantis šešėlis, kad vieną kartą galbūt jau nenušvisi taip, kaip kartais prašvisdavai.

by admin