Almanachai. „Baltija“. klaustukai
Sigita Bartkutė
Žodynus vartau dažnai, nes pastaruoju metu itin neretai tenka suabejoti kai kurių jaunųjų rašytojų pavartotų žodžių reikšmėmis, o, nemokėdama anglų kalbos, esu priversta atkakliai „studijuoti“ ir naująją terminiją – „išradingą“ kaip dar niekada. Tačiau buvo žodžių, kuriuos supratau lyg ir savaime. Kad ir žodį almanachas. Bet pavarčiusi pastarųjų dvejų metų „Baltijas“ ir kai kuriuos kitus almanachus savo kompetencija suabejojau visai nejuokais. Tad griebiausi jau ne tik žodynų, bet ir enciklopedijų.
 |
| „Baltija“. Literatūrinis ir kultūrinis almanachas. Klaipėda, Klaipėdos universiteto leidykla, 2006. |
„Lietuvių literatūros enciklopedija“ (V., 2001) skelbia, kad žodžio almanachas reikšmė arabiškai (al-manach) – kalendorius, o lotynų kalba (almanachus) – pranašysčių rinkinys (išryškinta S.B.). Kitos enciklopedijos bei žodynai patikslina, kad almanachas:1) gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys; 2) sen. egiptiečių, graikų, romėnų, kinų ir vid. amžių Europos šalių kalendorius, kuriame pateikta įvairių sričių žinių, astrologinių spėjimų, o apie literatūros almanachus prideda, kad jie gali būti sudaryti teminiu, žanriniu, teritoriniu ar kitu principu. Taigi turime kelis esminius akcentus, apibūdinančius tai, ko privalėtume tikėtis ir iš „Baltijos“. Susikoncentruodami, aišku, ties ką tik išėjusia „Baltija 2006“.
Remdamiesi pirmiausia arabišku žodžiu – bet kurio almanacho, mano nuomone, esmių esme – pažvelkime, ar „Baltija 2006“ yra kalendorius. Pradėkime nuo viršelio. Algis Kliševičius, dailininkas, pasinaudojęs Juozo Vosyliaus tapybos darbais, pažymėtais 2005-ųjų ir 2006-ųjų metų datomis, kaip ir išlaiko kalendoriškumo principą (tik „Žvejai“ sukurtas 2002 m.). Labai gražu. Tačiau kodėl pasirinktas J.Vosylius? Atsiverčiu almanacho turinį. Randu dailėtyrininko Petro Šmito straipsnio pavadinimą, kuriame J.Vosylius iš tikrųjų figūruoja – tarp Vido Pinkevičiaus ir Angelinos Banytės… Tačiau pagal jį kalendoriniu principu „Baltijai“ turėtų būti įdomesnė kaip tik A.Banytė – bent į Klaipėdą ji atvyko 1976-aisiais. Yra jos veiklos uostamiestyje apvali sukaktis… Vadinasi, norint išlaikyti kalendorinio vieningumo principą, ar nebuvo galima A.Kliševičiui ir P.Šmitui savo pozicijų suderinti?.. Dabar susidaro įspūdis, kad dizaineriui rūpi tik „gražus dailininkas“. Tą galima pridurti ir apie „Baltiją 2005“. Tačiau pagrindinis almanacho žodis – literatūrinis. Gal su literatais, ieškant jų kalendoriškumo žymės almanache „Baltija 2006“, viskas tvarkoje?
Bet kuris solidesnis rinkinys paskelbia, kokiais principais jis sudarytas, kokiais laiko ženklais remiasi. Pernai almanachas kaip ir siejosi su Karaliaučiumi. O šiemet su kuo? Eilėraščiai, proza, debiutai, kultūra ir istorija. Net Turinyje krenta į akis techninės klaidos. Pernai iš „istorijos“ skilties kažkodėl iškrito L.Donskio esė ir jos pavadinimas bei „Karaliaučiui 750“, o šiemet dar įdomiau: skirsnyje „Svečiuose- Olštyno rašytojai“ atsiranda Aleksandras Žalys ir Nijolė Kliukaitė-Kepenienė bei Saros Poisson (Rasos Čergelienės) novelė „Slieko klaustukai“ (dera prie mano rašinio pavadinimo – komiškas sutapimas), parašyta 2002-aisiais. O kokio žanro Aloyzo Každailio tekstas? Kam turi padėkoti už tokius riktus skaitytojai? Aplaidžiai savo darbą atlikusiai leidyklai ar sudarytojui? O gal „& Co”? Ironija. Apie smulkesnes korektūros klaidas Turinyje visai nebepadoru rašyti. Tad pereikime prie tekstų.
Lietuviškas svetingumas rekomenduoja nusilenkti svečiams – Olštyno rašytojams. Bet dėl ko jie „svečiuose“ kaip tik šiemet? To nei pati „Baltija“, nei vertėjas nemotyvuoja. Beje, pristatant vertimus, elementarus etiketas reikalauja atskirai pagerbti ne tik autorius, bet ir vertėjus. Bet gal pernai Dainiui Sobeckiui, Rimantui Kmitai, Helenai Švanytei, Skirmantei Černiauskaitei ar šiemet Juozui Šikšneliui tai nesvarbu?.. Svarbu, kad yra jų pavardės, kad yra publikacijos kūrybinėms ataskaitoms, kad yra svarūs honorarai?.. Tačiau grįžkime prie kalendoriškumo.
Kuo šiemet svarbūs „Baltijoje 2006“ besiskelbiantys autoriai? Deja, to aš nesupratau. Girdėjau (būtent, kad tik girdėjau!) apie trijų uostamiesčio kūrėjų sukaktis – Jono Kantauto, Dalios Kudžmaitės bei Aleksandro Žalio. Almanache yra A.Žalio eilėraščių, bet apie jo 55-erius metus – nieko… Ar toks jau didelis pamarių pajūrių rašytojų būrys, kad taip sunku juos pagerbti? Ar taip jau išsidiferencijavę jie meniškumo požiūriu, kad vieniems almanachas „atsiveria“ kasmet, o kitiems neužtenka „ploto“ net sukakčių proga?.. Nelabai aiški ir debiutų atsiradimo almanache koncepcija. Jeigu pernai debiutavo Viktorija Ivanova, tai buvo suprantama – buvo ką tik tapusi moksleiviško konkurso laureate… Ji buvo ir pristatyta – mokytojos. O štai Vidmantė Černiauskaitė pernai ir Algirdas Ruškys šiemet?.. Kaip jie „suaugę“ su kalendoriumi?.. Kokie motyvai lėmė šiuos debiutus? „Baltija“ nesivargina informuoti skaitytojų. Ir vėl. Poetai kalba savo eilėraščiais. Kodėl Černiauskaitė ir Ruškys „priverčiami“ „lementi“ dar ir „proza“? O jų poezija juk spausdinta ir kitur?.. Tad kalendorinio aktualumo požiūriu almanache „Baltija 2006“ tampa pagrįsti tik trys tekstai: Bernardo Aleknavičiaus bei Aleksandro Žalio „Hanso Masalskio darbai – mūsų kultūros turtas“, Skirmantės Černiauskaitės „Klaipėdos dramos teatras švenčia jubiliejus“ ir Aldonos Braukylienės „2005 m. kultūrinio gyvenimo kronika“. Kitur – tik painiava. Patyrinėkime tad almanachą ir kaip pranašysčių rinkinį.
Kuo „Baltija 2006“ pranašiška? Ką ji skelbia bent jau apie kultūrinius 2007-uosius metus mūsų krašte?… Nieko. O kai kas norėtų pasiruošti bent kūrėjams nusilenkti… Bet gal almanache atsiveria svarbi meninių pokyčių perspektyva? Kiekvienas naujas almanachas, kaip pranašysčių rinkinys, turėtų nustebinti ryškėjančiomis meninėmis ar kultūrinėmis tendencijomis arba bent akimirksnį sukrėsti kūryboje nušvitusiu kažkuo dar nepatirtu. Deja, skaitydama almanachą „Baltija 2006“ nieko panašaus neišgyvenau. Nors kai kuriais rašytojais, esančiais jame, labai džiaugiuosi (savo nuomonės neišduosiu – nenoriu įskaudinti tų kūrėjų, kurie nesužavėjo gal tik manęs)… Puiku ir tai, kad mūsų krašte yra daug rašančiųjų. Kalbantis ar rašantis žmogus (net ir „nelabai protingas“) anksčiau Lietuvoje buvo laikomas gerokai padoresniu už tylintį (nors, pragmatiškai vertinant, ir tikrą „išminčių“). Tačiau jau laikas vertinti „Baltiją“ ir pagal kitus kriterijus, nurodytus žodynuose bei enciklopedijose. Tad kaip „Baltija“ atitinka teritorinį principą, įpareigojantį jau almanacho pavadinimu?..
Su džiaugsmu reikia konstatuoti, kad „Baltija“ nuosekliai skelbia Vakarų Lietuvos autorių kūrybą bei atskleidžia mūsų krašto sąsajas su buvusiomis Prūsijos žemėmis. Viskas būtų tarsi ir labai puiku, jei ir vėl pastarajam almanachui nekištų kojos ATSITIKTINUMAS. Jau rašiau apie Olštyno rašytojus… Neaišku, dėl ko atsirado šių metų almanache ir Rozvita Enzinaitė-Ensins ar Martynas Toleikis bei Sara Poisson… Almanachas publikacijų atrankos motyvų neskelbia. Nepaaiškina nieko ir apie dupletus – apie tekstus, jau spausdintus regioninėje bei respublikinėje spaudoje. Metinis pranašysčių rinkinys turėtų būti problemų pionierius, o ne vilktis paskui dienraščius, savaitraščius, mėnraščius ir t.t., dubliuodamas anų veiklą. Jovitos Saulėnienės straipsnis “Senosios Klaipėdos (Memelio) gyventojai ir jų pėdsakai miesto kultūroje“ jau buvo „Smiltėje“. Visai kitaip jis atrodytų, jei almanacho leidėjai pirmiausia būtų sukūrę naują straipsnio kontekstą… Tas pats pasakytina ir apie B.Aleknavičiaus bei A.Žalio informaciją, skirtą H.Masalskiui, iš „Klaipėdos“ bei pernykštėje „Baltijoje“ A.Žalio straipsnį iš leidinio „Darbai ir dienos“… Kas gali pirkti pakartotą bei dargi pasenusią informaciją? Kultūros žmonės pinigus irgi skaičiuoja. Ar ne todėl iš respublikos bei savivaldybės fondų dotuojami almanacho leidėjai ir „vargsta“?. Ar ne dėl to trūksta ir kultūros reflektuotojų?.. „Baltija“, reklamuodamasi ne tik kaip literatūrinis, bet ir kaip kultūrinis almanachas, tiek pernai, tiek šiemet nereflektuoja ir muzikos bei choreografijos ar etnokultūros (pvz., 2006 metų festivalio „Parbėg laivelis“). Vadinasi, pažeidžiamas ir regioninis „Baltijos“ kultūrinės įvairovės principas? O apie idėjinį ar tematinį bei žanrinį pastarojo almanacho kryptingumą visai nėra ką kalbėti… Autoriai ir publikacijos (kai kurių net žanro neatpažinus?!.) tik sau…
Rašydama apie struktūrines almanacho „Baltija“ tendencijas, visai nepasilikau vietos publikacijų turinio analizei. Tačiau tai gal atliks žmonės, kur kas kompetentingesni už mane. Man į akis krito tik tai, kad M.Toleikio publikacija „Baltijoje 2006“ labiau primena dienoraštį, o ne memuarus, kaip skelbia pavadinimas. Bet pastarojo negaliu kaltinti, nes yra karti patirtis, kai be pasitarimo/patarimo su autoriumi/autoriui ir pa(si)aiškinimo skaitytojams „Baltija“ taip „sutvarko“ rašinį bei jo žanrą, kad po juo autorius pasirašyti jau nebegali. Kalbos požiūriu almanache „Baltija 2006“ nesuredaguotas P.Šmito (ne filologo!) tekstas, visai nesutvarkyti interviu S.Černiauskaitės straipsnyje, o ir jis pernelyg „pabiras“. Galėjo būti labiau pagludinti ir kiti tekstai, išsklidę gramatiškai bei stilistiškai… Ypač – nebeletristiniai.
Literatūros tyrinėtoja Sondra Simanaitienė buvo teisi, pernai pasigedusi almanacho „Baltija 2005“ konceptualumo. Nepriimtinas man tik jos „terminas“ – suverstinė (prieš penketą metų vieno anonimo – taip kalbama – sukurtas „Šiaurės Atėnuose“, šiemet Pelkių Vandos pakartotas „Gintaro lašuose“). Oficialūs kultūrinių reiškinių vertintojai (juk jie – ne paskvilininkai?) dalykiniuose tekstuose turėtų vengti tokių „epitetų“. Kaip ir nešvankios pašaipos kupinų replikų, plintančių per recenzijas(?) ar net problemines refleksijas(?) apie kurį nors konkretų žmogų menkiausį (Maironis) pernelyg jau „postmoderniai“… Vis dėlto grįžtant prie „Baltijos 2006“ reikia pastebėti, kad jei almanachui nestigtų leidėjų atsakomybės ir ypač aiškios koncepcijos, tai viskas būtų puiku. Puiku ir dabar, nes „Baltiją“ vis dėlto tebeturime – dargi labai puošnią… Svarbiausia ir yra, kad almanachas Klaipėdoje išliktų… O į nekompetentingus „klaustukus“ dėmesio gi nebūtina kreipti?..
