Alyvų žydėjimas
Algis Kuklys
Netikėtas bičiulio Mykolo skambutis privertė Antaną susimąstyti, ar nevertėtų susitikti su žmonėmis, su kuriais kartu mokėsi prieš keturiasdešimt metų, juolab kad savaitgalis jam buvo laisvas. Į šitą kelionę jis pasiėmė tik portfelį su kukliomis dovanomis, o savo automobilį paliko garaže, todėl važiavo traukiniu. Juk vakare prie vaišių stalo nesivaržys, pakilnos stikliuką, skambiai padainuos, nes mėgo liaudies dainas. Beje, ir bičiulis Mykolas taip siūlė daryti, nes savaitgalį keliuose budi priekabi policija.
Kad traukinyje neužmigtų ir nepralėktų pro savo sustojimą, nuobodžiai sklaidė laikraščio puslapius. Jam atrodė įdomesnės užsienio naujienos, nei tos pačios mūsų krašto bėdos: nedarbas, kylančios kainos ir įvairūs skandalai. Kaip sakė Šekspyro Hamletas: nieko naujo Danijos karalystėje… Antanas stebėjosi, jog dėl savo nerangumo anksčiau nesurado laiko aplankyti kurso bičiulių, tarsi jie būtų jam nusikaltę. Jie atsiųsdavo kvietimus, bet Antanui lyg tyčia kas nors sutrukdydavo – arba liga, arba giminaičiai. Bičiulis Mykolas jam dėl to nepriekaištavo, tačiau tikriausiai blogai pagalvodavo. Ką gi, šiandien įsistatysiu kiaulės akis ir vaizduosiu aplinkybių auką, liūdnai pagalvojo.
Įdomu, kiek traukiniu nuvažiavau kilometrų per visą gyvenimą? Jeigu netingėčiau, suskaičiuočiau, bet mano flegmatiškumas ne kartą išvesdavo žmoną iš kantrybės. Anot jos, tiktai gulėdamas lovoje nežiopsodavau. Bet visa tai buvo anksčiau, kai nesiskundžiau nei sveikata, nei vyriška potencija. O dabar kas ? Atvėsę pelenai… Antanas sulankstė laikraštį ir tyčia paliko traukinyje, kad kitas keleivis jį perskaitytų, o pats netrukus išlipo perone ir atidžiai apsidairė. Peronas buvo nudažytas kita spalva, be rusiško stoties pavadinimo, o medžiai per tuos dešimtmečius gerokai ūgtelėję. Ir daugiaaukščius namus iš karto atpažino, ir senąją gerokai rekonstruotą maisto prekių parduotuvę, kurioje nė karto nieko nepirko, nes gyveno kitoje miesto pusėje. Netoli stoties riogsojo medinis gėrimų paviljonas, kurį vadino „snargline“, nes čia rinkosi šio rajono valkatėlės bei girtuokliai. Prisimaukę alaus, jie nesidrovėdavo, išėję už paviljono, „nusičiurinti“. Tačiau niekas tuo laiku nesistebėjo, nes tokių paviljonų mūsų šalyje stovėjo daugybė. Jų dar liko kaimiškose gyvenvietėse.
Kadangi turėjo keletą laisvų valandų, tai nesėdo į maršrutinį autobusą, bet lėtai žingsniavo gatvėmis, kurių šaligatviai atrodė nepasikeitę – seni ir susikraipę. Kai sušilo, užsuko į jaukų nedidelį barą atsigaivinti. Čia sukosi simpatiškos ir mandagios mergaitės. A, būčiau jaunesnis ir žvalesnis, nusiminė jis, kai gėrė šaltą alų. Neskaičiuodamas laiko ir žiopsodamas pro langą į praeivius, pasijuto kaip poilsiautojas, kuriam niekas nerūpi. Nuo baro sklido muzika; dainavo užsienio dainininkė, nes dabar visos kavinės skleidžia ne lietuvių estradą, tarsi jos apskritai nebūtų. Staiga, akyliau įsižiūrėjęs, kitoje gatvės pusėje pastebėjo žydinčių alyvų krūmą, stovintį šalia seno dviejų aukštų namo. Paskui Antanas atsikvošėjo, kad šičia atvažiavo per patį alyvų žydėjimą, kai baltų, melsvų ir kitokių atspalvių žiedai sirpsta ant visų šakų ir šakelių. Ir būtent tokiu laiku kažkada jis ilgam išvyko iš to miesto, kai svaiginamai kvepėjo alyvos, kai vaikščiojo jauni ir dailūs lyg antikos dievai. O kur dabar tie ereliai, ironizavo Antanas. Gal kitų jau nėra tarp gyvų? Štai jis žiopso pro baro langą ir stengiasi prisiminti pavardes, nes sklerozė nuosekliai retina atmintį, genėja jos šakas. Bet ko reikia, kad iš atminties gelmių pasigirstų kažkada ištarti žodžiai? Ir kokia palaima, kai tu niekur neskubi. Toks įspūdis, lyg būtum pabėgęs iš beprotnamio.
Antanas pasiėmė portfelį ir, išėjęs iš baro, lėtai patraukė gatve žvalgydamasis į namus, bet kai stabtelėjo priešais autobusų stotį, nustebęs sustojo vietoje…
Nė kvapo neliko nei senosios stoties, nei medinio bendrabučio, kuriame praleido keletą metų, kai mokėsi aukštesniojoje profesinėje mokykloje. Senas, aptriušęs ir vėjo perpučiamas bendrabutis nepuošė miesto, bet jame skambėjo gaivališkas juokas, nes moksleivių nedabojo nei komendantė, nei kitas prievaizdas. Sykį tik laimingo atsitiktinumo dėka jame nekilo gaisras, nes didžioji bendrabučio krosnis, apie kurią sukosi studentų gyvenimas, žiemą būdavo stiprokai kūrenama anglimis. Kambarių medinės sienos buvo plonos, tad jis prisiklausė įvairiausių garsų. Retsykiais čia vykdavo studentiškos „puotos“ su dainomis ir lažybomis, bet jose Antanas nesipainiodavo dėl savo drovumo. Juk atvyko iš provincijos, be to, ir tėvai griežtai įspėjo, kad nelatravotų. Siaurame kambarėlyje gyveno su tokiu nedrąsiu jaunuoliu Pauliuku, todėl kiti juos pravardžiavo „triušiais“. Tačiau Antanas nepyko ant savo bendrakursių, nes visiems buvo priklijuotos pravardės. Kartais bendrabutyje netikėtai pasirodydavo mokyklos direktorius su pavaduotoju, tačiau keisčiausia, kad jie nė karto neužklupo studentiško „baliaus“. Tuo laiku niekas nesinešiojo mobiliųjų telefonų, o svarbiausia – tarp studentų nepasitaikė skundikų.
Po penkerių metų, kai užbaigs mokslus, Pauliukas jį pakvies į savo vestuves pabūti piršliu. Antanui nepavyko išsisukti nuo piršliavimo, tačiau jo bičiuliui vedybinis gyvenimas nenusisekė. Žmona Pauliukui įstatė „ragus“, nors, tiesa, pagimdė jam sūnų ir dukrą, o pati netikėtai numirė nuo vėžio. Todėl jo bičiulis pats vienas augino vaikus ir plūkėsi negailėdamas savęs. Turbūt jam padėjo kietas žemaituko charakteris, jog neištižo nuo vargo naštos. Bet anomis dienomis jie net nesapnavo, kas laukia ateityje, dažnai svarstė kokie laukia egzaminai ir diplominiai darbai, o kambarėlyje, nedidelėje vazelėje pavasarį visuomet pamerkdavo šviežių alyvų sruogą. Jos kvapas tarsi įkūnijo pačią jaunystę su iliuzijomis ir viltimis, jaunystę, kuri, atrodė, niekada nesibaigs. O ji vieną dieną išėjo ir nesugrįžo…
Jis atsitokėjo lūkuriuojantis gatvių kryžkelėje ir spoksantis į tą pačią erdvę, kurioje anksčiau stovėjo neišvaizdus medinis bendrabutis. Vidurdienį negailestingai plieskė saulė, tarsi ji norėtų viską išdžiovinti, o gatvių asfaltą paversti į tamsų plastiliną. Gailėjosi, kad nepasiėmė šviesios kepurėlės, todėl nedelsdamas pasitraukė į medžių pavėsį. Paskui, pasukęs siaura gatvele, pagaliau pasiekė upę. Jis įkvėpė gerai pažįstamus vandens ir dumblo kvapus, nes dažnai vaikščiodavo upės pakrantėmis. Tie patys apsamanoję akmenys, valtelės, o toliau – vaikų tramplynas iš storų lentų. Tarsi nieko nebūtų įvykę… Antanas žengė dar keletą žingsnių ir staiga už penkiasdešimt metrų pamatė melsvai žydinčių alyvų krūmus. Nejaugi tai – tos pačios alyvos, nusistebėjo, kol, arčiau priėjęs, neįsitikino, jog nesuklydo. Ir kaip nesistebėsi, kad po šitiek metų jos nesunyko, jų niekas neiškirto.
Susiradęs patogesnę vietą, atsisėdo, kvėpuodamas gaivesniu oru ir mėgaudamasis alyvomis. Jo kurso draugė Adelė, su kuria čia vaikštinėdavo, taip pat mėgo alyvas, čia pirmą kartą ją pabučiavo virpėdamas nuo susijaudinimo, nes iki tol neprisilietė prie jokios mergaitės lūpų. Juk su Paulium jie buvo „triušiai“, vengiantys įžūlesnių merginų žvilgsnių. Suprakaitavusiais delnais jis glostė Adelės plaukus, pečius ir liemenį, bet žemiau juosmens nedrįso „keliauti“, nors labai norėjo. Nedaug betrūko, kad būtų nualpęs, tačiau išgelbėjo merginos žodžiai, girdi, jau vėlu, laikas kulniuoti į bendrabutį. Ir Antanas jai neprieštaravo. Jis taip pat neprieštaravo, kai Adelės, kuri buvo vyresnė, dėka pagaliau kartu atsigulė į lovą, nes kambarėlyje liko vieni, be jos smalsių draugių. Nepatyręs vaikinas iš pradžių neišmanė, ką su mergina veikti, tačiau ji nejučiomis tapo gyvenimo mokytoja, nes buvo labiau patyrusi. Paskui pavargę klausėsi vėjo ūžesio ir lietaus barbenimo į skardinį bendrabučio stogą. Bendrakursiai greitai suuodė, kad dėl Adelės jis neteko proto, tačiau ir kiti buvo ne šventieji. Net kelios merginos iki diplominio gynimo spėjo pasidaryti abortus, o viena porelė susituokė paskutiniame kurse.
Antanas ilgai žvelgė į aptriušusius namus, prisiglaudusius prie aukštų medžių, tačiau jų nefotografavo. Regėjosi, kad šičia laikas ėjo ir praėjo, ir niekas nepasikeitė. Gal tik šių namų gyventojai paseno, o kiti numirė arba išvyko į kitą miestą. Mokslininkai tokias vietas dėl tam tikrų reiškinių vadina anomaliomis, bet nuo to laiko lyg nuo dulkių niekur nepasislėpsi. Nepasislėpsi ir nuo praeities, kaip ir nuo savo šešėlio. Užtenka mažos smulkmenos ir atmintis atkuria vaizdą, o kartais – net kvapus. Antanas tikėjo, kad visa jaunystė dvelkia visokiausiais kvapais, bet vėliau jie pamažu išnyksta, lyg jų ir nebuvo…
Netikėtai išgirdo įkyrų mobiliojo telefono zirzimą. Antano ieškojo bičiulis Mykolas.
Ar žinai, kur gyvenu?
Turiu adresą, surasiu, atsakė jis.
Ateik. Mes tavęs laukiame. Tau bus siurprizas…
Koks siurprizas ?
Ateik, pamatysi…
Išsitraukęs fotoaparatą, keletą kartų nufotografavo alyvų krūmus ir upės pakrantę, po to pasuko į miesto centrą. Jam atrodė, kad šis miestas kažkada skendo tarp žydinčių alyvų, o jos atsispindėjo melsvame danguje.
