„Amaya“: skrydis virš Honkongo, arba 95 minutės tuštumos

„Amaya“: skrydis virš Honkongo, arba 95 minutės tuštumos

„Amaya“ Lietuvos publikai iš karto pristatoma kaip kultinis filmas. Kaip ir be teisės ginčytis. Vis dėlto pabandysiu.

Aivaras Dočkus

Masalas – garsūs vardai

Juostoje nusifilmavo kultinis Andrius Mamontovas ir kultinė Kaori Mamoi. Režisieriui Mariui Martinsonui iki kultinio statuso teliko nykštukinis žingsnelis. Nujausdamas artėjantį triumfą, režisierius filme įsiamžino kaip aktorius. Tokį pokštą kartais iškrečia garsiausieji kino grandai. Tuomet žurnalistams yra papildoma priežastis pamiklinti plunksną. M.Martinsonas skaito knygą. Primena, kad „Amaya“ bus galima įsigyti ir knygynuose. Pavydėtina vadyba.

Kitas masalas žiūrovams – ankstesnės šio režisieriaus juostos „Nereikalingi žmonės“ apdovanojimai Šanchajaus kino festivalyje. Už režisūrą ir muziką. Ir čia ne šiaip sau koks festivaliūkštis – žiuri komisijos „galva“ tuomet buvo pats vaizdų poetas Wong Kar-Wai, tarp narių – danų režisierius Bille’as August’as, aktorė Joan Chen ir Japonijos kino primadona K.Mamoi. Išvydusi „Nereikalingus žmones“ ji paprašė M.Martinsoną kvietimo į jo būsimos juostos filmavimo aikštelę.

Tiesiai šviesiai prisipažinsiu, kad „Nereikalingi žmonės“ niekuo nesužavėjo. Gal net atvirkščiai. Ir jeigu A.Mamontovo muzika buvo verta dėmesio, tai scenarijaus ir režisieriaus darbo į šedevrų pusę nenutemptų net mūsų galiūnas Žydrūnas Savickas. Bet prizai yra prizai, jie savo blizgančiais ašmenimis nuridena galvas šventvagiams kritikams.

Žudo nuoboduliu

Iki dantų ginkluota kultinėmis asmenybėmis ir nenuginčijamais apdovanojimais „Amaya“ prasideda dinamiško montažo blyksniais ir A.Mamontovo muzikos rifais. Akimis nuvilnija viltis, kad galbūt šį kartą ilgo laukimo nebus. Tačiau greitai užsimezgusi istorija nusėda daugiau nei 20 minučių. Filmas suplėšomas į atskirus gabalus. Atskirus herojus. Atskiras linijas. Tas suplėšymas toks nemokšiškas, kad pradingsta susidomėjimas įvykiais ekrane. Filmas suskilinėja ir jau niekaip nebesuklijuojamas. Įvesiu naują terminą – „nužudymas nuoboduliu“, kuris pavojingas kiekvienai lėtai besiplėtojančiai dramai.

Kultinė K.Mamoi ir pusiau kultinis Hui Siu Hung šlamščia makaronus per centimetrą nuo kameros. M.Martinsonas akivaizdžiai pamėgęs stambius planus. Perkrova. Kadangi dialogai arba apie nieką, arba dirbtinai poetiški, užliūliuoja snaudulys. Tuščiais vaizdais arba žodžiais bandoma parodyti, kad vyksta kažkas neįtikėtinai svarbaus. O po to suabejojama – gal žiūrovai dar nesuprato, kad Amayai liūdna gyventi su vyru, todėl laukia dar viena porcija makaronų.

Geriausia, ką gali pasiūlyti

„Amaya“ atgyja, kai ekrane pasirodo ne visai kultinis Lau Danas. Puikus vaidmuo ir labai originalus personažas. Stebuklingai žaibiškai sugrįžti į filmą, iš kurio buvai iškritęs. L.Dano įkūnytas masažo asas Tao kelia nuoširdžią šypseną. Energingas, daug plepantis, truputėlį sukčius, bet kažkur giliai – geraširdis. Geriausia, ką gali pasiūlyti „Amaya“.

Tiesa, prie sugrįžimo į filmą prisideda ir būsimoji kultinė aktoriukė Monie Tung. Jos Jasmine – gaivališkai energinga mergaičiukė, sugebanti iš transo būsenos prikelti monotoniškąjį A.Mamontovo Polą. Sustingusią kaip vabzdys gintare veiksmo upę sudrumsčia ir epizodinis, bet įsimintinas – nesumeluotai kultinis Dexteris Fletcheris.

Blogiausia, ką esi priverstas žiūrėti, – tušti, nieko nesakantys vaizdai, kuriuos režisierius palieka tariamam apmąstymui. Ilgi lietaus intarpai. Gatvė be žmonių. Melancholija dėl melancholijos. Mes kažką parodysim, o jūs medituokit, galvodami, kas tai galėtų būti. Depresyvaus kino sindromas.

Atskiesta vaizdo klipais

Ne, vis dėlto blogiausia – tie momentai, kai M.Martinsonas atskiedžia filme pasakojamas istorijas mini vaizdo klipais su A.Mamontovu. Štai – paklausykit dainos. Kelios minutės Honkongo panoramos. Įsiklausykit į dainos žodžius. Pasižiūrėkit į baltaplaukį A.Mamontovą. O ką tai duoda siužetui ir herojams?

Kaip ir tie peizažai iš funikulieriaus. Nepaneigsiu – vaizdai išties įspūdingi. Galėtų būti atskiras filmas „Skrydis virš Honkongo“. Šauniausia reklama miestui. Tikrai gražu. Turizmo agentūros ploja rankomis. Tik kuo čia dėta „Amayos“ istorija?

A.Mamontovas ir Kristine Neverauska tuo įspūdinguoju metu dalijasi poetiniais–filosofiniais tekstais, užuot normaliai žmogiškai išsiaiškinę santykius.

Epizodo pabaigai M.Martinsonas vėl mesteli muzikinį intarpą. Šįkart neapsakomai gražų – Monica Blaire atlieka A.Mamontovo „Heal“. Kadangi iš filmo jau vėl esi iškritęs, susinervini, kai daina nutrūksta.

Natūralumas aukščiau meistriškumo?

Ne, blogiausia dar ateityje – kai Polo ir Amayos romantiško pašnekesio apie lietų metu į kadrą įmontuojamos trumpos lietaus atkarpos. Toks įspūdžio „pastiprinimas“ atrodo kaip silikoninis implantas, absoliučiai netinkantis kitokiam epizodo ritmui.

M.Martinsonas dažnai pasiūlo žaidimo taisykles, kurių jis pats nesilaiko. Bet sunkiausia tuštumos naštą išlaikyti žiūrovui, kuris iš paskutiniųjų stengiasi įžvelgti kokią nors reikšmę. O tai tas pats, kas ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jei jos ten nėra. Klasiška frazė iš klasikinio filmo, puikiausiai tinkanti „Amaya’i“.

A.Mamontovo Polas yra labiau Polo A.Mamontovas. Tas pats mūsų kultinis A.Mamontovas – dainų tekstų kūrėjas, kompozitorius, muzikantas, dainininkas. Charizmatiškas mąstytojas. Atraskite tris skirtumus tarp Andriaus ir Polo? Todėl A.Mamontovas į ekraną neatnešė aktorinės intrigos. Natūralumas aukščiau meistriškumo? Angliškos Andriaus intonacijos nėra natūralios, todėl daug kur girdi paprasčiausią teksto perskaitymą. Be emocijų.

Migdančiai tobula

Kultinė K.Mamoi – akmeninė. Vienoda visą filmą. Toks pradinis sumanymas, nes toks herojės charakteris? Ką gi, tuomet vaidmuo vienodai migdančiai tobulas. Kaip ir pati juosta. „Amaya’i“ trūksta emocijų. Perdėtas filosofavimas jas nužudo. Jokių vidinių judėjimų ir sprogimų. Todėl ir grįžtamoji reakcija – šalta. Kažkaip neskauda dėl personažų išgyvenimų ir niekaip nepavyksta nieko iš kairės krūtinės pusės išspausti.

O pašalinių postringavimų ir tuščių vaizdų tiek daug, jog filmo pabaigoje režisierius prisimena, kad kažką nori pasakyti. Tuomet pasipila tekstai ir įvykiai, kurie bando susumuoti ir pagrįsti viską, ką matėme. „Amaya“ niekaip nenori pasibaigti, todėl prasideda ilgas finalo maratonas. Su telenoveliškais atsisveikinimais. Ir priminimais – kokią jaudinančią istoriją žiūrėjome. Štai kokios gražios būta minties. Štai kaip įdomiai susiklostė likimai. Bet nuoboduliu, poetinėmis gražbylystėmis ir banaliais triukais nukankinto žiūrovo tai nebepaguodžia. Ypač jeigu lūkesčiai kultiniai.

by admin