Amazonė

Amazonė

Algis Kuklys

Audronė atsargiai žengė basomis kojomis per šaltą rasotą žolę, taip ėjo sapne regėta moteris, ginkluota ilgu ir nedideliu kirviu, o nuo pievų kilo balzganas rūkas ir, jeigu ne elektros stulpai, būtų patikėjusi, kad mato gamtą, kurioje gyveno mūsų tolimi protėviai, ir tą pačią dieną, kasdama pajūrio smėlį, netikėtai aptiko labai senus žmogaus palaikus, prie jų buvo ne tik žalvarinės rankų ir kaklo apyrankės, bet ir prie šono gulintis surūdijęs kirvis ir ilgas peilis, todėl spėjo, kad aptiko kuršės kapą, nes tai bylojo papuošalai, o po to ji persižegnojo, taip darydavo visada, kai surasdavo žmogaus kapą, tačiau niekas iš Audronės nesišaipė, nes kiekviena amžino poilsio vieta verta pagarbos, ir toji žegnonė buvo tarsi atsiprašymas, jog sutrukdė mirusio ramybę, juk ir mes atsigulsime karste, tąsyk pagalvojo atsargiai dėliodama kaulelius ant popieriaus lakšto, o kai galop užbaigė dėlionę, nufotografavo palaikus, paskui jaunutė dailininkė iš Dailės akademijos nupiešė atrastąją, va tokiomis akimirkomis pamatai žmogaus laikinumą, pusbalsiu ištarė dailininkei, kuri nosine šluostėsi aprasojusią kaktą, nes karštis lenkė prie žemės, bet mobiliojo telefono skambutis už kelių dienų privertė Audronę atsitokėti iš gilių apmąstymų, nes skambino iš redakcijos, tačiau archeologė atsainiai atsakė, kad reikės savaitę luktelėti, nes darbai tik prasidėjo, paskui suirzusi pagalvojo stebėdama nuo pavėsinės dailininkės kantrų piešimą, kad žurnalistai tokie įžūlūs ir nekantrūs, o laikrodis jau rodė pietų metą, juk praalko visa grupelė jaunų žmonių, kuriems ji vadovavo, visi pavargo išsekinti karščio, po to prisiminė savo jaunystę, kai joks karštis nei šaltis neatrodė sunkus, o dabar dažnokai svaigsta galva, todėl dirbo su pertraukomis, ir tik vakare, kai nusiprausė veidą ir susišukavo žilus plaukus, prieš akis vėl iškilo ankstesnis sapnas, tikriausiai susijęs su aptiktu moters kapu, bet pagaliau kokia čia mistika, o gal ji turi ypatingą intuiciją, nes tiek dešimtmečių atidavė kasinėjimams, vėliau prisiminė, kad panašus atvejis kažkada buvęs Irake, kai anglų archeologas, kasinėjęs šumerų miestą, netikėtai surado molines lenteles, išrašytas dantiraščiu, bet prieš tai sapne jam pasirodė baltai apsirengęs barzdotas vyras, kuris ranka parodė į grindis, nes ten būta slėptuvės, o kažkada Audronė svajojo, kad nuvyks į Rytus, ten kasinės ir būtinai ką nors reikšmingo suras, bet, kaip sakė žymus lietuvių kalbininkas, „ieškojau Rytų, o juos suradau tėvynėje“, tik apmaudu, kad krikščionybė pernelyg greitai nušlavė archainę baltišką kultūrą, tad liko vieni fragmentėliai, kuriuos renkame po trupinėlį, tačiau nuovargis greitai įveikė ir ji užmerkė akis, bet kai po savaitės smalsi žurnalistė teiravosi, ar jie tąsyk neatrado amazonės kapo, Audronė nusišypsojo, paskui atsakė, jog taip nemananti, nes jeigu būtų atkasę nors penkis tokius kapus, tuomet galvotų apie labai karingų moterų kažkada gyvenamą vietovę, tačiau, anot jos, surasta kuršė, kai tapo našle, turbūt paėmė į rankas vyro ginklus, kad apgintų savo šeimą, ir galop žurnalistė, nufotografavusi atkastus palaikus, nurūko mašina provincijos keliais, o ji, nebaigusi gerti kavos, vėl patraukė į kasinėjimų vietą, ten, kur profesorės laukė smalsus jaunimas, primenantis Audronei nerūpestingus metus, kai būtent vasarą, kasinėjant Žemaitijos piliakalnį, pirmą kartą susipažino su savo būsimuoju vyru, mėlynakiu ir besišypsančiu, nors vėliau jam teko patirti ne vieną operaciją, bet jaunam jūra iki kelių, ir būtent tą atmintiną vasarą netoli piliakalnio jie netyčia aptiko dešimto amžiaus kapus, o viename iš jų gulėjo devynerių metukų berniuko ir jo sesutės kauleliai, turbūt jie mirė vienu metu, todėl tėvams teko išgyventi sunkias akimirkas, kai, suvyniotus į drobulę, turėjo užversti žemėmis, paskui į tą vietą žmonės sunešė akmenis, juos sudėjo ratu, ir tai buvo apsauga nuo piktųjų dvasių, o gal buvo tokia tradicija, kad svetimi žinotų, jog čia kapai, todėl nevalia trikdyti jų ramybės, nes mirusių pasaulis yra kitoks, ir tai ji suvokė nuo pirmų kasinėjimų, vėliau sapnuose regėdavo senų laikų žmones, kartais taip aiškiai, kad galėjo smulkiai aprašyti, kaip apsirengę vyrai ir moterys, galbūt tarp jų buvo ir jos giminės protėviai, nes visi turime savo šaknis, tik, deja, to nesuvokiame, nors išmanome filosofijas ir aukštas technologijas; tačiau kitą dieną Audronė atkasė dar vieną kapą, o jame, sprendžiant iš gausių papuošalų, gulėjo moteris, prie jos šonų buvo surūdijęs kardas ir ieties antgalis, vadinasi, ji aptiko ypatingą kuršių kapinyną, nes kuršiai – karinga gentis, jų kapų dar niekas neatrado, jie gyveno kaip vikingai, mokėjo ne tik prekiauti, plaukioti Baltijos jūra bei upėmis, bet ir kariauti, belieka atrasti nors vieno laivo liekanas, ir pagaliau suprato, kad ši karšta vasara jai atlygins už visą gyvenimą, nes tokios sėkmės galėjo pavydėti visi šalies archeologai, o žiniasklaida padarys savo darbą – žaibiškai išplatins šią naujieną, nors Audronė niekada nemėgo būti dėmesio centre, už tai josios „bičiulė“ Rūta su kaupu turėjo tokios tuštybės, todėl, jeigu apie ją nerašydavo koks laikraštis, ilgam prarasdavo darbingumą ir visus peikdavo, bet pirmiausia savo tiradą pradėdavo nuo Audronės, kuri ją aplenkė, nes anksčiau apsigynė disertaciją, o netrukus gavo aukštesnes pareigas, bet, kaip sakė vienas istorikas, „jokie įsitikinimai ir jokios tradicijos nesikeičia iki to laiko, kol jos turi prasmę, kol jos reikalingos buityje“, todėl gilioje senovėje žmonės nežinojo, kas yra tuštybė ir pasipūtimas, tuo laiku jiems ne tas rūpėjo, nes gyvenimas buvo sunkus, aplinkui tykojo įvairūs pavojai.

Ją pažadino stiprus švilpiantis vėjas, kuris, atrodė, pakels arba prie žemės prispaus palapinę, todėl dingtelėjo galvoje, ar tik neprasidėjo škvalas, nes karšta vasara neretai pateikia siurprizų, o kai išlindo iš palapinės, šalia išvydo nuvirtusį medį, ir tuoj nuskubėjo prie kasinėjimų vietos, tačiau ten nieko baisaus neatsitiko: kapai buvo gerai uždengti plėvelėmis ir akmenimis prispausti iš kraštų, bet pavėsinę vėjas nusviedė tolokai, paskui apžiūrėjo palapines, visų klausinėdama, ar jiems nieko neatsitiko, ir tik šviesiaplaukis Tomas juokavo, girdi, profesore, buvo labai įdomu, kaip kino filme, ir kai škvalas nurimo, jie ėmė ruošti pusryčius, ir čia nereikėjo aiškinti, nes stovykloje nebuvo tarnų, valgį gaminosi patys, o kai kada ir Audronė jaunimą vaišindavo kava su saldainiais, vėliau visi stebėjosi, kad laimingai baigėsi naktis, nes lūžęs medis nepasiekė profesorės palapinės, juk gamtos stichija nemėgsta juokų, todėl žmonės ir žvėrys jos visada bijojo, gal tokia vėtra pražudė ir tuos vaikus, kurių palaikus ji atrado anksčiau, ir to kapo niekada neužmirš, nes Audronės atmintis tapo savotišku archyvu su vaizdais, žodžiais ir skaičiais, todėl jos gera atmintimi stebėjosi studentai ir kolegos, profesorė atsimena tai, ko nereikėtų prisiminti, nes visokių šunybių pasitaiko ir mokslo pasaulyje, o jeigu ji parašytų atsiminimus, tai ne vienam solidžiam vyrui būtų karšta, karščiau nei šią vasarą, bet ji memuarų nekurps, kad apie ją negalvotų, jog esanti kerštinga furija, juk daugelis savo nuoskaudų ilgai neužmiršta, bet kai prieš keletą metų palaidojo vyrą, su kuriuo darniai sutarė visą gyvenimą, Audronė pasikeitė, nes skausmingai suvokė, jog ir jai teks išvykti pas jį, tačiau, kad pabėgtų nuo slegiančios vienatvės, dar tyrinėjo, skaitė paskaitas, o kai kada važiuodavo į konferencijas, ten sutikti žmonės suteikdavo malonių įspūdžių bei noro gyventi, nors ji galėjo auginti savo anūkus, bet Audronė niekada nebus bobulyte, užsidariusia tarp keturių sienų ir vėpsančia į televizorių, turbūt iš protėvių paveldėjo genus, kurie neleidžia tinginiauti, tokie žmonės nedejuoja net sunkiausią akimirką, moka paslėpti savo jausmus, kad neatrodytų silpni, kaip ir išnykę kuršiai, kurie tikėjo tuo, ką daro ir nieko neprašė iš kitų, bet apmaudu, kad jie nesulaukė šių dienų, todėl nežinome nei jų kalbos, nei dainų, visa tai paskendo neįžvelgiamose istorijos ūkanose, kaip ir karaliaus Mindaugo auksinė karūna, o profesorė visada ėjo ten, kur vedė intuicija, nes logika kartais tapdavo bejėgė, tik apie tai Audronė niekam neporino, nes kolegos vargu ar suprastų, jiems logika buvo absoliutas, tarsi piramidė, nuo kurios viskas prasideda, tačiau jeigu ne intuicija, ji pati ir keletas kapinyno tyrinėtojų būtų susisprogdinę, nes po žeme buvo pastebėta vokiečių aviacinė bomba, likusi nuo Antrojo pasaulinio karo, tiesiog tą lemtingą akimirką ji buvo šalia, tarsi kažko laukiama, ir staiga pirmoji išvydo aprūdijusios bombos sparnelius, po to Audronei nutirpo rankos ir kojos, nes tokio objekto niekas nesitikėjo, ir kai miškelio pakraštyje tą pačią dieną buvo susprogdinta mirtis, tuomet visi lengviau atsikvėpė, bet apie tai dar ilgokai kalbėjo, o ji planavo kelionę į Taliną, ten skaitys pranešimą apie šios vasaros kasinėjimus, o su estais ji gerai sutarė, jie vertino profesorės tyrinėjimus, netgi siūlė skaityti paskaitas jų studentams apie kuršių kultūrą, tačiau Audronė turi ką veikti ir Vilniuje, nors čia kolegos į ją žiūri skeptiškai, ir pati nestokoja skepticizmo, ne viską priima už tikrą pinigą, galbūt gyvenimas tuo ir įdomus, kad nežinai, ką surasi ir kas tavęs laukia rytoj, neskubėdama dėliojo mintis žiūrėdama į besileidžiančią saulę, juk ir jos tėvai, Aukštaitijos kaimo paprasti žmonės, taip pat stebėdavo saulę, su ja guldavo ir keldavos, o apie didelius mokslus net nesvajojo, užtai džiaugėsi, kad jų dukra mokėsi Vilniuje, ir sugrįžusi į namus porindavo jiems, ką matė ir ką žinojo, motina išvirdavo skanius barščius, iškepdavo bulvinių blynų, kuriuos ragaudavo su spirgais, tuosyk viskas atrodė šviežia ir jauku, ir tėvų sodas, ir tie platūs laukai, o sapnuodavo šviesius sapnus, tarsi jie būtų paveikslėliai, bet kai neteko tėvų, tai neteko ir to, kas ją siejo anksčiau, ir dabar, žvelgdama į miglose paskendusią saulę, tarsi kalbėjosi su motina, bet netikėtai pajuto, kad už jos nugaros kažkas stovi, tačiau Audronę sukaustė tokia baimė, kad ji visa sustingo, kol galop paklausė „kas tu esi“, ir tuoj pat pasigirdo atšiaurus atsakymas – „esu ta, kurios tu ieškojai…“

by admin