Amžinas Klajoklis
(Vytautui Brenciui – 60)
Poetas Vytautas Brencius. Petro Šmito nuotrauka |
Rimantas Černiauskas
“Ko gero galima laukti iš žmogaus, gimusio po Skorpiono ženklu ir dar per patį leonidų meteoritinį lietų, pasikartojantį kasmet lapkričio viduryje, o ir šiaip juk – tai seniai žinoma – poetas nėra radinys nei valstybei, nei šeimai”.
Taip prieš penkiolika metų rašė poetas Vytautas Brencius ir nemelavo – liko nesuprastas, vienišas Bohemijos gyventojas, su marga juokdario kepure, be žmonos ir draugų, kurie išmirė (kaip ir turi būti Bohemijoje) arba išsisklaidė, bet su savo eilėraščiais, kurie retkarčiais pasirodo “ Klaipėdos” ar “Baltijos” puslapiuose ir dar turi savo ištikimų skaitytojų būrį.
Vytauto skaitytojai – tokie patys klajokliai ir romantikai, jūrininkai, žvejai, beduinai, kurie jo eilėraščių posmuose ieško ir randa dalelę savęs, jūros gausumo, taigos šniokštimo ar smėlio audrų gelsvoje išdžiūvusioje stepėje. Vytautas Brencius nefantazuoja, jo gyvenime jūros buvo daugiau nei kranto – dar paauglys dirbo matrosu, žuvų gaudymo meistru, vyresniuoju techniku okeanologu, bocmanu žvejybiniuose, mokslinio tyrimo ir jūrų avarinio gelbėjimo laivuose, bet visada jautė neišsakomą dvasinį alkį, kurį išliedavo savo eilėraščiuose, prisiminimuose ar esė. O jeigu ne laivais, tai ratais ar savo kojomis jis išvaikščiojo Šiaurės Kareliją, Kolos pusiasalį, Irtyšiaus ar Jenisejaus taigos apylinkes. Gal todėl mėgiamiausi jo autoriai – Džekas Londonas, Ernestas Hemingvėjus, o ypač Hermanas Mebvilis, kurio romanas “Mobis Dikas” Vytautui yra nepralenkta knyga.
Į kūrybą V. Brencių pastūmėjo poetas Albinas Bernotas, padėjęs paruošti pirmąjį eilėraščių rinkinį “Sugrįžimų šviesa” (Vaga, 1976). Po to eilėraščių rinkiniai pasirodydavo kas penkeri metai, o už rinkinį “Po klajonių ženklu” (Eldija, 1994) poetas pelnė ir literatūrinę I. Simonaitytės vardo premiją. Lietuvių poetiniame lauke V. Brencius gana išskirtinis, kritikų nutylėtas, nes formavosi rusų poezijos įtakoje, baigė mokslus Maskvoje, M. Gorkio literatūriniame institute. Ne veltui keli Vytauto Brenciaus poezijos rinkiniai pasirodė Maskvoje ir Karaliaučiuje rusų kalba.
Tačiau laikas nestovi vietoje, vieną dieną ir Odisėjas parplaukė į savo gimtinę… Taip ir Vytautas Brencius priverstas glaustis ir tūnoti krante, nes jūron reikia jaunų. Visa laimė, kad turi rankas, popieriaus ir rašalo rašalinėje. “Gyvenimą, kaip ir jūrą, kartais myliu, o kartais neapkenčiu, nes su manim, einančiu jo universitetus, kartais jis pasielgdavo neatleistinai neteisingai”, – kažkada rašė Vytautas Brencius.
Paskutinė gyvenimo niekšybė – apvali sukaktis, kurios tu, Vytautai, ėmei ir sulaukei. Nors neramus, nors klajoklis… Su kuo tave sveikiname.