Amžinojo keleivio sugrįžimas
KriStina Jokubavičienė
Vasario 14-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Amžinieji keleiviai“, kurioje pristatomi iki šiol Lietuvoje nematyti lietuvių tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio paveikslai. Tai naujausia Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai.
 |
| Keli iš P.Domšaičio paveikslų, neseniai sugrįžusių į dailininko tėvynę Lietuvą: P.Domšaičio autoportretas (maždaug 1930-ieji), „Nukryžiavimas“ (1962), „Figūra peizažo fone“ (1918) ir „Kaimo peizažas“ (1927, siuvinėjimas). |
Dar 135 darbai
Be jau 1989-2001 metais perduotų 530 dailininko kūrinių, šiandien eksponuojamų Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, 2006-aisiais Lietuvių fondas nusprendė perduoti Lietuvos dailės muziejui dar 135 dailininko darbus, jo kūrybos „aukso fondą“.
Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P.Domšaitis sukūrė per 900 kūrinių: dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikoje, dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune.
Didžiausia kolekcija saugoma LDM, eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
Neįkainojamas dailininko kūrybos palikimas liko neišsklaidytas JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.
Po platųjį pasaulį
P.Domšaitis gimė (1880) ir augo Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.), ūkininkų šeimoje. Studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, o po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto dirbtuvėje, 1914-1918 metais lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje, keliavo po garsiausius Europos muziejus. Pripažinimo Vokietijoje P.Domšaitis sulaukė 1919-aisiais surengęs individualias parodas Berlyne ir Breslau. P.Domšaitis dalyvavo parodose kartu su garsiausiais to meto dailininkais modernistais. Trečiojo reicho metais, naciams pradėjus kampaniją prieš modernųjį meną, jo kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „išsigimusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ pa-rodoje.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, o 1949-aisiais kartu su žmona dainininke Adelheide Armhold persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką. Jis apsigyveno Keiptaune, daug tapė, rengė savo parodas, keliavo po šalį. Jo kūriniai greitai sulaukė pripažinimo PAR, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai.
Dailininkas mirė Keiptaune 1965-aisiais. Jo našlė persikėlė iš PAR į Havajus. 1978 metais Honolulu universiteto galerijoje ji surengė pirmąją JAV apžvalginę P.Domšaičio kūrinių parodą, sulaukusią didelio pasisekimo. JAV meno kritikai teigė, kad „Domšaičio kūryba – jaudinantis ir asmeniškas vieno svarbiųjų moderniosios tapybos istorijos momentų atspindys. Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai“.
Išsaugojo Lietuvai
Dailininko kūrybos palikimo išsaugojimu ėmė rūpintis Lietuvių fondas (LF), įsteigtas JAV 1961 metais išeivijos kultūros, švietimo, mokslo ir meno programoms remti. Tuo tikslu fondas įkūrė Meno puoselėjimo komisiją, kurios nariais buvo Kazys Ambrozaitis, Gediminas Balukas, Antanas Razma ir kiti. Su dailininko našle tarėsi LF atstovai – advokatas Povilas Žumbakis, poetas, „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius Kazys Bradūnas, dailininkai Adolfas Valeška ir Romas Viesulas. Pagal A.Valeškos ir R.Viesulo rekomendacijas Lietuvių fondas 1980-1981 metais nupirko didžiąją P.Domšaičio kūrybos palikimo dalį.
Visi šio įvykio liudininkai pripažino ypatingą Lietuvių fondo sėkmę, įsigyjant tokio lygio kolekciją. Dar 1981-aisiais Lietuvių fondo Meno puoselėjimo komisija skelbė: „Turėdami tokią meno darbų kolekciją, galėtume naudoti lietuviškai dailei reprezentuoti JAV, Kanados, ir kitų Vakarų kraštų galerijose, o sąlygoms pasikeitus, perkelti į nepriklausomos Lietuvos muziejus“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip ir buvo padaryta. Jau 1989-1990 metais mūsų šalį pasiekė pirmieji P.Domšaičio kūriniai, o iki 2001-ųjų Lietuvių fondas perdavė Lietuvai 530 dailininko kūrinių.
Jau penkeri metai P.Domšaičio kūrinių kolekcija eksponuojama Klaipėdoje, jo vardo galerijoje. Atminimo lentoje skelbiamos visų Lietuvių fondo tarybos narių, kurie rūpinosi kolekcijos išsaugojimu Lietuvai, pavardės.
Nauja, ypač vertinga 135 dailininko kūrinių siunta ženkliai papildys Prano Domšaičio galerijos ekspoziciją.
Išsiskiria grafika
P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar trečiajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai matė P.Domšaičio kūryboje „šiuolaikinio religinio meno viltį“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. Vokiečių XX a. pirmos pusės meno kritikas Karlas Šefleris P.Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.
Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, portretų ir figūrų eskizai, Kropynų vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos. Ypač brandūs ir vertingi antrajame, trečiajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių istorijų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų. Tarp ankstyvųjų darbų dėmesį patraukia ir keturi nedidelio formato paveikslėliai, išsiuvinėti paties dailininko.
Iš „aukso fondo”
Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių po Europą metu, fiksuodamas įvairių kraštų miestelių ir kaimų gyvenimo scenas. Tarp pastelių matome ir vieną iš geriausių dailininko autoportretų, sukurtą maždaug 1930 metais.
Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Afrikos periodo aliejinės tapybos kūrinių, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. Ypač prasmingos tuo metu sukurtos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą, – tai jau kitos tikrovės magiška vizija.
Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį, ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią.
Parkeliaus į Klaipėdą
„Aš visada buvau kelyje“ – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. P.Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai.
JAV meno kritikas Haroldas Haydonas yra pasakęs apie P.Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P.Domšaitį, nes jis, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P.Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nepaisant, kur jie beatsidurtų…“
Naujai gautų P.Domšaičio kūrinių paroda Vilniuje, Paveikslų galerijoje, veiks iki kovo 19-osios. Po to ji bus perkelta į Mykolo Žilinsko galeriją Kaune. Po parodinio turo P.Domšaičio 135 kūriniai bus visam laikui atvežti į Klaipėdą. Miesto visuomenė galės susipažinti su dar nematytais dailininko darbais specialioje parodoje, vėliau jie papildys nuolatinę dailininko kūrinių ekspoziciją.
