Ančiasnapio užrašai

Ančiasnapio užrašai

Keistybių eskizai (2010–2012)

Vladimiras Laučius

Agnozija

Kelionę gaubia tamsa, į kurią galiausiai nugrimzta neteisingai pasirinktas kelias į Alytų per Trakus ir Aukštadvarį. Apie kelionės tikslą jau net nesinori galvoti. Jis toli – kažkur anapus visa gaubiančios nežinios.

Vieni žmonės neskiria lyčių. Jie yra už lyčių lygybę. Kiti neskiria spalvų. Jie gal yra daltonikai. Treti neskiria gėrio ir blogio. Jie yra cinikai. O aš neskiriu kelių ir gatvių. Mėginu nusistatyti diagnozę: Alzhaimerio liga – neurodegeneracinė liga, pasižyminti pažintinių funkcijų blogėjimu, elgsenos pokyčiais. Tai labiausiai paplitusi silpnaprotystės forma. Iš pradžių blogėja atmintis. Vėliau atsirandantis kognityvinių gebėjimų pablogėjimas apima kalbos sritį (afazija), sugebėjimą atlikti tikslius judesius (apraksija), atpažinimą (agnozija).

Važiuodamas imu justi, kaip blogėja mano kognityviniai gebėjimai. Kamuoja apraksija ir agnozija. Kai jau „nervai nebelaiko“, jaučiu, kaip artėja afazija. Nebesuvokiu, nei kur sukti, nei į kurią juostą rikiuotis, nei kaip savo veiksmus dorai paaiškinti suglumusiai keleivei. Kažką mūkiu. Afazija.

Apie 23.00 kelionės tikslas ima artėti. „Kuris namas – jūsų?“ – draugo klausia žmona, prieš tai suklaidinusi mane mažiausiai aštuonis kartus dėl posūkių, kelio ženklų, santuokos prasmės, vyrų kvailumo bei kelionės krypties. „Pamatysite kieme du raudonus žibintus, specialiai jums“, – it koks Paryžiaus raudonųjų žibintų kvartalo sąvadautojas atsako mano bičiulis. Šauna mintis apie gatvę, kurioje vietos merginos atviromis sukniomis bei plaštakių žvilgsniais vilioja vėlyvus Dzūkijos kaimo keliautojus.

Šios kategorijos merginų, deja, nesutikome. Ties Seirijais du jaunuoliai svajingai ėjo gatve, vidurnakčio replikomis gaivindami trečią jaunuolį, kuriam nakties mocionas trukdė ramiai miegoti. Teko nabagui laikytis pusiau stačiam ir judinti kojas modifikuotos rumbos ritmu. Du policijos patrulio sustabdyti kromanjoniečių orientacijos čiabuviai aiškino dviem Seirijų policininkams, kad sustabdytieji yra teisūs, o štai policininkai apgailėtinai klysta. Artėjo kelionės tikslas.

Ko čia naktį atsibeldėte?

Sužibėjo raudoni žibintai, sužaižaravo raudonas kilimas ant svetingų dvaro laiptų, ir sutuoktiniai ant gražaus padėklo išnešė du stikliukus originalios samanės. Išgėriau abu stikliukus ir vos neužsiliepsnojau. Žmona savo ruožtu užkando manąja užkanda, į kurią bergždžiai tiesiau ranką, ir mandagiai padėkojo už nuostabios kokybės samanę. Tuo metu gaudžiau kvapą, kol į burną įskrido mašalas. Užkandau.

„Tai ko jūs taip vėlai atsibeldėte?“ – žiovaudamas paklausė šeimininkas ir žaibiškai išgėrė butelį alaus. Priminiau, kad telefonu teiravausi, ar nebus per vėlu, jei tik po 21 valandos išvažiuosime. „Ai, baik čia teisintis“, – ištarė jis ir skubiai išgėrė degtinės. Baigiau teisintis, gurkštelėjau alaus.

Aplinkui sklandė nakties peteliškės, uodai ir pokalbiai apie darbą, laisvalaikį, politiką ir gyvenimą.

Pokalbius inkrustavo alus, kvapnūs gegužės žalumynai ant stalo, sūris, kumpis, šeimininkų žavus svetingumas, naktis lauko verandoje ir žvaigždėtas dangus, koks būna rugpjūtį arba tomis akimirkomis, kai apie jį svajonėse pagalvoji. Apie žvaigždėtą dangų, it koks Imanuelis Kantas.

Piktasis Karlas

„Kas čia pas tave aplinkui dedasi? – klausiu. – Tamsu, nematyti nieko, o turėtų būti gražu“. – „Tu pastebėjai, kad kaimynai tylūs ir jų beveik nėra? Jų nematyti, žinok“. Visi apsidairėme. Kaimynų nebuvo matyti. Tolumoje baubė karvė. Išgėrėme. Užkandome. „Jų ne taip jau mažai čia, kaimynų, bet jie išsibarstę, todėl susidaro įspūdis, kad jų beveik nėra“, – tarė man draugas ir siurbtelėjo alaus.

Patikrinome įspūdžius. Kaimynų beveik nebuvo. Išgėrėme, pasidairėme. Kaimynų nepadaugėjo. Suokė lakštingalos. Zvimbė uodai. Dar išgėrėme. Dangus tvieskė žvaigždėmis. „Tulikas yra ten. Dušas – ten. Karlas – ten“, – tarė mano bičiulis, pajutęs pareigą kalbėti apie priešo dislokaciją ir aplinkos ypatybes.

– Koks dar Karlas?

– Antai tas, prie tualeto. Ir tu jo geriau nepykdyk. Nes jis gyvas, o kai supyksta, gali savo skriaudėjui labai pakenkti.

Įsistebeilijau į nedidelę figūrą prie lauko tualeto. Galinčią pakenkti, kai ją supykdai. Iš pradžių pagalvojau, kad tai šuo. Po to nusprendžiau, kad kontūrai – žmogaus. Vadinasi – nykštukas. Neūžauga. Kita vertus – o ką jis veikia vidurnaktį prie tualeto po žvaigždėmis? Siurbtelėjau alaus. Nepraskaidrėjo. Situacija nebuvo aiški. Nutariau nueiti ir pažiūrėti.

– Neik! – sušuko mano bičiuliai. – Jis tikrai pavojingas!

O jis ir buvo pavojingas. Stovi iš velniai žino ko pagaminta gnomo figūrėlė. Iš pirmo žvilgsnio – geraširdė, o iš vidaus sklinda kažkoks blogis. Siaubingas derinukas.

Prieina šeimininkas. Sako pažiūrėti į tos pabaisos akis. Žiūriu. Sako – paeik į šoną. Paeinu. O to bjaurybės žvilgsnis ritasi iš paskos! Baisoka, švelniai tariant. Paeinu į kitą pusę. Karlas pažiūri ir ten. Kažkokių nesuvokiamų dalykų esti šiame pasaulyje naktį po žvaigždėmis.

Kaip aiškino šeimininkė, kol mes su jos vyru užsigėrinėjome Karlo sukeltą baimę alumi ir degtine, jos sutuoktinis tam baisuokliui kažkada šienaudamas netyčia nupjovė dalį skalpo. Ir anas atkeršijo. Kerštingas ir klastingas tas Karlas. Nudegino žmogui veidą benzinu. Draugas įspėja: tik nesakyk apie jį nieko blogo. Nesakau. Pavadinu šaunia figūrėle. Išgėrėme į Karlo sveikatą.

Ne „Po pirties“, o po laidos

Pasibaigus TV laidai, visi jos dalyviai – laidos vedėjas Aras, konservatorius Erikas, „tvarkietis“ Vidmantas, apžvalgininkas Arvydas ir aš – nuėjome drauge pailsėti į barą. Sau ir parlamentarui Vidmantui Aras užsakė butelį degtinės.

Valdantysis konservatorius Erikas sėdėjo tylus ir šiek tiek suglumęs. Jis pripažino valdančiųjų klaidas, ir jam buvo gėda. Jis linkčiojo galva, nudelbęs žvilgsnį, ir sakė: „Na, taip, na, taip, tas tiesa…“. Konservatorius Erikas nusprendė nebeginti vyriausybės ir oriai tylėti, kaip Kisa Vorobjaninovas iš „Dvylikos kėdžių“, kai Ostapas šiam liepė: „Jūs turite tylėti, Kisa. Kartais dėl orumo galite išpūsti žandus“. Erikas tylėjo ir pūtė žandus, kartais ištardamas: „Da už!

Tada ūmai pradėjome kalbėti apie Vilniaus valdžią, oligarchus ir homoseksualizmą. Vidmantas sukluso, nes gėjų tema jį aiškiai jaudino jau seniai, bet jam vis dar rūpėjo užjausti Eriką. Nebūdamas tikras, ar Erikas jį išgirdo, jis tvojo jam per petį, šitaip norėdamas pažymėti, kad puikiai jį supranta ir užjaučia. Erikas krūptelėjo, bet nenuvirto.

Tuomet Aras įpylė Vidmantui degtinės, pasakė „nu bet blyn šitie homikai“, ir galutinai užvaldė visų dėmesį. Savo požiūrį į gėjus ir jų eitynes Aras dėstė labai vaizdingai. Visi garsiai dalijosi įspūdžiais ir palaikė Arą. Pamėginau sakyti, kad kryžiaus žygis prieš gėjus man neatrodo prasmingas. Apžvalgininkas Arvydas kategoriškai man nepritarė. O Aras širdingai tarė: „Vladai, tu neteisus“. Ir pasakė viską, ką galvoja apie „tuos piderus“. Kitoje stalo pusėje Erikas, Vidmantas ir mąslusis Arvydas sėdėjo surėmę pečius, it mūras, iškilęs prieš gėjų kėslus.

Homoseksualizmo doktrina buvo negailestingai sutriuškinta. Gėjų klubui „Men’s Factory“ buvo suduotas vertybinis smūgis. Mūsų užstalė atsidūrė blogio ir gėrio mūšio lauke, kur dvi galingos kariaunos stojo viena prieš kitą laukdamos gėjų apogėjaus ir Apokalipsės.

Mūsų stalas ėjo į talką heteroseksualų armijai. Parlamentaras Vidmantas kramtė picą ir kalbėjo pilna burna: „Ar žinote, kodėl žlugo Romos imperija? Viskas juk per tą homoseksualizmą!“ Aras su Vidmantu ir mąsliuoju Arvydu išgėrė už Romos imperiją, kurią pribaigė nelabieji gėjai.

Prieš akis iškilo amžinojo miesto legionai, iš vidaus pakirsti homoseksualizmo. Įsivaizdavau kiaurai homoseksualų Romos senatą, gėjų ir pedofilų tinklą, apraizgiusį didžią imperiją nuo ūkanotojo Albiono iki Sirijos ir Armėnijos.

Apžvalgininkas Arvydas postringavo: „O juk kokie pinigai yra metami į visa tai. Juk už visų šitų dalykų – dideli pinigai ir turtai“. Homoseksualizmas iškilo kaip pasakų slibinas, kuris kraunasi turtus ir grobia nekaltas mergeles. Ne, ne mergeles: berniukus ir barzdotus vyrus.

Sutriuškinęs netradicinę orientaciją, Aras ėmė dalintis asmeniniais įspūdžiais. „Buvo atvažiavę du mano mėgstamos grupės atlikėjai – B. ir S. Tas B. – tikras pideras. O S. – absoliutus pideras. Nu, absoliučiai. O grupė – labai gera. Ir šaunus žmogus tas S., nors ir visiškas homikas. Pabendravom su juo maloniai. O kaip jis degtinę geria! Absoliutus pideras, bet šitaip geria degtinę… Užsipila degtinės ant duonos riekės ir suvalgo. Puikus žmogus“.

Vidmantas, Erikas ir Arvydas net nuščiuvo. Aro pagiriamasis žodis absoliučiam gėjui S. neįsipaišė į pokalbio dvasią. O Aras, nepastebėjęs pašnekovų nusivylimo, toliau liaupsino muzikantą S.: „Kaip mes su juo gerai pasėdėjom! Ir žinokit, kaip jis gražiai elgėsi – nelindo prie manęs, per visą vakarą net nepalietė. Čia tai bent žmogus!” Aras maktelėjo degtinės, paskendęs maloniuose prisiminimuose.

Vidmantas neištvėrė. Jis pamėgino grąžinti pokalbį į prideramas vėžes. Papasakojo, kad šalia jo kabineto Seime yra gėjaus parlamentaro kabinetas, o to parlamentaro padėjėjas – kažkoks įtartinas.

„Gal ir jis gėjus? – iškėlė klausimą Vidmantas. – Vieną kartą padaviau jam, sveikindamasis, ranką, o jis maniškę suspaudė dviem rankomis tarp savo delnų. Ar jūs kuris nors taip sveikinatės? Aš taip nesisveikinu. Taip tik popiežius sveikinasi. Turbūt tas padėjėjas irgi yra iš tų…“

Akimirką stojo tyla. Svarstėme, iš kurių „tų“ galėtų būti minėtasis padėjėjas: ar iš popiežių, ar iš gėjų.

Pauzė baigėsi, kai prabilo Aras: „Baik, tu, Vidmantai. Toks pasisveikinimas dviem rankomis yra nuoširdumo ženklas. Tai reiškia, kad žmogus su tavim iš visos širdies, kad jis visas tau atsiduoda. Va, pažiūrėk. Vladai, duok man ranką“.

Padaviau Arui ranką. Jis ją apglėbė dviem delnais ir, taip laikydamas, kreipėsi į Vidmantą: „Ar matai?“ Vėl stojo tyla. Erikas, Vidmantas ir mąslusis apžvalgininkas Arvydas žiūrėjo į keistą užstalės kompoziciją. Ji galėjo vadintis: „Aras ir Vladas sukibę rankomis rodo, kaip sveikinasi ne gėjai, o tie, kurie nuoširdžiai atsiduoda“.

Vidmantas nedrąsiai paklausė: „Tai tas padėjėjas man norėjo pasakyti, kad atsiduoda?“ Aras įpylė jam degtinės ir pakėlė taurelę. Kryžiaus žygeivių prieš gėjus frontas kažkaip praskydo. „Pilna visur tų piderų, – atsiduso Aras. – Ir kiek gerų muzikantų! Ir Elvis biseksualus buvo, Ir Eltonas Johnas – pideras, ir dar Mercury prisiminkit…“ Erikas su Vidmantu liūdnai lingavo galvomis.

Ištuštėjus degtinės buteliui, išsiaiškinome, kad gėrusieji važiuos su negėrusiais, tad viskas bus tik į gera.

„O jeigu norit, kad kvapo nebūtų, tai degtinę reikia ne gert, o susileist 100 gramų su klizma į subinę. Taip daug geriau: nedaug reikia, esi girtutėlis, ir jokio kvapo. Degtinė per užpakalį, žinokit, daug geriau įsisavina. Todėl kad subinėj visi jautriausi dalykai sueina. Ten toks mazgas yra jautrumo. Pati jautriausia vieta. Nežinojot? Nu va“, – apibendrino Aras ir iškilmingai mostelėjo padavėjai.

(Pabaiga. Pradžia 2012 06 28)

by admin