Anri Mišo

Anri Mišo

Anri Mišo (Henri Michaux; 1899 – 1984) – vienas iškiliausių XX a. prancūzų poetų ir dailininkų. Nors šio belgų kilmės menininko vardas į vieną gretą rašomas šalia tokių grandų kaip Polis Eiliuaras (Paul Éluard) ar Lui Aragonas (Luis Aragon), Lietuvoje jis mažai verstas ir ne itin žinomas.

A. Mišo – amžinasis atsiskyrėlis, domėjęsis Vakarų misticizmu bei Rytų ezoterika, amžinasis klajoklis, 21 metų įsidarbinęs jūreiviu ir išmaišęs visą pasaulį.

Vėliau, perkopęs savo penkiasdešimtmetį, keliones po tolimuosius kraštus pakeitė kelionėmis po savo psichikos ir fantazijų pasaulį. Būtent tada A. Mišo pradėjo eksperimentuoti su meskalinu, alkaloidu, gaunamu iš Meksikoje augančių kaktusų ir turinčiu stiprių haliucinogeninių savybių. Šias tiesiogines savo patirtis jis aprašė knygoje “Pažintis su bedugnėmis” (“Connaissance par les gouffres”, 1967).

Poetas, drąsiai nardęs po savo sąmonės bedugnes, sukūrė sunkiai aprėpiamą savo kūrybos visatą. Į ją telpa ir hermetiška, o kartais ir šmaikšti, poetinė proza, ir ritmingi bei provokuojantys verlibrai, ir eseistika. Čia pateikiami tekstai balansuoja tarp poetinių aforizmų ir siurrealistinio sąmojo ribos.

Vertėjas

Pažinimo briaunos

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

&

Jis nukerta jam galvą vandens kardu, paskui ginasi teisme esąs nekaltas ir nusikaltimas išnyksta kartu su nutekančiu ginklu.

&

Raguotos rajos nekrenta iš medžių. Juo labiau jos tenai neužlipa -gamtoje dar lieka sveikų perskyrų.

&

Surinkame, norėdami užtildyti tą, kuris rėkia. Žirafų dresuotojas slepia neūžaugą. Lokių dresuotojas slepia plikį.

&

“Padėkime karvėms atrajoti”, – staiga guldydamas šakutę sako geranoris.

&

Senų petnešų atpalaidavimas ramina mažiau nei jaunų purplelių nuplasnojimas.

&

Jei arkliai vietoj uodegos turėtų botagą, jie nevirstų vežikais.

&

Gemalas prisimena: vieną kartą pasiryžau turėti burną ir pražuvau! Po valandos ėmiau nesulaikomai virsti žmogumi.

&

Inkubas, taip pat mokantis nuprausti.

&

Mokėti suteikti aromatą savo netektims.

&

Tarp namų nematyti kablelių ir dėl to taip sunku skaityti, o vaikščiojimas po gatves toks varginantis.

Sakinys miestuose niekada nesibaigia. Bet jis apkeri, ir kaimus palieka kadaise ryžtingi žemdirbiai, dabar norintys patys ką nors suprasti iš žavingai susukto, taip sunkiai suvokiamo ar dažniausiai neįmanomo suvokti teksto, kuriuo visi naudojasi.

Ką jie vis dėlto bando atlikti, šie atkaklūs darbštuoliai, be sustojimo žingsniuodami, išlakdami iš kanalizacijų ligas ir nuo fasadų nulaižydami raupsus, tai pirmiausia surasti iki šiolei išsprūstančią prasmę. Apduję nuo skurdo ir nuovargio, jie slampinėja priešais prekystalius, kartkartėmis pamesdami savo tikslą, nutraukdami savo bevaises paieškas… ir taip mūsų šaunieji kaimai miršta.

&

Labai tikėtina, kad tarp kiekvieno amžiaus nudilusių griuvėsių vėjas nesensta.

&

Bitininko marškiniai gelia.

&

Malūno valanda: negalavimai sukasi.

&

Niekada nepraraskite vilties, o dar labiau užsiplieksite.

&

Saugokitės pumpuravimo! Verčiau rašyti taip, kad įvyktų trumpas sujungimas.

&

Arkliška svajonė: arklys, surijęs savo vežimą, kontempliuoja horizontą.

&

Priverskite gaidį padėti kiaušinį ir višta prakalbės.

&

Pušys, visos būdamos sakingos, yra bendruomeniški medžiai. Tai faktas. Obelis visada gyvena viena, suprantama, laukinė obelis. Tačiau kiekviena obelis nekantriai laukia momento, kada taps laukine, kada vėl gyvens vienatvėje, vesdama visiškai mažus, rūgščius ir gražius (visiškai neišsipūtusius) vaisius. Iš tiesų, tai juk neįtikėtina kalbant apie obelį.

&

Tylus kalnuose, plepus lygumose.

&

Mano gyvenimas – traukti karietą po vandeniu. Amžini pavargėliai mane supras.

&

Nepatiklusis konstruoja kilnojamą autostradą.

&

Muilas į nešvarumus neužsižiūri.

&

Priklijuok viską – net ir vėją.

&

Nesveiki plaučiai klausosi nendrių dejonių.

&

Čikaga, išgyvenusi tylos atkarpą, reikalauja staugimo automatų.

&

Prarykite kniedes – kreiseris subyrės ir vanduo atgaus savo ramybę.

&

Tėvažudžio ramybė erzina teisėjus.

&

Jaunų protų plunksnos nelanksčios ir jų skrydis triukšmingas.

&

Užeiga iš minkšto molio – žuvims, leidžiančioms naktis už vandens ribos.

&

Ambasadorienės: grimasos, užslėptos viduje.

&

Mokantis nuskusti skustuvą mokės ištrinti ir trintuką.

&

Norint tvirkinti kumelaites pirmiausia reikia gyventi kaime. Taip pat rekomenduotina jaustis, kad gyveni viduramžiais. Patartina vengti pernelyg karštų patelių ir dar reikia, bent jau miglotai, jaustis panteistu.

&

Reikėtų, kad laidotuvės vyktų pelkėse. Ar nebūtų teisinga, kad gyvieji, lydintys mirusįjį, taip pat atsidurtų sudėtingoje situacijoje.

&

Paukščių kliedesiai nedomina medžio.

&

Nepaisant visų mokslinio tyrinėjimo pasiekimų, graži krūtis iki šiol lieka idealiu rezonatoriumi.

&

Ne krokodilui šauk: “Atsargiai, krokodilas!”

&

Kas slepia savo beprotybę, miršta be atgarsio.

&

Nusižeminęs prieš skruzdę, prieš liūtą daugiau nesižemins.

&

“Gydytojau, aš nežinau, kas man darosi – dažnai tolumoje matau juodus ratilus”, o akies dugnu lėtai šliaužė sraigė. Ir ką gi susirūpinusiam pacientui pasakys okulistas?

&

Kas nebeturi pečių, kyla į žvaigždes.

&

Net jei tai tiesa, tai yra melas.

&

Tuojau ims tujinti siaubas, ir nebekils jokio iškalbingumo pavojaus.

&

Kas turi didingą sielą, bet nėra stiprus, bus veidmainys arba niekšas.

&

Karavanai nori, kad juos gerbtų.

&

Nėra įrodymų, kad blusa, gyvenanti pelės kailiuke, bijo katės.

&

Jaučio kraujas, perpiltas tigrui, pastarajam sukeltų košmarus.

&

Antai jis savo dorybe išjudina savo ydas.

&

Voro mokslas ne musei skirtas.

&

Kas atsikratė savo demonu, mums įkyri su savo angelais.

&

Kas palieka pėdsaką, palieka ir žaizdą.

&

Pamišėlis girdi kitokį laikrodžio tiksėjimą.

&

Jei yra gaurai, bus ir šilumos. Jei yra vanduo, nebus letenų.

&

Virvė nesugeba išklausyti pakaruoklio.

&

Nuodėmė be sūnaus nešoks.

&

Kilni akis susilieja su kalnais, norėdama juos pakylėti dar aukščiau.

&

Iš to, kuris kovoja su matomais ginklais, anksčiau ar vėliau jie bus atimti ir iš jo pasityčios, kad jis kėlė tiek triukšmo ir neturi jokių ginklų.

&

Gydytojas, kuris mūsų šiandien nenužudo, rytoj vis viena suklys.

&

Be besisukančių galvų nėra ir karuselės.

&

Nervingas stiklius be atvangos skaičiuoja savo pirštus.

&

Išminčiui akmeninė antkapio plokštė kaip pūkinė antklodė.

&

Girios prakaituoja tyliai.

&

Norėdamas dainuoti, jis pastatė bokštą – ir prarado balsą.

&

Tegu jie susituokia tik tada, kai išmoks kartu austi.

&

Protas, norėdamas suprasti, privalo susitepti. Prieš bet ką, netgi prieš susitepdamas, jis turi būti sužeistas.

&

Liūdesys grąžina skolas.

&

Kiekvienas karalius sugrįžta prie veidrodžio.

Iš prancūzų kalbos vertė
Dainius Gintalas
Versta iš: HENRI MICHAUX.
Face aux verrous. Gallimard, 1998

by admin