Apie Aurorą ir Užupį
Mindaugas Skudutis
tapytojas
Uostamiesčio Baroti galerijoje iki rugsėjo 10-osios svečiuojasi vilnietės tapytojos Auroros Petrulytės paveikslų paroda.
Sugrįžo tyliai
Įdomus dalykas yra žmonių gyvenimas. Vieni kaip žuvelės blaškosi upės tėkmėje, norėdami kažką kažkam įrodyti, kiti ramiai, tyliai atlieka savo kasdienio gyvenimo žygdarbį.
Dažniausiai pastebime tik tuos, kurie garsiai šaukia apie save, o tuo metu šalia mūsų gyvena žmonės, kurie ne prastesni už kitus, tačiau jie nežinomi, nes yra kuk-lūs. Nors jie gyvena turtingą dvasinį gyvenimą ir yra verti, kad apie juos būtų kalbama. Tokios mintys man kilo pamačius A.Petrulytės paveikslus.
Gyvena Aurora Vilniuje, Užupyje, romantiškoje Krivių gatvelėje, mansardoje virš pašto. Kartais ją sutinku eidamas Užupiu, tai su mama, tai su dukra Ievute. Aurora visada nusišypso pamačiusi mane, nes mes seni pažįstami, pakalbame apie šį bei tą ir vėl keliaujame savais keliais.
Mes buvome kursiokai, kartu mokėmės anuomečiame Vilniaus dailės institute tapybos pas V.Karatajų. Tais laikais tapyba buvo laikoma vyriška profesija, o į merginas tapytojas dažnai buvo žiūrima šiek tiek atlaidžiai (tokia buvo V.Karatajaus pozicija), mat sukūrusios šeimas jos paprastai tyliai pasitraukdavo iš meninio gyvenimo.
Aurora, baigusi studijas, irgi pradingo, nedalyvavo parodose, užsidarė šeimyninių problemų rate, tačiau meninės prigimties buitis neužgesino ir, praėjus kuriam laikui, ji gražiai atsiskleidė jos paveiksluose.
Iš vidinės būtinybės
Visi A.Petrulytės paveikslai vaizduoja Užupio motyvus. Muzikiniais terminais kalbant, juos galima būtų pavadinti Užupio variacijomis. Paveikslų pavadinimai irgi užupietiški: „Tiltas per Vilnelę“,„Malūnų gatvelė“, „Užupis“, „Krivių gatvė“, „Vilnelės krantas“ ir kt.
Nežinau, sąmoningai ar ne, Aurora paveiksluose nevaizduoja nė vienos šiuolaikinio gyvenimo detalės. Jai visai neįdomus šiuolaikiškumas: vitrinų blizgesys, reklamos, automobiliai.
Tokie dalykai jai tarsi neegzistuoja. Todėl kai kam gali atrodyti, kad paveikslai nutapyti nežinia kada: dabar, prieš 20 ar prieš 100 metų. Tame aš įžiūriu tam tikrą sąmoningą dailininkės poziciją: gyvenimas trumpas, o menas – amžinas. Ne šiuolaikinės technologijos ar šiuolaikinės detalės lemia kūrinio išliekamąją vertę. Greičiau atvirkščiai. Paklusdami nežmoniškam gyvenimo tempui, mes dažniausiai prarandame pačią esmę – gyvenimo kokybę.
Atkreipiau dėmesį, kad visi jos darbai nedidelio formato, labai paprasti, labai intymūs, nutapyti iš vidinės būtinybės, kai kurie ant senos prastos drobės, kiti ant nedidelių faneros gabalėlių, tikriausiai tapyti tada, kai netapyti buvo neįmanoma. Netikslinga būtų šiuos paveikslus analizuoti akademiniu aspektu, juos tiesiog reikia matyti, jais gėrėtis.
Raktas – šviesa
Mano nuomone, A.Petrulytės paveiksluose svarbiausia yra šviesa. Ji yra raktas į jos kūrybą.
Norint teisingai suvokti jos darbus, reikia pamatyti, kaip subtiliai ji perteikia šviesos ir šešėlių žaismą švelniais šiltų ir šaltų spalvų potėpiais. Šilta šviesa virpa pro plikas medžių šakas, tirpina architektūros kontūrus, kuria ypatingą miesto atmosferą.
Peizažuose be galo daug moteriško jausmingumo, struktūriniai elementai svarbūs kiekvieno paveikslo kompozicijai, vos juntami, kartais pažymėti tik vienu kitu štrichu, tačiau jie niekada galutinai neišnyksta impresionistiniame šviesos mirgėjime.
Paveikslų koloritas šiltas, jaukus. Atrodo, kad dailininkei labiausiai patinka vėlyvas ruduo, kai medžiai jau be lapų, bet dar švelniai šviečia saulė ir oras dar nešaltas.
Tada gamtoje atsiranda ypatinga žodžiais nenusakoma melancholiška laukimo nuotaika, kurią ir siekia perteikti savo paveiksluose autorė.
Neturiu tikslo nei labai girti, nei labai kritikuoti Auroros paveikslų.
Tiesiog noriu pasidžiaugti, kad dar yra žmonių, turinčių tvirtą vertybinę orientaciją, nepasiduodančių mados vėjams, kurie šiame beprotiškame pasaulyje ne vienam gudruoliui susuka galvą. Kūrybinės sėkmės tau, Aurora.
Vilnius, 2009 m. rugpjūtis
