Apie daiktų naudą

Apie daiktų naudą

Paulius Kliševičius

 

Sąrašo viršuj puikuokitės tušinuku –
buityje naudingiausiu daiktu.
Ne taip kaip jo snobai broliai pirmagimiai

plunksnakočiai.
Ar kaip pramotė, savo laiku besipuikavusi

žąsies pažastyje.
Matykite tušinuką,
    raižantį ir smulkinantį praeities atliekas.
    Badantį kino juostos perforacijas.
    Trinantį vakarykščius pusryčius.
    Prilaikantį stalo pusiausvyrą.
(tuomet gulėjau ant stalo ir nesupratau
Kaip tat būna – juk stalai negeria, rodos)
    Išdažantį jaunuolės antakį maorių

ornamentais.
(tuomet vėl gulėjau ant stalo ir pamačiau
Kaipgi, okeanijos amazonė, jau smūgiuos)
    Galiausiai ginantį nuo visų blogų akių.
    Tušinukai iš nindzių mokyklos sminga

į blogas akis.
    Nesvarbu, kad ir tos pačios maorių

amazonės
(ir tuomet gulėjau ant stalo. Pažadėjau sau
Jokios egzotikos. Once and never again)

Vesdami nepersmeigtom ir blaiviom akim

į sarašo vidurį
Pamatykite plačiadugnį molinį dubenį.
Jo substancija ir esencija tokia pat kaip Jūsų,

bet vėl,
Dubuo neturi tokios žmogiškos arogancijos.

Ergo, dubuo.
Toks daiktas, iš kurio visai valia sielą

atgaivint,
Nelygu ko ten privarvinta.
Taip pat galvą nuo perdėm kaitraus

spindesio pridengt.
Taip pat sukti kaip vilkelį ir turėt

nepamainomo džiugesio valandą
Taip pat sumerkti visas turimas gėles,

žiedus, lapus,
Kotų galiukus, spyglius, plunksneles etc. ir

svečiams rodyt.
Apmaudu, kad nindzėms tasai dubuo buity

retai praverčia,
Mat su juo neretai nepatogu pulti

ar braižytis.
Nors galvai padėt visai tinka. Visai tinka
Taip pat laikyti tušinuko sudarkytas akis

ir prisiminimus

Žemiausia sąrašo pozicija? Čia karaliauja

virtuvinis kombainas.
Be jokios abejonės, visų beprasmiškiausias

atributas buity.
Sunkus pakilnoti. Estetiškai negrabus.

Visiškai nelankstus.
Stovi vienoj vietoj stagnuodamas ir kažką

ūždamas, keikdamas.
Geriausiu atveju pamatysite juo malamas

sudarkytas akis
Ir prisiminimus, ir gėlių kotelius, žiedus,

spyglius, plunksneles etc.
Ir, įbėrę žiupsnį molio, galėsite

imtis tvėrimo.

    Tokią štai daiktų naudą mačiau
    gulėdamas ant tušinuku paremto stalo.
    Vilgydamas pirštus tvėrimo košėj.
    Klausydamas kombaino keiksmų.
    Žvelgdamas į amazonės akį.

Na ėjo

Toks pailgas ir tvarkingas
Baltais marškiniais
Sakytum mormonas
Tiesiai nuo Jutos pakalnių
Tik kad marškiniai džinsiniai
O ir šiaip cigaretė rankoj
Žengė tokiom plačiom
Ir gana fiktyviom kopėčiom
Ir savo plačią nosį nukabinęs
Tiesiog ant pakopų
Iš pradžių tikrai galvojau mormonas
Mat kitoj rankoj dar laikė knygą
Atrodė visai kaip Smith’o
i. e. Joseph’o o ne John’o
liudijimai
Paskui kai jau priartėjo
Ir kai jau išvydau
Smilkstančią cigaretę
Ir džinsinius marškinius
Ir visai ne juodas kelnes
Ir tamsintus akinius
Ir netvarkingai išskustą barzdą
Ir tokias kristalines Grajausko erezijas
Ir dar kuklią plieno grandinę
Supratau pro šalį
MASONAS
ILIUMINATAS
TAMPLIERIUS
Eina jis na

Ieškau jaunos poetės

Jaunas ir naujas poetas neišvengiamai
Pradeda nuo cigarečių:
Odės, baladės, ditirambo su jambais,
Panegirikos ar šiaip kuklios epigramos,
Pagardina cigaretes kava beigi vynu,
Kerta kritiška akim ir
Virpančiom rankom neša redakcijon

Jauna ir nauja poetė neišvengiamai
Pradeda nuo prakeiksmų.
Subtilių, tylių vuduistinių užkalbėjimų.
Kosčioja. Svaidosi akmenukais
Įvairiuose darželiuose ir godoja
Skausmingo prigimimo.
O po to jau kad tėkš
tai iš dūšelės gelmių
ir tiesiai ant redaktoriaus stalo.

Kaip tat būna,
susitikus jaunam poetui
(logiška, kad jis naujas)
ir naujai poetei
(ši tai nebūtinai jauna)?
Pakeiksnoja vuduistiškai cigaretes
Primėto prisvaido akmenukų
Į kavą ir vyną;
Padūsauja, kas virpėdamas,
Kas iš dūšelės gelmių,
Pasitaško ant stalo
Ir kuriam laikui nurimsta

Gi buvo taip, ar ne?
Kad jauni ir nauji poetai
bambom besitrindami
Autobusuose
Sąjūdžius
Pritrindavo.


Nuobodžiausias ritmas

Ieškau jaunos poetės, o surandu
Patį nuobodžiausią ritmą, –
Tai du dūžiai per sekundę (bps)
Ypač kai klausai vienas,
Tuomet, žinok, dar ir šėlas paima.
Tie du, o tu vienas!
Ir net jei darnus kaukšėjimas,
Sterilus kaip metronomas,
Apauga visais įmanomais bosais,
Pretenzingais žemais dažniais,
Nors sustiprinamas ištaigingiausiais
Pramoniniais kontraforsais,
Bet ir dunksėjimas lieka stabilus.
Nepajudinamas. Neiškraipomas.
Tada įpiešiu ir save ten pat.
Ir suardau visą darną. Ir įvyksta
Laužyta pustretinė sinkopė.
Taip sinkopuodamas galiu:
    Ginčytis su radiju
    Ir senu buteliu vyno
    Barti prekių vežimėlius
    Ir minkštai aptrauktas kėdes,
Tuo pat nuobodžiu ritmu
    Išsitrenkti baltoj sienoj nišą
    Sudėti ten savo pusryčius,
    Švarių baltinių ir sausų batų pamainą
    Ir pamanyti
Sėsiu atgal. Ir rasiu nuobodžiausius žodžius
(jie turbūt dviskiemeniai, kad žodį spėčiau
Per sekundę dviem kabliais išskobt)
Ir jais niekaip nesudėsiu tankos.
Per daug jau vienišų sinkopių ten

Il manifesto

Tu, kaminkrėty, visom galūnėm suodinas!
Juoduoji pamatęs kaminą,
Pamatęs namą,
Pamatęs gatvę,
Galiausiai juoduoji miestą išvydęs.
Keikiesi, tamplieriau, vežike, kalvi.
Ir aprimsti tik kur prie Minijos prigludęs.
Turiu minty Minijos. Panašu kaip kas
Nurimsta prigludęs prie Aušros,
Linos, Ligitos, Monikos, Dalios,
Janinos, Žanetos, Lukrecijos etc.
Hanibalo kaulais bandai nušluostyti
Suodžius ir sykiu ištepi ir apjuodini
Minijos iškilius gražumus. Šauki Dangui
papai. Papai papai papai p-a-a-apai
Šauki apakintas pieno lazerių. Tik tiek.
Visi tavo mantrą girdėjo, kas tik žengė
Netol tavo balkono. O dar ir pelenais
Apkrėsti nesyk tylom sniaukrojo.

Užteks, kaminkrėty! Tyčiotis iš Kartaginos,
Žeminti ir darkyti Minijos grožybes,
Šūkauti vardais debesis ir versti
Koranus kormoranais. Užteks, skelbiu,
Šventiesiems pelenais galvas barstyt
Ir sanskritiškais keiksmais siųst.
Štai vanduo, kaminkrėty! Nustok
Kratytis.
Ir radiją kartą įsijunk.

Tą naktį pagaliau pavyko pasodint
Leliją. Ir prigijo ji mano daržely.
Ir netapo juodąja orchidėja.
Ir net nuo rankų nesusitepė.

Pelenų kareivis

Dies irae, dies illa
Solvet saeclum in favilla
Teste David cum Sibilla

(Tommaso da Celano “Dies irae” )

Tokiom štai lengvutėm parafrazėm
pagavau jį įtikinėjantį.
Jis. (Post) modernus sofistas,
kuklią radžio atplaišą
paverčiantis filosofiniu akmeniu,
parodė man žavingai žalią pakuotę
(o iš tikro ji buvo žalingai žavi),
prikimštą mįslingos spinoziškos

substancijos.
Ir jei tebūtų žadėjęs subtilią sutelktį
    jei tebūtų žadėjęs,
bet ne, angis Edeno, patikino ir įbruko,
net apšvietė, sušildė kaip Prometėjas,
sušildė ir prisiviliojo liepsna
(dabar įprasta sakyti pridegė).
O patikinęs, įbrukęs ir pridegęs stojo laukti.
Ir kas beliko man?
Stojau ir aš. Ir laukiau.
O neapibrėžtas raudonis,
apglėbtas dviejų pirštų vis kilo ir leidosi.
Štai taip paprastai.
Tariau tuomet „kur Tu, mano Ieva?! “
Tuomet, jau išvarytas, džiūgavau.
Ir pelenų kareivio himnas jau nešė man
jau nešė nepelnomą šlovę.

Pries yourat. Naqteis. Jeimat!

No yuos vuois! Pasakė ji, sukiodama
Prasmingiausią ir smailiausią
Vėstančio kūno atšaką prie smilkinio.
Ką mes į tai? No mest ton pateít.
Tai buvo lemti žodžiai, – nuo ryto
Mokausi prancūzų. Rimtai.

Kai nesusikalbi su praeiviais
a seconté le pontois ié
[a sekonte lepontiu y]
Tik pasidžiaugi multikultūra.
Klaipėdos paveldas, vis dėlto.
Inteligentiškos odos prancūzaitė.
Nice avalynė ir rūbas,
Vos dengiantis jos nuogastį
Trim juostelėm per kūną.
Kai nesusikalbi. Tik šypsojau.

Tačiau grįžti namuosna. Ir vėl.
Pries yourat. Naqteis. Jeimat!
Kai nesusikalbi su namie gulinčiais.
Kai matai sukamuosius judesius.
Kai pakelti balso dažniai
alors, mon petit vouyou
Graužiasi iki kaulų esmybės.
Pajutau giliausią provincialumą
Ir nepragydus trim gaidžiam
Gathaspa. Melichior. Bithisarea
Beldžiausi į vietos mokytojos duris.

Tuomet spėjau pasiguosti. Pavirkaut.
Visi aplink apšviesti. Apšvitinti.
Globalizacijos ir pasaulio pilietybių.
O man likdavę tik barzdukę pašiot.
Pasimokom pransūsiškai, mesdames?

Pasimokom, sako, ne kitaip. Mokomės
Prie jūros. Naktį. Žiemą.

by admin