Apie dangaus pyragus ir razinas debesyse

Apie dangaus pyragus ir razinas debesyse

Ignas Kazakevičius

Lapkričio 15-18 dienomis Latvijos Respublikos nepriklausomybės dienos proga Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) uostamiestyje pristatė jaunųjų Latvijos menininkų kūrybą, kuri mėnesį paviešės Klaipėdos koncertų salėje, “Navalio” viešbučio galerijoje ir KKKC.

Įspūdingose G. von der Kvelės šilkografijose juodame fone pabyra suraikytas violetinis obeliskas. L.Bondarės skaitmeninės fotografijos, atspaustos ant drobės.

Projekto “Sūrelis varškės” programa pakankamai plati – grafika, tapyba, skulptūra, roko grupės pasirodymas, videoperformansas. Ji visapusiškai išreiškė jaunųjų autorių kūrybos diapazoną – tradicinių ir šiuolaikinių medijų sintezė. Dalis menininkų – Ginteris Krumholcas (skulptūra), Maritė Guščika (tapyba), Reinis Petersonas (vizualinė komunikacija), Liena Bondarė (grafika) – šiuo metu yra Latvijos dailės akademijos paskutinio kurso studentai. Ivona Zilė (tapyba), Ginteris von der Kvelė (grafika) šiemet baigė Latvijos dailės akademiją.

Sunku pasakyti, kaip susiklostys autorių likimai, tačiau šiuo metu jie vienas kitą palaiko – buriasi į grupę, dalyvauja parodose, jų siekimas kurti ir tapus “laisvais” menininkais palaikomas buvusių dėstytojų. Susipažinti su Klaipėdos miesto ekspozicinėmis erdvėmis bei savo studentų pristatomais kūriniais projekto metu buvo atvykęs profesorius Juris Petruškevičius, sykiu su savo studento G.Krumholco skulptūra KKKC skulptūrą bei fotografijas pristato projekto garbės svečias profesorius Aigaras Bikšė.

Nesaldus gyvenimas

Susidomėti Klaipėdos parodinėmis erdvėmis Rygos dailininkus paskatino KKKC kryptingai vykdoma kultūrinių mainų programa su Latvija ir Estija. Šiemet “Navalio” viešbutyje pristatomas tapybos projektas “Spalvos formatas”, per visa šalį nusitęsė grafikos meno projektas “Now art Now future”/”Rytoj yra dabar”. Aktyviausia pastarojo projekto dalyvė iš Latvijos grafikė L.Bondarė paraleliai meninei veiklai tapo kuratore. Subūrė autorių komandą dabar Klaipėdoje vykstančioms parodoms ir sutiko būti jau minėto “Now Art Now Future” kuratore Latvijoje. Tapti kuratoriumi, būti kuratoriumi – auka, būtinybė ar sąmoningas pasirinkimas? Ir viena, ir kita, ir trečia.

Kodėl menotyrininkai tampa kuratoriais, suprantama, – šį procesą skatina nepasitenkinimas stebimu meno procesu, kurį tenka analizuoti. Tačiau jei menininkas ryžtasi užsikrauti šią naštą, peršasi išvada – gyvenimas tikrai nesaldus. Ko jiems trūksta? Latvijos situacija adekvati Lietuvai. Kad jaunas menininkas išsilaikytų paviršuje ir nesiliautų kūręs, reikalingas stimulas. Sąlygos ir galimybės. Na, ir mažų mažiausiai (o gal kaip tik labai daug?) bendraminčių būrys ir lyderis, kuris užsiimtų menininkų taip nekenčiama administracine veikla.

Nenori būti kurmiai

M.Guščikos drobėse iš už mėlynų fono kulisų šiapus skverbiasi moters torso aureolės. Projekto garbės svečio profesoriaus A.Bikšės ir jo studento G.Krumholco skulptūros – greta. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Pasak jaunųjų autorių, kūryba yra tarsi sūrelis, kuriame paslėptas razinas jie trokšta rasti šiandien. Jų devizas: „Mes nenorime būti kurmiai, kurie dienos šviesą išvys tik po mirties!“.

Projekto kuratorė L.Bondarė dienos šviesą stebi keturiose “Navalio” viešbutyje eksponuojamose miniatiūrose. Ji laisvai improvizuoja šiuo metu madingu savęs pateikimu, seniausiu ir tobuliausiu instrumentu – žmogaus veidu. Įvairiais rakursais ant drobės atspausti jos veido fragmentai neturi potekstinės žaismės ir erotikos, kaip būtų galima ar norėtųsi tikėtis. Estetinis šaltukas, bet tai ir gerai. Neįpareigoja. Tarp pristatomų menininkų – autorė pati laisviausia. Laisvę ji supranta kaip profesionaliai naudojamą pasirinktą išraišką ir neprisirišimą prie jos.

M.Guščikos pakankamai akademinėse drobėse juntamas latviškos tapybos sentimentalumas. Iš už mėlynų fono kulisų, primenančių TV ekrano švytėjimą, šiapus skverbiasi moters torso aureolės. Įspūdį norima pasiekti dideliu formatu ir vos apčiuopiamu simbolizmu, tačiau neįtikina.

Antai I.Zilė, naudojanti didelį formatą, kuriame, regis, taip pat nėra emocinio krūvio, – pašiauštas pilkas, užveltos ochros, juosvas abstrakcijų kailis su vos įžiūrimais raudono, mėlyno pjūviais žiūrovą stengiasi apsvaidyti Belle peinture tradicija ir modernistinės estetikos gniužulais. Paveiksle pritepta dažų, prasišviečia kontrastingos dėmės, betgi visuma be didesnio novatoriškumo. Daug potėpių įvairiomis kryptimis, užlipinta gurvuoliais – dirbta daug ir nuoširdžiai. Galėtume pasakyti: „Juntamas atvirumas ir sąžiningas požiūris į tapybą“.

Įspūdingiausiu galima pavadinti Klaipėdos koncertų salėje eksponuojamą G. von der Kvelės kvadriptiką. Didelio formato šilkografijose juodame fone pabyra suraikytas skaudžiai violetinis obeliskas. Autorius pakankamai vaizdžiai teigia, jog ekspresija, dinamika, spalvinės gyvybės iliuzija gali būti pasiekta ir statiškomis formomis.

R.Petersonas kontrastingus vizualinius efektus išgauna suketvirčiuodamas primityvizmą, a la religinės ir poptapybinės stilistikos kūnus, renesansinius humanistų idealus, baroko puošnumą, simbolizmo ir saldaus romantizmo, eklektikos ir groteskinius eksperimentus… Bet iki postmodernistinių triukų „neištraukia“. Ironija, sąmonės tyrinėjimai, sunki tapyba. Raudono ir juodo sandūroje švysčioja kambario sienos, gelsvi šešėliai, susikūprinusios ar besvorės ant spintos tupinčios žmogaus figūros. Sakytum, be jų metafizinis žaidimas labirintas būtų nesuvokiamas?

Šie dailininkai, išskyrus L.Bondarę, paveikslą priartina prie daikto, autoriai tarsi noriai/nenoriai pabrėžia spalvinį materialumą (vis dėlto žymu studijų užduotys), ir tos drobės pradeda mykti apie interjerinio tvarto poreikį.

Laidotuvės parke dalyvaujant chorui