Apie normas, visokias ribas ir jų reliatyvumą
Rimantas Kmita
Nesu teatrologas, todėl kalbėsiu apie Mindaugo Valiuko pjeses mėgėjiškai, t.y. kalbėsiu apie tai, kas man jose patinka, ką aš juose mėgstu. Juolab kad ilgą laiką jos man rodėsi esančios skirtos labiau skaityti, tarsi tokia literatūra, parašyta dialogo forma. Tačiau kiekvienas bandymas parodyti jas scenoje tokį mano įsitikinimą griauna ir rodo gana plačias šių pjesių galimybes scenoje.
Kažkur skaičiau, kad Valiuko pjesių personažai yra nenormalūs. Kas gi galėtų būti tie „normalūs“ personažai scenoje? Jei galvočiau apie lietuvius, tai vaizdelis iškiltų maždaug toks: iš banko gautos paskolos dėka įsigytų namų šeimininkė augina du tris vaikus, visą laiką sukasi namuose. Plazminis televizorius rodo realybės šou ir muilo operas. Vyras dirba, dirba, dirba nuo ryto iki vakaro, taip pat ir savaitgaliais, nes reikia atidavinėti paskolą. Per didžiąsias metų šventes, kurios vis dar vadinamos katalikiškomis, tokios normalios šeimos susitinka, persivalgo, persigeria, pasigiria savo naujomis paskolomis ir už jas įsigytais televizoriais, virtuvės viryklėmis, baldais, automobiliais, parodo savo atžalas, kurių jau nebeverčia net eilėraščių deklamuoti, tik pasiguodžia jų prie kompiuterių praleidžiamomis valandomis. Dar pakeikia politiką ir Europos Sąjungą, dėl ko tam kartui susipyksta, įsižeidžia ir išvažiuoja. Žodžiu, gyvenimas sunkus, bet gyventi galima. Tai yra normalu. Tikrai. Auginti šeimą, puoselėti namus, kurtis saugią ateitį. Bet ką su tokiais personažais reikėtų veikti scenoje? Nors, kita vertus, man toks prieš akis iškilęs vaizdelis yra kraupesnis už bet kokį absurdo spektaklį. Užsizulinę žmonės gyvenantys, kad atiduotų bankui paskolas – tai jie padarys, galvojant apie gyvenimo trukmės ir bankų paskolų trukmės vidurkius, maždaug dešimt penkiolika metų prieš mirtį. Viskas sukasi kažkokiame užburtame rate – nuo Kalėdų iki Velykų, nuo Velykų iki Kalėdų. Dar laidotuvės, kieno nors vestuvės ar jubiliejai. Apie tai, ką mes vadintume kultūra, nėra nė kalbos. Geriausiu atveju, kokia moterėlė bus užmetusi akį į Da Vinčio kodą. Tai yra normalus gyvenimas, bet kodėl jis man atrodo baisus ir absurdiškas? Kur yra ta riba?
Regis, Mindaugo pjesėse kaip tik ir kalbama apie tą ribą, arba apie ribas. Tarsi klausiama, kas yra beprotybė, o kas sveikas protas, kas yra ligonis, o kas gydytojas. O pjesės konstruojamos taip, kad į šį klausimą nebūtų galima atsakyti remiantis išankstiniais visuomeniniais stereotipais, o galbūt jis keliamas kaip apskritai neatsakomas. Taip atsitinka todėl, kad pjesėse beveik visuomet kalbasi tik du personažai. Kartais šis dialogas labiau panašus į vieno žmogaus vidinį monologą, ypač tai akivaizdu pjesėje 17. Personažai čia keičiasi vietomis, atranda save vienas kitame, savo užslėptas, neišsakytas fantazijas, norus, geidulius.
Svarbu ir tai, kad dialogas vyksta tarsi be jokių išorinių aplinkybių, yra tik du žmonės. Jie skirtingai mato, suvokia pasaulį, bet kadangi tėra dviese, nė vieno matymas negali tapti dominuojančiu, nė vienas netampa mažuma. Nėra normos ir nukrypimo nuo jos, koks būtų tuo atveju, jeigu daugiau žmonių palaikytų vieną poziciją ir sakytų, kad toks pasaulio suvokimas yra „teisingas“, o kiti liktų už tos ribos ir būtų paskelbti kaip „nenormalūs“. Jie tik gali apsikeisti vietomis, pozicijomis, bet ir tai nieko iš esmės nekeičia; tai galbūt parodo, kad nėra jokių tvirtų ir tikrų, teisingų pozicijų.
Tai primena tą daoizmo situaciją, kurią aprašė Zhuangzi, kai neaišku kas – ar drugelis sapnuoja filosofą, ar filosofas drugelį. Ribos tarp tikrovės ir sapno, tarp realybės ir realybės šou lieka neaiškios. Kur yra kaukė, o kur tikras veidas, kas yra vaidinimas, o kas „tikras“ elgesys. Personažai svyruoja tarp jausmo, kad dalyvauja realybės šou, ir tarp įsitikinimo, kad jie ir juos supantis pasaulis vis dėlto yra realus, bet tai ir lieka tik nepatvirtinta, savo paties iliuzija. Ir viską persmelkia stiprus tuštumos jausmas, dėl kurio nusižudoma pjesėje „Kreatyvo mirtis“.
Be abejo, Valiuko pjesėse jokių atsakymų į tuos klausimus nėra. Personažai dažniau tik stebisi – „kažkokia mistika“, kažkokia nesąmonė ir pan. Gyvenimas, kurio niekas nesupranta, kuriuo negali patikėti. Viena vertus, atrodo, kad kažkas režisuoja gyvenimą, kita vertus, nieko kito, nieko aukštesnio nėra ir būti negali. Negali žinoti, ar tai realybė, ar realybės šou, ir nėra jokio būdo tai patikrinti. Pjesėse niekada tiesiai nepasakoma, ar tai, kas vyksta scenoje, yra sapnas, košmaras, ar personažai sveiko proto, ar jie galbūt jau gyvena po mirties.
Dviejose pjesėse pasirodo dar ir trečias personažas, vienoje – Pabaisa, kitoje – Žmogysta. Bet jie tarsi veikia visai pagal kitas taisykles, jie į tą dialogą neįsitraukia, tik dar labiau sujaukia personažų susikurtas realybės versijas. Jie tarsi deus ex machina įsiveržia į uždarą personažų pasaulį, bet nei patvirtina, nei paneigia kito, kitokio pasaulio egzistavimą, jie tarsi yra, tarsi nėra, jie su niekuo neidentifikuojami, jie tik sutrikdo ir dar kartą verčia abejoti ir stebėtis.
Be abejonės, Valiuko pjesės yra žaidybiškos ir šmaikščios, ironiškos, bet tai groteskiškas juokas, juokas pro ašaras. Iš tiesų kalbama apie visišką pasaulio nesuvokimą, apie jo nepažinumą ir daroma tai tragikomiškai. Nesama jokių atramos kriterijų, negalima niekuo pasitikėti – nei kitų pasakojimais, nei savimi, nei atmintimi, nei rega. Kodėl aš turiu netikėti vargšėmis akimis? – klausia vienas iš personažų, nors jos mato visiškai siurrealistinį vaizdą. Realybės, proto, fantazijos ribos visiškai neaiškios. Apskritai žaidimas priešybėmis, paradoksais – vienas iš pagrindinių Mindaugo pjesių bruožų, kuris būdingas nuo pačių bendriausių kuriamų pasaulio principų iki mažiausių smulkmenų: „Ten į žemę buvo sukaišioti žaliai dažyti spygliuotos vielos gabalai. Iš tolo atrodė kaip švelni švelni žolytė, toks jaukumas, švelnumas apima. Prieini artyn – spygliuota viela! Dažyta. Žaliai.“
Už žaidimo yra kažkas sukrečiančio, keliančio šiurpą. Pjesės 17 finalas nupurto. Dviejų kompleksuotų personažų gyvenimo istorijos susipina, motina pasakoja, kaip bandė nužudyti savo vaiką ir nuskendo jo kraujyje. Aristotelis, beje, manė, kad baimę ir gailestį, kuriuos išgyvendamas žiūrovas patiria katarsį, sukelia ne priešo sukeltos kančios, skausmo stebėjimas, bet agresija tarp artimų žmonių. M. Valiuko pjesė 17 savo dramatiškumo kaip tik ir įgauna motinos ir sūnaus istorijoje, be kurio dviejų žmonių pokalbis galėtų ir likti tik žaidimas. O emocijų skalė čia gerokai platesnė nei baimė ir užuojauta – jas dar papildo groteskiškas juokas, pasišlykštėjimas, neapykanta, cinizmas – ne tik tarp artimų žmonių (motinos ir sūnaus istorija), bet ir vieno žmogaus viduje.
Ir kitose pjesėse yra tai, kas įveikia tą žaidimą. Visada jauti, kad tie personažai yra tam tikros kaukės, marionetės, bet sykiu prasimuša kažkoks skausmingas suvokimas, galbūt tos pačios kaukės, kad ji yra kaukė, marionetė, o kas yra už jos, yra nepažinu. Personažas, kuris nieko negali su savimi padaryti. Situacijos, į kurias papuola personažai, jiems jau yra žinomos – jie mini filmus (Trumeno šou), absurdo teatro dramaturgus, kalbasi apie jau nuvalkiotas psichologines problemas ir tarsi diagnozuoja savo ligas (susvetimėjimas), keičiasi vaidmenimis, bet tai nieko nepadeda, nieko nekeičia. Gal todėl atsiranda ta distancija, tarpas, tuštuma tarp žinojimo, gyvenimo, o tarpą užpildo skausmas ir baimė. Sakykime, kad tikri.
Tas nesuprantamo pasaulio paradoksų baugumas bei žavesys ir išgaubia tą kuriamą pasaulį, nesulėkština jo, bet sykiu ir stumia į beviltiškumą.
Valiuko pjesėse ypatingas dėmesys skiriamas kalbai, žaidžiama jos niuansais, derinami skirtingi kalbos klodai: ir aukštoji kalba, ir mandagumo frazės, ir šnekamoji, ir keiksmažodžiai, ir literatūrinių kūrinių citatos parafrazės, ir frazeologizmai, posakiai, verčiami į tiesioginę kalbą ir taip keičiantis visą pjesės judėjimo kryptį. Sunku būtų ją kažkaip apibūdinti, aišku tik viena, kad tokia kalba niekas nekalba, šitaip niekas nebendrauja, taigi, ji neimituoja jokio socialinio sluoksnio, jokios konkrečios kalbėsenos ir net nebando būti gyvenimiška ar tikroviška. Žaidimas kalba nėra tik žaidimas ar tik stilistinės puošmenos. Tai sąmoningas suvokimas, kad kalba ir kuria tikrovę – kaip ją pasakai, kaip ją įvardiji.
Man pasirodė, kad Valiuko pjesės nemaištaujančios, nelaužančios normų, nesistengiančios jų paneigti (tokios tarsi turėtų būti jauno, debiutuojančio dramaturgo pjesės), jos tiesiog abejoja bet kokiomis normomis. Ir keistas jausmas – jos tarsi neliečia jokių aktualijų, nesprendžia jokių socialinių problemų, bet skamba itin šiuolaikiškai ir aktualiai. Nors aktualumas – keblus daiktas. Kuo aktualus, tarkim, Kelias į žvaigždes? Mano supratimu, niekuo. O žiūri visi susiriesdami.
