Apie pirmąją Eglės Rumšaitės „natą“ Mi

Apie pirmąją Eglės Rumšaitės „natą“ Mi

Eglė Rumšaitė. Mi. – Vilnius, „Margi raštai, 2005 m.

Elena Karnauskaitė

Septyniolikmetė moksleivė iš Palangos Eglė Rumšaitė išleido pirmąją savo poezijos knygelę „Mi“ (Vilnius, „Margi raštai“, 2005). Knygą iliustravo poetės bendraamžė Kotryna Stankevičiūtė. Eglė, paklausta, ką reiškia rinkinio pavadinimas, atsakė- „nieko, tiesiog nata“. Do, re, mi… Pirmasis paukštelis penklinėje. Galima perskaityti ir kitaip, tiesiog „išsiversti“, nes jaunoji kūrėja pavadinimu lyg ir skelbia: „It‘s me – tai aš, imkite ir skaitykite, o tatai skaitydami permanykite“.

Knygelę sudaro 5 skyriai: „Kito gyvenimo“, „Adiemus“, „Žemės vandenynai“, „De nihilo nihil“, „(Su)dužimai“.

Pirmame skirsnyje „Kito gyvenimo“ išryškėja du Eglei Rumšaitei būdingi motyvai: dievas, jo buvimas ar nebuvimas, tiesiog dievo(ieška) (eil. „Nemiga“, p.10, “Apie delčią ir Bačą Heitsą”, p.14 ), o kita tema, ją būtų galima įvardinti ir judėjimo kryptimi, skrydis arba kritimas žemyn, į pačią gelmę, ir žymiai rečiau į aukštį (eil. „Lyg aš ko nežinočiau“, p.8, „Niūrioji“, p. 5, „Šalti vakarai“, p.12,13). Labiausiai rūpintys dalykai į viena jungiami eilėraščiuose „Apie mistiką“, p.11, ir „Kalbėk“, p. 4: Kalbėk pasakok man kaip krentu/ kaip atsiremdami duslume/ bukom ietim dunkteli/ ir švino sunkumo gurkšniais/ įkvepiant oras sunkiasi/ tiesiai į galvą…

Antrame knygos skirsnyje „Adiemus“ autorė renkasi horizontalią judėjimo kryptį. Judesys čia gali reikštis kaip fizinė pastanga: Kai plaukiu per kalnus/ Užmerkiu akis (eil. „Adiemus“, p.18) arba tai tiesiog žvilgsnio trajektorija. Lyrinis „aš“ stebi pasaulį, gamtą ir žmogų (eil. „Sekmadieniais“, p. 25, „Teisingai“, p. 29, „Luji“, p. 26). Kartais įdėmiai žvelgiama ir į save patį (eil. „Identitetas“, p. 21): (O mano kūnas neturi žemės/ o mano siela neturi namų), įsiklausoma į savo išgyvenimus (eil. „Baimė“, p. 20). Ne ką kita kaip bandymą įsiklausyti į save ir pasaulį, suprasti dievo ar likimo siunčiamus ženklus galima pastebėti ir eil. „Laiptinėje“, p. 23, „Pats tu klišė“, p. 22, „Blogas ženklas“, p. 24: blogas ženklas yra/ neatsiliepti šaukiamam/ neatsiliepti suskambėjus telefonui/ nedalinti savo pokalbių nepažįstamiems/ bendrakeleiviams savo minčių…

Trečiame skirsnyje, be anksčiau minėtų motyvų, be bandymų pažinti save ir susipažinti su kitais, ryškėja dar viena svarbi E.Rumšaitės tema, tiksliau, atsiranda tam tikras vertybinis orientyras. Namų motyvas, namai tarsi „įcentrina“ lyrinio subjekto buvimą, tampa svarbiausia atrama (eil. „Namai“, p. 32, „Lopšinė vienai tokiai žaliai“, p. 34). Iš palyginti saugios namų erdvės, tegu ji ne visada tiesiogiai įvardinama, „aš“ stebi dienos (eil. „Rytais“, p. 40), vandens („Apie vandenį“, p.36) ar tiesiog gyvenimo sruvenimą (eil. „Vasara“, p. 46, „Ilgė“, p. 41): Įsibėgėjam į vandenį/ iš vandens mūsų/ Galvos išauga ir tampa/ Žeme mūsų kojoms/ Šlapia ir šalta- / Šlapias ir šaltas mūsų lėtumas kartojasi/ Įsibėgėjimo. Kartais prisidengiama „kito“ vardu, pavyzdžiui, kurtizanė, ji, eil. „Tą naktį“, p. 42 , bet iš esmės vengiama dramatiško „nardymo“, skrydžio ar kritimo aukštyn žemyn, ką buvo galima stebėti pirmoje knygos dalyje.

Taigi pasirenkama daugmaž „saugi“ buvimo pozicija ir forma, tad ne visai motyvuotas ir paaiškinamas liūdesys ir nusivylimas, kuriuo į skaitytoją padvelkia pirmasis skyriaus „De nihilo nihil“ eilėraštis (p. 52). Tokie „sunkiasvoriai“ tekstai kaip pastarasis arba eil. „Sibiras“, p. 53, „Pauzė“, p. 54, „Sol invictus“, p. 61, skaitančiojo neįtikina, nepagauna. Žymiai tikriau ir įtikinamiau Eglė išsako eil. „Apie laikus“, p.60, savo pastebėjimą Senstu greičiau nei spėju augti arba eil. „Provaizdis“, p. 63: Kai nebebus uodų/ Garbės žodis /Grįš dinozaurai.

Tik paskutiniame knygos skirsnyje „(Su)dužimai“ poetė nedrąsiai, vos puse lūpų bando ištarti „meilė“ (eil. „Tarpas“, 76, „Man – žemę, tau- dangų“, p.75, „Šiaurė“, p. 77): sniegu šiurpsta rankos/ pučiant dulkes/ violončelei svetimai/ naktimis/—/ taip seklu man tavęs. Ir tas santūrumas žymiai labiau įtikina išgyvenimo tikrumu, tyrumu negu dramatiškai sunertos rankos ir „pasmerktojo myriop žvilgsnis“ ankstesniame skyriuje.

Kartais ir labiau patyrę „bardai“ sugroja lyg ir šiaip sau, o Eglės Rumšaitės „Mi“ skambesys skaitytojo poetinės klausos netrikdo, tiesą pasakius, gana malonus ausiai, čia varijuojama daugiau nei viena nata, beje, kartais ir vienas vienintelis garsas turi daugybę atspalvių. Knyga jauki ir estetiška, ją malonu paimti į rankas, tiesiog pavartyti.

by admin