Apie skaitymą, visai rimtai

Apie skaitymą, visai rimtai

Alio balbieriaus nuotrauka

Vytautas Toleikis

„Pasakyk, kas duodama skaityti tavo tautai, ir aš pasakysiu, kas tu tokia“.

A. Morua

Pradėkime nuo retorinio klausimo. Ar įmanoma XXI amžiaus Lietuvos moksleivį įtikinti, kad skaitymas nekenkia sveikatai, kaip kad kadaise kenkė V. Kudirkos regėjimui rusiškas kirilicos šriftas, kad skaitymas gali teikti net malonų atradimo džiaugsmą? Kokias sąlygas reikėtų išpildyti, kad jauni žmonės ar vyresni piliečiai tuo patikėtų? Aš nekalbu apie geriečius, kurių bent krūvelę ir eilinėje mokykloje rastume, o gyvoje gimnazijoje ir pulkus surinktume. Aš kalbu apie visuomenę, apie visuotinį jos skaitomumo nuosmukį. Paklauskime savęs kitaip: – gal nespėjome išvis suformuoti skaitomumo tradicijos, tad nėra kam ir nusmukti? Manyčiau, kad rezervų tauta nestokoja, tam nusmukimui turime ne vieną puikų diržą ar petnešas. Drįstu spėti, kad pedagogų bendruomenėje esame per silpnai įvertinę, suvokę dabarties situaciją bei turimus rezervus.

Visų pirma pradėčiau nuo mitų, plevenančių mokytojų kambarių ar vėsių kaimo bibliotekų pasieniais, kultūros namų masyvių rašomųjų stalų apatiniuose stalčiuose ar bedūsaujančios jaunos idealistės kavos tirščiuose. Tad kokie mitai supa diskusijas apie skaitymą? Populiariausias – jaunimui terūpi seksas, kvaišalai ir muzika. Jiems labai toli iki knygų. Optimistiškesnis mitas – skaitymo fenomeną išstūmė IT. Regionuose dar populiaru ir taip samprotauti – knygų niekas nebeįperka, tai ir atsiliepia skaitomumui. Tarsi tik nuosavas knygas įmanoma skaityti, o kainuoja jos nesvietiškai brangiai, beveik kaip vesinti karvė. Jaučiu, kaip mums už nugaros šnopuoja kitų interesų grupė – leidėjai. Duokit biudžetinių lėšų knygų leidybai, o mes, šaunieji redaktoriai, kaimiečiams pusvelčiui pardavinėsime, o bibliotekom dykai dalinsime. Svarbu apyvarta, o kas skaitys – ne mūsų reikalas. Dėl kompiuterinių knygų, mokymo priemonių kaip ir aišku – jomis prekiaujančioms firmoms toks mitas kaip medus ant širdies. Atseit, kam ta agonija, viską pakeis internetas, personaliniai kompiuteriai. O jaunimo juodinimas, kad jo interesai tik kūno refleksų lygmens, naudingiausias amžinai nepatenkintiems niurzgoms ir tinginiams – po šia priedanga juk maloniau aptarinėti LNK „baro“ naujienas: ir pačiam nereikia kankintis, t.y. skaityti, ir vaikučius skatinti tai daryti. Tad mitai reikalingi kaip pasiteisinimas, pasidavimo pozicija – mes nebeturime ambicijų pritraukti vaikus prie knygos.

Nėra palankus ir bendras kultūrinis fonas. Dažnai jam toną duodanti masinė kultūra knygos į šaunumo (vilnietiškai – „krūtumo“) atributiką neįtraukė. Pavyzdinį berniuką ar mergaitę daugiausiai matome su mobiliuoju telefonu ar prie kompiuterio, beišsiropščiantį iš lenktyninio automobilio, beglostantį naminį šešką. Bet ne su knyga. Tarsi nebeturime jaunimui sektino pavyzdžio, autoriteto, kuris potekstėje bylotų – aš daug skaičiau, dirbau, todėl dabar ir esu toks kūrybingas dizaineris ar verslo ryklys. Mokytojai čia kaip ir pralaimi pozityvių pavyzdžių žaidimus.

Bet gal vertėtų problemą nagrinėti visų pirma nuo vyresniųjų? Prisimindamas savo jaunas dieneles, pastarųjų mėnesių pokalbius su jaunais žmonėmis drįstu sakyti, kad niekas taip jaunimo neatbaido nuo skaitymo, kaip mokykla. Taip buvo prie ruso, taip yra ir dabar. Moksleiviai atvirumo akimirką (šiuo atveju – geriukai) pasako, kad programiniai kūriniai neįdomūs. Dėstoma trafaretiškai. Pernelyg daug mūsų klasikoje kaimietiškų realijų, kurios jaunimui neaktualios, nesuprantamos. Ir skaito moksleiviai visų pirma ne sau, o mokytojui, egzaminams. Net ir tie, kuriuos entuziastingos lituanistės privertė Maironio ar Salomėjos Nėries išmokti bent po 20 eilėraščių „ant pometės“, neduoda garantijų, kad baigę mokyklą puls mintinai mokytis B. Brazdžionį ar Just. Marcinkevičių. Veikiau dar dešimtį metų sapnuos uoliąją lituanistę ir atsibus išpilti šalto prakaito, kad dvidešimtąjį eilėraštį primiršo. Mat neaktualu, ne apie juos. Dažniausiu atveju programiniuose kūriniuose vaikai neranda savęs arba jiems nepadedama save atrasti, t.y. svarbiausiojo elemento, kad ir kaip mums tai būtų nemalonu pripažinti. Nenoriu pulti privalomų programinių kūrinių – jie yra visų normalesnių valstybių mokyklų programose. Ar galėtume įsivaizduoti vokiškąjį mentalitetą be Gėtės Fausto, rusiškąjį be Dostojevskio Aliošos Karamazovo, lenkiškąjį be mūsų žemiečio A. Mickevičiaus Pono Tado? Tai tautos savasties dalis. Diskusijos apie tam tikrų autorių privalomumą būtų niekingos ir bevaisės. Tuomet reikėtų atsisakyti ir valstybės. Deja, per EGZAMINO ir PROGRAMOS užgriozdintus altorius mokytojai dažnai nebemato, kad jų nagrinėjami kūriniai – mūsų savasties, mintijimo, tradicijos dalis. Kad tai raktas jeigu ir ne į moksleivių širdis, tai bent į jų tėvų, senelių, prosenelių. Tiesiog būdas save suprasti pasaulyje. Ne vien tik estetika. Ne vien tik metaforos apie rūtų darželius ar silabotoninės eilėdaros mįsles. Tekstų prasmių susiaurinimas dažna liga mokyklose. Ir bet kokių. Nepadės čia jokios inerpretacijos.

Manau, kad, kalbant apie moksleivių skaitomumą, pagrindinis mokyklose dominuojantis nesusikalbėjimas – atseit už skaitomumą atsakingi lituanistai. Mokyklose lenkų, rusų dėstomąja kalba – polonistai ir rusistai. O juk tai visos mokyklos reikalas, nes skaitomumas iš esmės su programa neturi nieko bendro, kaip gali arodyti spontaniškai šią temą nagrinėjantiems. Programa geriausiu atveju gali padėti, patraukti mokinį ieškoti kitų tekstų – svarbiausia – turi nepakenkti, neatgrasinti jaunos sielos nuo knygos. Beje, pedagogai, manantys, kad už skaitomumą atsakingi gimtųjų kalbų mokytojai, palaiko ir kitą vaizdinį – jeigu skaityti – tai tik grožinę literatūrą. Geriausiai – nežinia dar kokioje gadynėjė pripažintą klasiką.

Kodėl vis sunkiau ir sunkiau mokinius įtraukti į skaitymo labirintus? Kartą pabandžiau lakoniškai apibrėžti savąją patirtį ir pasidarytas išvadas, gal net patarimus. Jos be didelių ambicijų, labai paprastos, gal dėl to kolegų kartkartėmis pamirštamos.

Pirmasis patarimas. Pirmiausiai turime gerai pažinti skaitytojo lūkesčius, jo sielą, jo bėdas ir svajones. Kas iš to, jei smalsiam jaunam žmogui piršime literatūrą apie šlovingą mūsų protėvių rezistenciją, jeigu tuo metu, tarkim, jo tėvai skiriasi. Ne tas tuo metu vaiko galvoje.

Taigi antrasis patarimas. Knyga turi atitikti skaitančiojo dvasios konsteliaciją. Iš savo patirties žinome, kad vienos knygos mus iš karto pagauna, tiesiog užhipnotizuoja, o su kita, žiūrėk, tampomės kaip tas katinas su pūsle, kol po savaitės pasidavę numetame į šalį. Atseit nuobodi. Nuobodžių knygų beveik nebūna. Nenuobodi, paprasčiausiai šiuo metu neatitinkanti jūsų sielos lūkesčių, jūsų nuotaikos. Jeigu jūsų santykiai ligi šioliai su knyga geri, jūs net galite prisiminti savo pirmąją knygą, kuri jus užbūrė, nuo kurios jūs galėtumėte skaičiuoti savo kaip skaitytojo istoriją. Man tokia knyga buvo rytų Vokietijos rašytojos Lizelotės Velskopf – Henrich „Harka“. Tuo metu man buvo vienuolika metų, t.y., kaip ir aprašomajam indėnų berniukui. Aš galėjau identifikuotis su šiuo herojumi, kartu su juo užaugti. Mat kasmet išeidavo po vieną serijos knygą. Svarbiausia, kad ji atitiko to meto mano dvasios konsteliaciją. Ji kompensavo tikros draugystės, fizinio tvirtumo, teisingumo siekimo, nuotykio troškulį. Ankstyvojoje jaunystėje tokia knyga tapo V. Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“, studijų pradžioje – Tomo Mano „Užburtas kalnas“.

Trečiasis patarimas. Siūlytina moksleiviams sudaryti skaitomų knygų sąrašą. Ne privalomų, ypač vasaros atostogoms, o skaitomų. Svarbu, kad šis sąrašas jaunam žmogui būtų vedlys, draugas ir patarėjas, jo tobulėjimo, lavinimosi programa. Ne kankinimo priemonė. Visiškai nesuprantu, kaip galima pateikti unifikuotą skaitytinų knygų sąrašą berniukams ir mergaitėms, ypač paaugliams. Tarsi nei amžiaus tarpsniai, nei lyties skirtumai nebūtų svarbūs. Geriausias variantas, kad šį sąrašą sudarytų pats moksleivis. Pavyzdžiui, vieneriems metams. Laimingas moksleivis, jeigu jo mokytojas gali būti autoritetingas sąrašo sudarymo konsultantas. O fiksuojamas perskaitytų knygų sąrašas, nurodantis tik knygos pavadinimą, autorių bei konkrečią perskaitymo datą ateityje gali duoti kitą efektą. Jaunas žmogus pagal šią iš pirmo žvilgsnio keistoką statistiką gali objektyviai pamatyti, ar jis degraduoja, ar kyla, neapsileidžia. Perskaitytų knygų sąsiuviniai – kas kita. Jie kuriami ne sau, o lietuvių kalbos mokytojai. Bemaž trečdalis moksleivių mokytojus apgaudinėja perrašinėdami siužetus nuo draugų ar knygų anotacijų. Kad tas reiškinys neišnyktų, tereikia vieno – čia mokinio užrašai – galimybė mokiniui išlaisvinti savo fantaziją bei kaupti tai, kas jam ateityje gali „prie ūkės praversti“. Ar tai būtų įdomesnių vietų citatos, ar trumpa lakoniška recenzija, ar anketa patiko – nepatiko.

Ketvirtasis – nereikia bijoti siūlyti skaityti pačias netikėčiausias knygas. Juk ne vienas kultūros veikėjas su kokia nostalgija pasakoja apie vaikystėje vartytus įrištų senų laikraščių ir žurnalų komplektus ar atvirukų rinkinius, storas, nesuprantama kalba parašytas gausiai iliustruotas enciklopedijas. O kur dar buvusios įdomybių enciklopedijos, mokslo populiarinimo knygos, įžymiųjų žmonių gyvenimai, pagaliau – madų, kulinarijos, sodininkystės tekstai. Su jais galima puikiai dirbti. Kaip ir laikraščio iškarpa. Nemanau, kad išplėtę galimą tekstų diapazoną moksleiviams sumažinsime domijimąsi klasika.

Penktasis – būtina moksleiviams atskleisti ir knygų rinkimo galimus privalumus. Nelygu kaip žiūrėsime į knygų rinkimą. Manyčiau, kad moksleivių apsilankymas pas garsų regiono bibliofilą nebūtų pats blogiausias sumanymas. Sunku patikėti, ar kas iš šilutiškių mokytojų nebuvo nenutempę savo vaikų pas Jakštą, o panevėžiečiai pas monsinjorą Juodelį. Juolab kad žymesni bibliofilai spalvingos asmenybės, dideli eruditai ir dažniausiai – nemėgę sovietinio režimo. Be abejo, galime sutikti ir bibliotafų, egocentriškų narcizų bei šykštuolių. Per knygų rinkimą, ypač senesnių, lengva moksleivius supažindinti su kultūros istorija. O kur dar kalbos apie knygų iliustracijas, dizainą, patrauklius ir atgrasius šriftus, knygų kvapus, dedikacijas ar riebalų dėmes, kontrafakcinius leidinius, kalbos apie asmeninės bibliotekos turėjimo privalumus – galimybę geriausias mintis pieštuku pasižymėti, per keletą minučių savo namuose rasti informaciją. Jau dabar istorijos mokytojai dejuoja, kad vaikų referatai darosi labai šabloniški, mat visi masiškai nusirašinėja iš interneto. O čia ir tėvams už interneto paslaugas nereikia mokėti. Negi neverta rimtesnio dėmesio kad ir ši Č. Milošo „Isos slėnio“ vietelė: „Tomas įnirtingai piešė, paskatintas senelės Dilbinavos atsivežtų vokiškų žurnalų. Juos skaitydamas apžiūrinėdavo patrankas, tankus, aeroplaną „Taube“, kuris jam labai patiko.“

Šalia visa to mokytojui susipažįstant su naujais moksleiviais pravartu sužinoti, ar su jais kas nors kalbėjo, kaip skaityti. Deja, Lietuvoje tik ateitininkai vienintelė organizacija, kuri nuo 1911 metų savo narius primygtinai ir nuosekliai skatina skaityti. Net užkietėjusiam bedieviui verta perskaityti St. Ylos knygą “Ateitininkų vadovas”. Ateitininkų dvasios vadas kunigas Stasys Yla ne tik ragina nuolatos jaunimą lavintis, bet ir detaliai pataria, kaip tai daryti, neaplenkiant skaitymo. Kad būtina turėti aiškią kryptį ir tikslą, darytis išrašus, turėti savo kartoteką etc. Vardan „sudominimo“ noriu pažerti keletą citatų:

„Pirmiausia skaityk, kas reikalinga, po to – kas naudinga; tik ant galo – kas malonu. Turint aiškų tikslą, reikia dar žiūrėti, ar knyga yra pati geriausia. Čia galioja įspėjimas: neskaityk gerų knygų, bet pačias geriausias.“

„Skaityk su pieštuku rankoje. Jei knyga sava, daryk pabraukimus krašte. Įdomią vietą pabrauk vienu brūkšneliu, svarbią – dviem, o labai svarbią – brūkšneliu ir kryželiu. Jei knyga skolinta, įdomesnes vietas išsirašyk. Gera išsirašyti atskiras vietas ir iš savos knygos.“

Štai taip kalbėjo paprastas nuo Anykščių žemės kilęs kunigas, visai ne Zaratustra.

Ir pabaigai krūva linksmesnių pasažų. Optimistiškai nuteikia Švietimo kaitos fondo dar ir 2002 ir 2004 metais organizuotų konkursų „Trumpoji recenzija“, skirtų Lietuvos dalyvavimo tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje aktualizavimui, ir konkurso „Laiškas rašytojui“, kurį fondas organizavo su Vilniaus knygų muge, rezultatai. Pastarasis, kaip rodo ir pats pavadinimas, buvo mėginimas atkreipti dėmesį į šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūrybą. Ką parodė šie konkursai?

Nors trumposios recenzijos žanras mokykloms buvo kiek neįprastas, sulaukta daugiau nei pusės tūkstančio laiškų. Neįprasta buvo ir konkurso kvietime paviešinta ekspertų, vertinusių trumpąsias recenzijas, sudėtis: be dviejų žinomų lituanisčių, vaikų darbus atrinko rašytoja Renata Šerelytė, dainininkas Andrius Mamontovas ir bene populiariausias tarp jaunimo šou verslo atstovas, geidžiamiausias jaunikis – Marijonas Mikutavičius. Ši sudėtis visiškai pasiteisino: prasiplėtė vertinimo diapazonas, jaunimui tai buvo intriga – o jeigu mano recenziją ir „žvaigždinai“ perskaitys? Sulaukta 572 recenzijų iš visos Lietuvos, dominavo vyresniųjų klasių moksleiviai.

Rinktasi daugiau nei 200 skirtingų autorių, daugiau nei 300 skirtingų kūrinių, labiau linkstant į Vakarų Europos rašytojų kūrinius, nors dėmesio nepašykštėta ir mūsiškiams: Vytautui Račickui, Edmundui Malūkui, Jurgai Ivanauskaitei, Mariui Ivaškevičiui, Renatai Šerelytei, Kaziui Sajai. Populiariausi vakarų autoriai – J.K. Rowling, Astrida Lindgren, Paulo Coelho, R. Bachas, Alesandro Baricco. Pats konkursas parodė, bent pagal tekstų pasirinkimą, kad mūsų jaunimas yra europiniame kontekste, kad moderniosios technologijos neišstūmė iš jaunosios kartos knygos. Kaip vykusiai pastebėjo konkurso pirmojo etapo nugalėtojų prezidentūroje pagerbime ekspertas Marijonas Mikutavičius, „ši jaunoji karta tikrai ne blogesnė už jų tėvų kartą“. Memento: kviečiama rašyti recenzijas apie šiuolaikinius, labiausiai patikusius lietuvių autorių kūrinius, ne programinius!*

Pernai metų konkursas “Laiškas rašytojui” buvo kuklesnis, bet nugalėtojai buvo nuoširdžiai pagerbti ir paskatinti. Buvo pakviesti į Vilniaus knygų mugę, gavo ne tik rašytojų knygas su autografais bei su jais susitiko, neformaliai pabendravo ir su ekspertais. Vėlgi visi buvo patenkinti galimybe nusifotografuoti su vienu iš ekspertų – Gabrieliumi Liaudansku-Svaru, grupės „G&G sindikatas“ lyderiu. Iš viso buvo gauta 512 laiškų (žr. 1 lentelę).

Apskritai vidurkis iš rajono buvo 5 – 6 laiškai. Nė vieno laiško Švietimo kaitos fondas negavo iš Alytaus raj., Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Neringos, Pagėgių, Rietavo savivaldybių, Šalčininkų raj. Vilniaus rajonas atsiuntė vieną laišką. Kodėl tokia geografija – aiškinti nereikia. Aišku, kad ir nuo mokyklos, švietimo skyrių požiūrio taip pat daug kas priklauso.

Kaip manote, kokie lietuvių rašytojai populiariausi?

Lentelėje matome, kad populiariausi visai „ne tie“ autoriai (žr. 2 lentelę). Ne programiniai. Nors lituanistai deda daugybę pastangų, kad poetas just. Marcinkevičius būtų pirmasis, jaunimas gravituoja į modernesnius tekstus, tekstus, kuriuose gali rasti save, pažinti tai, apie ką autoriai kalba. Matome, kad ir mokytojai galėtų subtiliau formuoti jaunųjų skaitytojų skonį. Beje, M.Mažvydo valstybinės bibliotekos darbuotojai, supažindinti su šiais reitingais, pritarė – ir jų bibliotekoje lietuvių autorių populiarumas labai panašus.

Taigi tikrai ne vien seksas jaunimui rūpi, juolab kad didesnioji laiškų dalis buvo rašyta be pedagogų pagalbos. „Žvaigždinų“ įtraukimas į ekspertus pasiteisino. Moksleiviai galėjo įsitikinti, kad skaitymas taip pat gali būti šaunumo („krūtumo“) atributas. Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ir Svaras – tokie skirtingi – visi palaiko gerus santykius su knyga. Beje, į Pilietinių iniciatyvų centro prevencinį projektą prieš žalingus įpročius įsitraukę „žvaigždinai“ jau minėtas Gabrielius Liaudanskas-Svaras iš „G&G sindikatas”, Vilius Alesius iš „Skamp“ bei Algis Ramanauskas -Surskis taip pat labai skaitantys, besidomintys pasauliu žmonės. Štai jums ir demitologizacija. Be abejo, puoselėdami skaitymo fenomeną mokykloje, turime atsižvelgti ir į rinkos dėsnius, ir į masinės kultūros egzistavimą bei žiniasklaidos ir politikų sukurtus naujus mitus, jų spaudimą. Mokykla, nori to ar nenori, yra priversta „įsikontekstinti“, bet tam „įsikontekstinti, kad galėtų „nenusipopsindama“, neprarasdama savo orumo pati daryti įtaką visuomenei, jausdama pilietinę misiją nepaleisti jaunimo mentaliteto formavimo vien tik savieigai.

Jeigu jaunimo neatgrasinsime nuo knygos, ypač nuo paauglystės, tai ir mokyklos programa nebebus jaunąją sielą slegiantys lašiniai.

Šiuo metu Seime tvirtinama Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimo koncepcija, iš kurios turėtų išsiperėti ir veiksmų programa, prisegta su visais pinigėliais. Ir veiktų ji jau nuo 2006 metų. Svarbu, kad yra politinė valia šiai programai atsirasti. Mokyklos bei nevyriausybinės organizacijos šia programa galėtų pasinaudoti. Skandinavijos šalyse tokios programos sėkmingai veikia. Švedams jų dėka pavyko skaitymą visuomenėje padvigubinti. Gal ir mums pasiseks? Juk ne taip sunku. Negi paliksime visuomenę, o ypačiai jaunąją kartą, be maisto smegenims? O gal tegul jaunimas skaito tik alaus etiketes?

by admin