Proza
Apie tobulumą
Žydrūnas Drungilas
to A. J. G.
Žvilgsniai, grakščiai nužvelgiantys veidus ir kūnus, šypsenos, o paskui ir galvos nežymūs linktelėjimai, galbūt dar rankų prisilietimai, nevykę pašnekesiai, o gal ir vykę, kas čia žino.
Tačiau viskas buvo kiek kitaip.
Šokis, ne kas kita, įmetė jį į balkoną. Šokio sparnai, kaip sakoma. Užsinorėjo parūkyti. O iš tikrųjų – partnerė paliko, atsiprašė, mat pavargusi, nori atsipūsti. Stovėdamas balkone ir pūsdamas dūmą gėrėjosi savo ištverme. Spėjo kaip reikiant išsišėlti ir išjudinti surambėjusį kūną pagal Pietų Amerikos ritmus. Ne paslaptis, kad labai mėgo šokti ir taupydavo temperamentą būtent tokioms progoms. Kaip kokiam žalčiui reikėdavo kartkartėmis išsinerti iš senos odos.
Tinkamą partnerę atpažindavo iš jos judesių arba iš akių, jei ji sėdėdavo. Kažkaip atpažindavo. Visada manė, kad tik per šokį galima pažinti žmogų. Tik taip moteris ir rinkdavosi. Užtat dabar jautėsi kaip kaži ką nuveikęs. Tačiau atgal į salę nesiskubino. Stovėjo įsikibęs balkono atbrailos, klausydamasis sambos, o gal bosanovos ir šokančiųjų gaudesio, sklindančio iš salės.
Lauke taip pat netrūko gyvybės. Baigęs cigaretę, prisidegė kitą, norėdamas pasižvalgyti į tuos, kurie pulsuojantį šokio ritmą išmainė į gryną orą ir pašnekesius. Dalį balkono dengė vijokliai. Lengvabūdiška šypsena pamažu slinko nuo veido ir jis, šiek tiek susikaupęs, pradėjo tyrinėti lauke esančias figūras.
Net krūptelėjo pajutęs, kad kažkas bando pagauti jo klaidžiojantį žvilgsnį. Saugumo ir malonumo jausmą perliejo baimės ir įtampos virpulys. Tačiau kaip prityręs medžiotojas ar vojeristas kuo abejingiau loštelėjo atgal, prisidengdamas vijokliais ir apsimesdamas, jog niekas neišmušė iš pusiausvyros.
Atsargiai žvilgtelėjo pro lapus: ant suolelio rangėsi žavi būtybė. Štai kaip! Medžioklio instinktas iš karto liepė užkerėti žvilgsniu, apraizgyti auką flirto vijokliais ir nužudyti tylos spąstais. Kita vertus, stebėtojo pozicija žadėjo daugiau malonumo įsitempusiam kūnui, tai tarytum toks mažas ir nekaltas vojeristinis žaidimėlis, pamaloninantis kūną ir kraują adrenalino adatom.
Nagi, nagi. Glosnios kūno linijos ir… Kad jį kur! Staiga susigėdęs atlyžo. Sanavabič. Tokio akibrokšto jo rega dar jam nebuvo pateikusi. Jautėsi išduotas savo prigimties. Prisimerkęs, suraukęs antakius pažiūrėjo pro lapiją dar kartelį: džinsai, balti marškinėliai ir veidas, veidas… Žibinto šviesoje jis matė vaikino veidą. “Pedas!”- mintyse prakeikė save ir savo auką. Tikras Kazanova sau tikrai neatleistų tokio miražo. Kūną nukratė bjaurulio drebulys. Kaip jis, toks medžiotojas, pateko į savo spąstus? Toks polėkis, toks pasitikėjimas – ir še tau! Tos kelios sekundės fantazijų išmušė jį iš pusiausvyros. Kūnas suglebo, muzika ir šurmulys liko kažkur antrame plane. Tačiau dabar jam svarbiausia buvo išeiti iš šios situacijos nugalėtoju. Tos kelios sekundės!..
“Naktis, tamsu. Na gerai, prietema”, – lengviau atsikvėpė. Žengė kelis žingsnius laisviau. “O koks iš tiesų skirtumas?”. Demonstratyviai sumaigė nuorūką, išėjo iš už vijoklių ir atsainiai išsitraukė dar vieną cigaretę. Nuo žiebtuvėlio ugnies akys pakrypo į suolelio pusę. “Ko čia spoksai, nesveikas, ar ką?” – nervingai išpūtė dūmą. Suglumo, pastebėjęs, kad žvilgsnis nėra jau toks tiesus ar įžūlus, daugiau žaismingas, o judesiai aptakūs ir primenantys … “Nejaugi nuojauta neapgavo?” – sutankėjo kvėpavimas. Dabar stengėsi labai atidžiai dėmėtis kiekvieną detalę. Tik jau atvirai, nes slaptasis planas subliūško, išsisklaidė, nutrūko. “Žinom mes tokius!” – bandė vėl neapsigauti. Persona ant suolelio akivaizdžiai nuobodžiavo, dėl to žvalgėsi į besišnekučiuojančius šalimais ir sėdinčius ant laiptų. Viena koja užkišta po kita, kairė ranka atmesta ant atlošo. Akys nesuinteresuotai krypstančios į vieną ar į kitą pusę. “Na, zuikuti, pažvelk, pažvelk, aš čia, aukščiau.” Trumpai kirpti plaukai, džinsai, marškinėliai, sportbačiai. “Na ir kas? Juk visi dabar taip rengiasi.” Panoro ištirti ir išsiaiškinti iki galo, kad ir kas bebūtų. “Balsas! Štai kas gali išduoti!” – mąstė jau kaip detektyvas. “Krūtys!” Tačiau neryškioje žibinto šviesoje pastebėti tai sunkiai sekėsi. “Na žodelį, bent vieną žodelį ir aš dingsiu iš to suknisto balkono.”
Stebeilijimąsi sutrukdė į balkoną įsiveržusi grupelė, irgi, matyt, ką tik iš šokių salės. Ugnies ar cigarečių prašymai, prisideginėjimai, atpalaiduojantis juokas, muzikos ir merginų aptarinėjimas, pokalbiai apie šį bei tą – nebegalėjo likti nuošaly, tad stengėsi prisiderinti prie bendros nuotaikos ir jau rengėsi palikti šį “savo reikalą”. Žiūrėdamas į atėjusiųjų veidus, vis dar prisiminė tas “kelias sekundes” ir jautėsi tarytum padaręs baisiausią nuodėmę savo gyvenime. Suprato, kad į šokių salę eiti nebenori. Macho savigarba buvo sužlugdyta. Nusprendė palikti balkoną ir eiti į netoliese esantį barą, kuriame dar turėjo likti kas nors iš draugų kompanijos.
Darydamas balkono duris išgirdo skardų merginos juoką. Pažvelgė į suolelį – na, žinoma, jis buvo tuščias.