Apimtas estetinio transo

Mano šešiametė dukra, žiūrėdama į Beną Šarką, pradėjusį teatro ir poezijos vakarą Pempininkų bibliotekoje, sako: ,,Aš matau, kaip jis kenčia”. Benas ritmiškai daužo su lazdele sau per galvą. Ant žemės sklaidosi baltos plunksnos, pelenai, baltas kailis iš biblijinio piemens garderobo, Rablė, ,,Trys muškietininkai”, ,,Altorių šešėlis”, ,,Dievų miškas”…

Žmogus suvalgo pats save.

Visada taip buvo. Ir dabar.

Žmogus smaugia pats save.

Žmogus groja ant savųjų

ašmenų kraujo tekėjimą.

Ašmenys yra jo mylimoji ir

pagalvė.

Koja į plunksnas.

Koja į baltus pakaustytus

batus.

Koja į įkaitusią lempą.

Paukštis dalgio snapu paskui

ašmenis į šiltuosius kraštus.

Benas išskrido. Liko jo batai.

Ten turbūt šilčiau.

Išskridus Šarkai, pradeda Vytautas P.Bložė. ,,Aš labai žabalas” – sako poetas ir primena Homerą. Poeto aprangos stilius – sluoksniuota kaip svogūno. Jis ir rašo taip: seka pasakojimą su lyriškais intarpais. Atrodytų, kad kalba poetinės prozos stiliumi, tarsi Zaratustra, šiek tiek tarsi pranašas, tarsi sakytojas, dengdamas plonus kalbos sluoksnius, palikdamas žodžių siūlus.

Vakaro slaptasis ginklas literatūrologas Marijus Šidlauskas pristato poetą kaip vieną reikšmingiausią XX a. antrosios pusės poetinę figūrą. Jis pabrėžia kelis svarbiausius V.P.Bložės kūrybos aspektus – artumą žemei (,,… jis ieško pulso su žeme, kur yra mūsų protėviai ir kūrybos galios” – M.Š.) ir ypatingą poeto gebėjimą saviškai versti K.Kavafio, G.M.Lorkos ir kitų tekstus. Literatūrologas bandė paprovokuoti pokalbį apie budizmo pasaulėžiūrą, tačiau V.P.Bložė nukirto aiškiai ir neginčijamai – jis yra Kristaus, kuris prisakė rašytojams ,,Ką parašysite vienam iš mano mažiausiųjų, man parašysit”, sekėjas. Poetas skelbia: ,,Mano kūrybos tikslas – sukelti estetinio žavesio jausmą. Transą. Estetinis žavesys nuskaidrina žmogaus asmenybę”.

Tai gal to transo tą vakarą labai ir nepajutom, nes buvo labiau kalbama apie šį bei tą, apie reklamos žalą, moralinį stuburą ir kitus šiek tiek nuobodulio įnešusius dalykėlius. Tiesa, diskusijos tema buvo ,,Etninės ir kosmopolitinės kultūrų susiliejimas bei takoskyros”. Matyt, tema nebuvo labai aktuali, nes giliau nei kai kurie inteligentišką stojiškumą demonstruojantys pasisakymai, kaip kad ,,žvelgiant į reklaminį pasaulį, nebekalbėti darosi nesąžininga” (M.Š.), nebuvo diskutuota.

Beno balti pakaustyti bateliai, atviri etninei ir kosmopolitinei kojytei, liko styroti įsivaizduojamoje scenoje nosimis į mus sėdinčius. O taip norėjosi prisimatuoti…

R.Kmita, sudarinėjęs 2004 m. ,,Poezijos pavasarį”, kiekvieno poeto prašė atsiųsti savo nuožiūra kelis geriausius eilėraščius. V.P. Bložė nusiuntė eilėraštį ,,Sena laužavietė”. Paskutinis posmelis:

,,vėl per naktį kūrendavau laužą ant kranto

numetęs į žolę meškerę,

ir žiūrėdavau

kaip mėnulis plaukia

pavandeniui išilgai upės

ir nebuvo tavęs. Ir aš supyliau

tau kapą

ir suradau seną laužavietę

ir užmindžiojau”

Pelenai, Šarka, dulkės, Bložė, tuštumos ritmika, Šidlauskas.

Ir visa tai sutilpo į Pempininkų bibliotekos erdvę.