„Apsakymas“

Proza

„Apsakymas“

Mindaugas Valiukas

A., 20 – 22 metų vyrukas, apie 23 valandą autobusu važiavo į vieną miegamųjų rajonų namo. Buvo ir laisvų vietų, todėl A., pavargęs po ilgos treniruotės, atsisėdo autobuso priekinėje dalyje vairuotojo pusėje nugara į šoninį stiklą po raudonu komposteriu, bet sėsdamasis kažkaip nerangiai apsisuko ir ranka visai netyčia užkabino pagyvenusio paprastai apsirengusio pliktelėjusio vyriškio su bambuko imitacijos lazda kairėje rankoje skruostą. A. jau buvo beatsiprašąs, tačiau vyriškis jį aplenkė – tvojo alkūne jam į veidą ir sumurmėjo kažką neaiškiai, lyg dabar žinosi, ar kažką labai panašiai.

Keleiviai, pastebėję šį incidentą, nekantriai laukė A. atsako. Jie savo sielų gelmėse tikėjosi, kad gal dabar kas nors neišvengiamai bus… Tačiau A., užkluptas netikėtai, pasimetė. Jis matė klaustukus keleivių akyse, bet kažkaip nesumojo, kaip čia pasielgus. Kraujas, aišku, visa gerkle šaukė smogti atgal: paleisti ne vieną ir ne du smūgius kumščiais, sutrankyti šitą senį iki kraujų – juk gėda prieš tokią publiką pasirodyti tokiu skystuoliu, tačiau A. suvokė, kad jėgos, aišku, nelygios. Jis – aukštas pasitreniravęs vaikinas, o jo oponentas – senatvės negalios jau pažymėtas pilietis su bambuko imitacijos lazdike kairėje rankoje, pliktelėjęs. Ir smūgis jo nebuvo tyčinis, apgalvotas – greičiau nevalingas refleksas, padiktuotas savisaugos instinkto. O akys smūgio metu? Ryžtu ir narsa nedegė nekibirkščiavo. Atvirkščiai. Žodžiai dabar žinosi, ar panašiai, tebuvo skirti sau padrąsinti, o gal ir išvis pasigirdo. A. garbės kodeksas neleido jam skriausti akivaizdžiai už save silpnesnių, todėl jis sprangiai, bet prarijęs gėdos gniužulą nusprendė apsimesti, kad nieko neįvyko – sėdėjo sau lyg niekur nieko, lyg nemuštas, o pabučiuotas, ir lyg seniai, trankantys snukį alkūnėmis viešajame transporte ar kitose daugiau ar mažiau viešose vietose ar įstaigose, yra nuobodi kasdienybė, į kurią ir dėmesio kreipti neverta. A. taip būtų išsėdėjęs ir iki galinės stotelės, o jeigu prireiktų gal ir ilgiau, bet keleiviai… Keleiviai žiūrėjo į jį, netikėdami savo akimis.

Autobusas sunkiai lipo į kalną. Po minutės jis išleis keleivius stotelėje. O jie žiūri, taip žiūri… Pusė minutės iki stotelės. Ketvirtadalis minutės iki stotelės. A. jaučia, ką visi galvoja. Ir mintis! Apsimesti, kad nori išlipti, atsistoti, gerai nusitaikyti ir iš visų jėgų smogti seniui koja į galvą, stengiantis kuo labiau sužaloti – sulaužyti žandikaulį, išmušti dantis ar sutraiškyti nosį, kad jis paplūstų kraujais ir ilgam atsimintų savo neatsakingą poelgį, – ir, durims su šnypštimu atsidarius, iššokti lauk. A. kūnas įsitempė lyg gruobuonies prieš lemiamą šuolį, keliai jau tuoj tuoj išsities, kumščiai susigniaužė net krumpliai pabalo. Ne kumščiai, o plytos… Stabdžių žviegesys, turėjęs suveikti kaip starto signalas, suardė visą planą. Stabdžiai įsijungę ir A. viduje. Durys sušnypštė atsidarydamos, išlipo keletas keleivių, keletas įlipo, durys sušnypštė užsidarydamos, o A. taip ir liko sėdėti. Senis sėdėjo taip pat. Jie beveik lietėsi šlaunimis. A. akies krašteliu į jį pažvelgė – tas visą laiką žiūrėjo į priešingą pusę. A. pasibaisėjo tuo, ką buvo parengęs vargšui senukui ir apsidžiaugė, kad nieko nesiėmė. Keleivių, jo gėdos liudininkų, sumažėjo, ir kiekvieną stotelę vis mažės ir mažės, kol liks tik keletas, o gal ir neliks visai, todėl A. nusiramino, nors kažkur prie skrandžio dar tvinkčiojo apmaudo auglys. A. dar kartą atsargiai žvilgtelėjo į senį. Jis atrodė normaliai, netgi ramiai, pliktelėjęs. Įdomu, ką jis dabar galvoja? Turbūt didžiuojasi savimi, davęs tokį drąsų atkirtį. Jaučiasi nugalėtojas. Triumfuoja. Švenčia pergalę. Taškosi šampano purslais. Dalina autografus… Nejaugi jis nesupranta, kad sėdi čia sveikas tik todėl, kad A. nesvetimas kilnumas ir tolerancija, mielaširdingumas ir… Gal senis mano, kad išgąsdino jį?! Įbaugino? Ką jis čia nusišneka!!! Ne! šito taip palikti negalima! Reikia palaukti, kol senis išlips, pasivyti kokioj tamsioj gatvelėj ir… pasikalbėti.

– Tu ką, manai, kad dabar taip ėjei ir nueisi? Trankydamas snukius autobusuose toli nenuvažiuosi. Išlipai paskutinėje stotelėje, tikėjaisi, kad aš išlipsiu anksčiau? Kad tik ta stotelė netaptų tavo PASKUTINE STOTELE! Ir nepradėk čia dabar atsiprašinėti ir keliaklupsčiauti! Seniai jau tą turėjai padaryti, kai dar buvo laikas. Tada dar būčiau pagalvojęs. Tai eini namo? Turbūt po darbo? Visą gyvenimą sąžiningai dirbai, padėjai nusipirkti dukrai butą, net žiguliuką sūnui palaidūnui. Negeri, nerūkai, nevartoji daug druskos, neturi žalingų įpročių, esi geras žmogus… Galvoji taip gražiai ir nugyvensi? Bet nereikėjo tau taip. Suklupai. Padarei klaidą. Už viską reikia mokėti. Slėpk tuos savo pinigus! Tai sakai eini namo?.. Tada tu gyveni kapinėse! – A. repetavo mintyse savo kalbą, iš anksto džiaugdamasis savo auksaburniškumu, įsivaizduodamas sutrikusią ir išsigandusią senio fizionomiją. Smogs jam tiesų kaire, dešine kabliu, staigiais judesiais išvengs atsako, jeigu toks bus. Talžys jį iš lėto smūgis po smūgio, kol senis parkris. Kai parkris – spardys kojomis…

Tokių minčių užplūstas, jis net nepastebėjo, kad autobusas sustojo stotelėje. Senio jau nebuvo. Kaip jis nepastebėjo! Autobusą apleido paskutiniai keleiviai. A. nusipurtė lyg po košmaro. Na nieko sau mintys! Bet nėra senio, nėra ir problemos. Per kelias akimirkas susivokė erdvėje – turėjo išlipti prieš kelias stoteles. Dabar reikės kėblinti pėsčiomis.

A. išlipo. Mikrorajonas tuščias, tik negausūs jo bendrakeleiviai sunkius savo nešulius velka į butus. Atsigers arbatos, gal įsijungs televizorius ir užmigs po sunkiom lyg žemė antklodėm iki ryto, kuris nė vienam iš jų neatneš jokių permainų. Ir senis laimingai grįš namo. Gal papasakos savo negaluojančiai žmonai, kas įvyko. Ji išsigąs, bet pagirs už drąsą ir paparašys kitą kartą būti atsargesniam…

Viskas teisinga! Viskas taip ir turėjo būti. Sėkmės tau, seni!

A. sparčiu žinsniu patraukė namo. Pirma, ką padarys grįžęs, – nusišlapins net neuždaręs tualeto durų dejuodamas iš malonumo, nes šlapimo pūslėje grėsmingai kilo slėgis.

Staiga už nugaros išgirdo žingsnius, bet, nespėjęs atsigręžti ir patenkinti savo smalsumo, pajuto skausmą galvoje. Gavo kietu daiktu. Smūgių būta ir daugiau, tačiau A. jų neskaičiavo – adrenalino pamėtėtas į orą puolė bėgti, bet kojos susipynė ir jis parkrito. Nespėjęs atsistoti vėl gavo smūgių. Taikyta į galvą. A. dengėsi rankomis, net nebandė stotis, nes šis veiksmas atvertų daug spragų. Per gynybai sunertas rankas jis stengėsi įžiūrėti užpuoliką, bet akis užliejo šiluma. Tai kraujas. Kurį laiką sąmonė aptemo, kūnas aptingo. A. juto, kad jį vis dar muša, bet skausmo nebejuto. Pagaliau smūgiai liovėsi. Silpna ranka nusišluostė nuo veido kraują. Gulėjo prie to paties senio iš autobuso kojų. Tas užsimojo savo bambuko imitacija, dabar žinosi pasakė ir lazda pamažu, lyg sulėtintam filme, ėmė leistis. Ji leidosi kankinančiai ilgai, kol, pasiekusi A. veidą, pavirto pratisu spengimu ausyse.

A. sukaupė visas jėgas, tačiau daugiau ištverti nebegalėjo. Jis pasidavė. Ir pajuto didžiulį palengvėjimą, tiesiog dievišką palaimą: A. apsišlapino gulėdamas nuosavo kraujo klane.

by admin