Recenzija
Apšlakstytas kūrybos krauju
Sigita Bartkutė
Kai B.Brazdžionis eilėraštyje „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ poetinę naraciją pabandė „išbandyti“ vienut vieninteliu obscenišku žodžiu, tai tuometinį skaitytoją per daug šokiravo – todėl kitose šio eilėraščio publikacijose „Kryžiaus“ buvo surimuota jau tik su „namo nesugrįžęs“. „Padorumas“ buvo sugrąžintas, bet tokios poetinės nuopuolio ir išaukštinimo vienybės, kokia buvo pirmajame eilėraščio variante, jau nebeliko. Ši įžanga į Juozo Šikšnelio apribų romaną Apšlakstytas isopu (Vaga, 2004), atsiranda gal todėl, kad pastarasis kūrinys labiausiai ir asocijuojasi su paminėtojo eilėraščio situacija – romano pasakotojas irgi girtuoklis, žemoji, vulgarioji kūrinio leksika irgi „nepadoriai“ šokiruojančiai susipina su aukštosiomis pasaulinės poezijos bei Biblijos gaidomis, o ir knygos epigrafu pasirenkamos psalminės to paties B.Brazdžionio eilutės. O gal todėl, kad ir į J.Šikšnelį jau sulaukta itin neigiamos reakcijos dėl žemųjų instinktų eksploatavimo ir mėgavimosi jais.
Apribų romane iš tikrųjų bandoma užčiuopti žemoji, gyvuliškoji žmogaus būsena, tokios būsenos kaltė ir nekaltumas čia, gyvenime, – kol dar nestovima eilėje prie Juozapato klonio Paskutiniajam teismui. Mindžioju griuvėsius,(…) mynioju(…) sielas – taip pasakojimą pradeda luošas skurdukas, rašytojas, o kartu ir kūrinio protagonistas. Taip ryškinama kūrėjo atsakomybė už brovimąsi į žmogaus gyvenimą, juk: mindžioju ne bedvasius daiktus… Tokia našta ilgame kūrinyje pasakotojo „aš“ būtų nepakeliama. Todėl romane atsiranda „koziriai“ – fotokameros „Rolleeflex“ objektyvai ir „epochos fotografijos“, kuriose ironiškai „apverstas“ Lietuvos žmogus matomas maždaug nuo 1940 m. iki pat šių dienų, – dalis „kūrybinės kaltės“ tarsi atiduodama faktų kalbai. Carlo Zeisso objektyvai – iš tikrųjų apribų žmogaus laimė: verčiama analizuoti, pamatyti oficialiosios istorijos melą ir net pasijusti apšlakstytam isopu – išgelbėtam. Tačiau fotografuoti – kapstytis žmogiškose išmatose ir žinoti, kad už tai tiesiogine prasme kariama, sprogdinama arba nužudoma dvasiškai. „Koziriai“, kuriais kaip vaiko džiaugtasi, randami suaižėję įmantriu, tačiau beprasmiu raštu. Kūrėjui belieka tik kančia ir staugiančio vienišiaus dalia. Taip nusakyčiau bendruosius apribų romano siekius ir turinį.
J. Šikšnelis romaną Apšlakstytas isopu pradeda lyrikai artimiausia išpažintine pasakojimo gaida, būdingesne novelistikai: Trepoju plytgalius, sustingusio skiedinio gabalus, sutrūnijusius rąstigalius, skudurų skiautes, iškarpas ir lapus su tekstais, nuotraukomis, paveikslėliais, senų kalendorių lapelius… – nuo pačio žemiausio žmogiškojo ir daiktiškojo lygmens (nebūtų tarminio trepoju – daug kas išnyktų) laipsniškai kylama, kylant ir įtampai, iki dvasinės savianalizės, Laiko ir asmens santykių – kalendorių lapelių. Aišku, kad tokios gaidos fiziškai neįmanoma išlaikyti ilgiau. Palaipsniui ji romane suaižėja, sutrupa – buitiškai susmulkėja, apsivelia gyvenimo šapais ir net sentimentalokai subanalėja, nors pastarojo dalyko ir bandoma bravūriškai išsiginti: Ak, kaip melodramatiškai pavyko pasakyti! (p. 141). Nors nuo lyrinio „aš“ atsivėrimo persimetama į pašaipiąją Inos vyro (moters pamintojo) ar ir apskritai į kandžią visai pašalinio stebėtojo poziciją – pasakojimą tarsi perleidžiant kad ir Fabijonui Grikpėdžiui, bet tokie žiūros kaitaliojimo būdai gyvenimiškosios įtampos, vykusiai pagautos apribų romano pradžioje, nebeišgelbėja. Gal labiausiai kūrinio pasakojimui šiuo požiūriu kenkia bandymas sureikšminti pakankamai aptrintus aforistinius posakius ar „aukštąsias“ veikėjų intencijas: Fabijonas nusiviepė(…)Kokia čia tauta, kad nepajėgiam išsaugoti pirmosios knygos egzemplioriaus… (p.134) – o veiksmas vyksta išvietėje ir, aišku, kad itin sureikšminamos ir kitos detalės, susijusios su šia vieta. Didžiausia knygos yda ir yra nereikalingas susismulkinimas. Išvengus jo, asmeniškai suvoktos kūrėjo nevilties variacijos – paprastos ir grubios – būtų tapusios vienu gražiausių lietuvių prozos tekstų. Trūksta labai nedaug, nes sumindžiotos sielos skausmo motyvas skleidžiasi tik per „homo sovieticus“ mentaliteto pažeistą gyvenimą – per biudžetinės įstaigos intrigas, per provincijos bohemos pretenzijas, per banaliai nykią šeimos bei giminės egzistenciją ir galiausiai per purviną Lietuvos politiką, vėl akcentuojant joje ir prezidentinį skandalą – net su anekdotinėmis jo frazėmis… Romano Apšlakstytas isopu stilistika – tai tik apribų, siluetų, o ne visumos stilistika. Tarsi reportažinė stilistika – „nesiplėšiama“ ir nuo laikraščių, ir nuo televizinių „šou“ lygmens: vietomis toks pats žurnalistinis sarkazmas, tokie pat paviršutiniški – tarsi televiziniai – „filosofavimai“ apie vertybes, moralę, tokia pat patologiška gyvenimo purvo trauka… Bet kukli ramiai besišypsančio pasakotojo byla, nieko neteisiantis ir nieko neklausinėjantis protagonisto balsas bei nesimėgavimas žmogaus silpnumu apribų romaną kardinaliai skiria nuo „šou“. Skiria ir skaudžios, ironiškos, nuoširdžios savistabos įtaiga.
Skaudi, ironiška ir sarkastiška pasakotojo savistaba – J.Šikšnelio kūrybos bruožas, kuriam visai svetimas pasityčiojančio juoko terminas. Pastarasis autorius turi kažkokią mįslingą savybę matyti tiek savo, tiek savo artimo nuopuolį ar net išsigimimą, to jokiu būdu neteisinti ir būti dėl to piktam ar net pagiežingam, bet pasakyti skaitytojui taip, kad tam nekiltų nei vidinis, nei koks nors kitoks noras griebti rašytoją už atlapų už įžeistą orumą. Nors kas žino… Aptariamajame romane, imituojančiame postmodernizmo estetiką, rasime begalę lengvai atpažįstamų personažų – kas, kad vienų supainioti inicialai, kas, kad kai kurių kitų gal net lytis pakeista… Nesistengiama ir autoriaus atskirti nuo pasakotojo (tekste figūruoja ir J.Šikšnelio kūriniai, ir primenamas luošumas)… Vis dėlto autoriaus ir pasakotojo J. Šikšnelio kūryboje nereikėtų painioti – teigiu tą dėl to, kad vos nepasiklydau daugybėje „autobiografinių“ detalių. Apgaulinga besąlygiškai pasitikėti šio rašytojo kūryboje „penkiamečio vaiko rankute“, „nuobodžiai“ nesikeičiančiu žmonos portretu ar priklausomybės liga – vėlgi ir nepaneigiama… Apgaulingoji autobiografija – gal net taip drįsčiau pasakyti apie J. Šikšnelio kūrybą, nes „patikimiausios“ autobiografinės detalės kiekviename naujame kūrinyje pernelyg neigia kitas – irgi „pačias patikimiausias“. Staiga pastebima, kad ima ir pasikeičia kai kurių jų forma, padėtis erdvėje, o apie J.Šikšnelio kūrinių laiko reliatyvumą net ir kalbėti nereikia. Tada ir tenka pasijusti tik postmodernaus, todėl iliuzorinio žaidimo dalyviu, tegu ir pajuntant „sekliui morkai“ būdingą intrigą (pvz., apribuose tikroviškumo ir fikcijos reliatyvumą „palaiko“ ir iš Raido Dubrės detektyvų netikėtai atkeliaująs Bartas Gabrys). Postmodernus žaidimas romane Apšlakstytas isopu vyksta daugybe lygmenų. Autobiografinis lygmuo – svarbiausias jų: viršūnė turbūt pasiekiama tada, kai protagonisto žmona Ina ne tik ištrina „paslėptą“ romaną, bet ir pakelia skandalą dėl savo apdergtos giminės – „prastas tas paukštis“… Juk iš tikrųjų daugelis rašomą tekstą taip ir nori pamatyti pro petį, o kūrinius skaito regėdami tik tai, kas užfiksuota raidėmis…
Autobiografijos baimė – pati didžiausia baimė, žudanti baimė – pagrindinis J. Šikšnelio apribų romano motyvas. Ar tapsi žmogumi, jei nenustojai bijoti pats savęs – savo luošumo, savo priklausomybės nuo tėvų, brolių ar seserų poelgių, alkoholio?.. Neatsikratei žydšaudžio sūnaus, mafijos boso draugo ar „sokolovininko“, bet „ketvirto laipsnio kryžiaus ordininko“ dukters baimių? Net nepastebėjai, kaip tapai ir žmogžudžiu – naikinant fotografijų negatyvus romane tiek fiziškai, tiek dvasiškai sunaikinami gyvi žmonės: paradoksaliai vienodai kūrinyje veikia tiek kerštinga valdininkė, tiek valstybės saugumas, tiek mafija – kaltų nebėra… Nuo liūdnai ironiškos bei skaudžios individo savistabos, nuo kandaus bei šiek tiek pagiežingo pasišaipymo ir iš sau lygaus romane atvirai einama į Lietuvos politinę erdvę – cinišką ir amoralią („ekscelencinė“ leksika – tik viena menka tos realybės detalė). Kūrinys baigiasi pralaimėjimu – sunaikinti visi objektyvūs žmogiškumo vertinimo kriterijai: abu Carlo Zeisso objektyvai suaižėję įmantriu, tačiau beprasmiu raštu. Pasakotojas, aišku, vėl griebiasi alkoholio, nes realus gyvenimas mirė, nes kūrinys baigiasi sakiniu, visame romane liudijančiu tik periodiškus „užplaukimus“: Imu lyg pašėlęs staugti, bet ir vėl lieku neišgirstas…. Juo tarsi norima pakilti iki žmogiškosios užuojautos sužadinimo lygmens ir atskiro individo tragiškos jausenos apibendrinimo. Tačiau būsiu žiauri: apribų romano gale tiek nebepakylama – paskutinė frazė, deja, tokio noro neišveža. Gal dėl to, kad sakoma tai, kas jau pasakyta iki jungtuko bet? Gal dėl to, kad ši frazė apskritai sakoma?.. Gal apskritai sustojama per vėlai?..
Naujausią J.Šikšnelio kūrinį skaityti nelengva. Bėgli, be pauzių, „nesušukuota“ ir nenuosekli pasakojimo tėkmė, „blaškymasis“ tarp personažų ir paties pasakotojo, daug įvairių „išprotavimų“ daro jį vietomis ir nuobodų, bet visgi įsiskaičius – jau neatsitraukiama. J.Šikšnelis moka regzti giluminę intrigą. Minėti „blaškymaisi“ staiga priverčia laukti paaiškinimo, kodėl pasirodė viena ar kita detalė, kodėl atsidūrėme tokioje, o ne kitokioje situacijoje. Net kanonine tapusi istorija apie pokary išvarytus iš proto žmones nepasikartoja tik banaliai. Net stereotipas, kad uniformą dėvinti moteris – tobulas iškreiptų lytinių instinktų modelis (prisiminkime bent „Skydą ir kalaviją“), pamatomas tik šikšneliškai – lengviau, atlaidžiau, linksmiau. Deja, to jau nebeišeina padaryti, kai tuo pačiu aspektu imama kalbėti apie protagonisto viršininkę – tik paskviliškas iliustratyvumas to, kas „tikrai būta“ ar „tikrai yra „pikantiška“, nepalieka net nevykusio anekdoto įspūdžio, o nemotyvuota pagieža ir dirgina… Protagonisto „apsinuoginimas“, susidūrus su pretenzingąja „kūrėja“ Erinija Žibute, bei anekdotiškieji bohemos portretai dar per blankūs ir per lėkšti… Ypač pritrūkstama spalvų emancipuotajai bohemos moteriai. Tačiau romano pasakotojo žiūra į moterį apskritai – vyriškai pagarbi: be komplimentų, bet ir ne be vyriško dėmesio; pašaipi, bet atlaidi ir stipriai globianti; irzloka, bet labai ir teisinga… Romane Apšlakstytas isopu tokia žiūra gražiausiai atsiskleidžia per žmoną, uošvę ir svainę – girtuoklio, paranojiko ir despoto moteris. Beaistres, buitiškas, ūdijančias ir net kvailas moteris, bet nepastebimas brūkštelėjimas – ir jau matome jas ar ne šventąsias. Šalia jų esantys vyrai piešiami tik (auto) ironiškai, (auto)groteskiškai (girto protagonisto masturbacija vonioje gražiausia to iliustracija) ir net su dideliu bauguliu… Visai nauja (bent man – ir dar vyro kūrinyje!) viešai pažemintos moters ir vyro santykių analizė – ne vyrams palanki analizė. Apskritai šiame romane nuvainikuojamas būtent vyriškumo mitas – visais aspektais. Pradedant somatiniu/fiziologiniu, uždarbio, priklausomybės ligos lygmenimis, kylant iki vyrų daromos politikos ir baigiant aukštąja – „išprotėjusiąja“ – pasaulinės klasikos gaida, kuri šiuolaikiniame gyvenime tiesiog užčiauptina. Netgi pasimėgaujant: Dedėla, miškiniai! – ciniškai.
Hyssopus – isopas/juozažolė – prieskonis, gyduolė, o ir kuklumo bei Marijos simbolis. Biblijoje šio augalo šluotelė minima kaip šlakstymo aukos krauju priemonė, jo buvo dedama ir į šventintą vandenį. J.Šikšnelio apribų romano Apšlakstytas isopu pavadinime pavartota neveikiamoji būtojo laiko dalyvio forma. Vadinasi, tai, ko siekta, jau įvykta. Rašytojo auka kūrybos krauju įvykdyta. Bet ar įgyvendinta turinio siekiamybė – būti apšlakstytam gyduole – tegali spręsti tik skaitytojai. Kiekvienas individualiai. Aš, tarsi pratęsdama polemizuojančią įžangos mintį, galiu pasakyti tik tiek: man pasirinkta kūrinio žiūra – sau pro tarpkojį (p.6) netapo žiūrėjimu į pastarąjį – to neleido daryti puikiai panaudota protagonisto vaikystės atminties detalė. Būtent apverstas, vaikiškasis matymas atpirko vietomis irgi kilusius koktulį bei pasidygėjimą. Bet tai aš jau bandžiau aptarti aukščiau – t.y. skaitykite nuo pradžios.
