Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?
Goda Giedraitytė
Andriaus Miežio (Kretinga) parodoje „Smulkus mitologinis chuliganizmas“, iki kovo 16-osios eksponuojamoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose, pristatomi naujausio autoriaus tapybos ciklo darbai.
Idėja – iš praeities
A.Miežio kūrybinė tapatybė nebekvestionuojama: vos įžengęs į paro-dų salę esi panardinamas į specifinę autoriui būdingą plastiką, balansuojančią tarp savotiško primityviosios dailės plakatiškumo ir konstruktyvaus architektūrinio išprusimo. Kiekvienas Andriaus paveikslas – mizanscena, kurioje nėra gelmės ir perspektyvos. Visuomet plokščias vaizdas pagardinamas geometrinėmis, dekoratyviomis formos ir aiškiomis erdvinėmis pauzėmis. Artimą scenografijos ar monumentaliosios tapybos principams raišką A.Miežis puikiai pritaiko kamerinėms plokštumoms.
Tačiau šįsyk paroda nustebina netikėta spalvine konversija ir herojų paletės įvairove. Vietoj įprasto ryškių spalvų kolorito pasineriama į monochrominę juodai – pilkšvai – rusvą gamą. Kuriamas sendintos fotografijos įspūdis. Greičiausiai neatsitiktinai, nes ir tematika – iš praeities. Toks spalvinis sprendimas tik dar labiau pabrėžia siužetinę parodos idėją.
O pastaroji reflektuoja gausų lietuviško folkloro, mitologijos, etnografijos palikimą bei kosmografijos žinias. Pasitelkdamas tradicinius „pabaisiukus“ (su teigiamu krūviu) autorius naujai žvelgia į tautos paveldą bei jo pritaikymą šiandien. Tai – savotiška postmitologija, kai folklorinė tema ar mitinis herojus adaptuojamas prie jam nebūdingos socialinės aplinkos: angliškų pavadinimų nuotrupų, Holivudo filmų citatų ir panašios atributikos.
Į pasikeitusią dabartį
Tai postmodernizmui būdinga išraiška. Postmodernistai, priešingai XX amžiaus pradžios modernistams, neneigia praeities ar istorijos reikšmės, bet ją perkuria. Pasitelkdami viso pasaulio kultūrinį–informacinį lauką, postmodernistai atsirenka jiems reikalingas detales ir kuria naują – jau šio pasaulio – mozaiką. Būtent tai ir daro Andrius: perkuria arba tiksliau – sukuria naują interpretacijų lauką praeičiai, suteikdamas jai savotiškos ironijos.
Kita vertus, šiame reikšmių perkėlimo žaidime glūdi daug gilesnė įžvalga – žaismingai ir lakoniškai reflektuodamas praeitį, A.Miežis visų pirma dėmesį fiksuoja į pasikeitusią dabartį, arba tą pasaulį, kuris mus supa kasdien, ir apie kurio „pabaisiukus“ dažnai net nebesusimąstome.
Pavyzdžiui, kūrinys „Pamojuoki peleku prazvimbiančiam paukščiui–kulkai“. Asociatyviai pasyvus herojus – berods ruonis moters veidu, o gal undinėlė (?) – gulėdamas musmirių pievelėje peleku moja pro šalį skrendančiam paukščiui, vizualiai primenančiam kulką. Argi ne stebuklinė siaubo pasaka? Šiuo atveju, teigiamą herojų pavojaus nuotaikomis apraizgo būtent šiuolaikinės socialinės realijos – pasaulyje nenumaldomai skraidančios ir mirtį sėjančios kulkos bei grybai…
Šiandienio pasaulio etikete paženklintas ir kitas paveikslas, nuo kurio prasidėjo visas ciklas: „Du apsivogę aitvarai, sugauti parke“. Vizualiai ypač stiprus dviejų persišviečiančių aitvarų portretas, skendintis a la vaikiško, kreidutėmis ant asfalto išmarginto piešinio fone, koduoja tradiciniam mąstymui (aitvaras – gėrio ir lobių nešėjas) priešingą žinią. Kriminogeninė nuoroda ignoruoja vaikiškai nekaltą siužetą.
Apraizgė realijomis
Dažnas A.Miežio darbas pagrįstas konceptualaus meno principais. Jau akcentuota jautri kūrinių pavadinimų ir siužeto dermė leidžia autoriui pasiūlyti žiūrovui vieną iš kūrinio „perskaitymo“ galimybių. Tačiau tai – jau žiūrovo reikalas, ar jis sutiks žaisti autoriaus žaidimą, ar pasiūlys naujas taisykles. Pagal jas kūrinio gyvybė, jo suvokimas ir interpretacija priklauso pačiam žiūrovui.
Pavyzdžiui, darbas „Tapatybės identifikacija. Užsimerkus matyti geriau“. Viename portrete tapytojas sugeba atskleisti įvairias žmogaus dvasios mutacijas: nuo panko, induisto, nacisto iki dvasininko. Minėtos transformacijos išryškinamos minimaliomis priemonėmis – šių socialinių grupių būdingiausiais atributais. Tvarkingų plytelių fonas bei užmerkti savotiški kriauklelių vokai suponuoja šiandieninės masinės visuomenės veidą, visų mūsų supanašėjimą, kur nėra vietos individualizacijai.
Tą pačią socialinę realiją liudija ir „Turistas – giesmininkas“. Holivudinę baltų dantų šypseną afišuojantis aštuonkojo prototipas apsuptas turistui būdingais simboliais: kino teatras, muziejus, dardantis automobilis, viešbučio „Shambala” (įdomu, ar autoriaus siejamo su tibetietiška istorija bei kultūra, ar su prabangiomis Balio salos rezidencijomis) iškabos. Vartotojiškos visuomenės siekiamybė, o gal baimė išsiskirti?
Įtaigūs verbaline raiška
Arba vėlgi baltų dažų pliūpsnis juodame fone – aliuzija į Visatos gimimą? Tačiau kūrinio pavadinimas „Didysis būm padarė mus visus“ formuoja labiau neigiamas nei teigiamas konotacijas. Simbolinė akistata su žmonija skleidžiasi ir darbe „Zuikių Dieve, atskleisk mums Visatos paslaptį“. Kirsdami medį arba, perfrazuojant, naikindami patys save, vis dar bandome suprasti egzistencijos prasmę?
A.Miežio bandymas pažvelgti į senuosius folkloro klodus naujai arba šiuolaikinio pasaulio akimis demonstruoja realiai nesuderinamų dalykų koegzistenciją, priešybių lauką, kontrastą, kurį determinuoja pakitusi bendražmogiškų vertybių skalė. Iš pirmo žvilgsnio linksmi ir smagūs kūriniai iš tiesų išryškina šiandienės visuomenės skaudulius. Minimalūs savo vizualine raiška (šį įspūdį sustiprina minėta spalvų paletės konversija), bet įtaigūs verbaline – jie sugeba atskleisti tai, ką dažnai paslepiame po idealizuoto pasaulio horizontais ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių skydais.
Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?
