Ar tikrai oriente lux?

Ar tikrai oriente lux?

Ignas Kazakevičius

Klaipėdoje – pavasaris. Žydi pienės ir kaštonai. Ir plūstelėjo menas į gatves, aikštes ir skverus. Kaip bitės į erdves. Antai Anikės aikštėje su dideliu formatu sėkmingai dorojasi Rytis Martinionis. Baroti galerijoje naują parodą surengė Romas Klimavičius: tapyba, kaligrafija, objektas…

Svarbu pataikyti

R.Klimavičiaus tapybos, kaligrafijos ir objektų parodoje – aiški nuoroda į medytaviuosius Rytus.

…Laisvos improvizacijos ir iš anksto apskaičiuotas efektas. Kas ką? Arba kuri menininko pusė įveiks kurią? Bet gal čia vien man ir smalsesniam žiūrovui terūpi. Gal menininkui svarbiau spėti užfiksuoti pasigautą viziją, spėti paskrebenti plunksna, išrauta rojaus paukštei, kol pastaroji nenugaišo… Svarbu pataikyti. Žiūrovui į širdį. Galima į akį. Stebint R.Klimavičiaus parodą, peršasi tokia mintis. Peršasi ir nepaleidžia vaikštant po galeriją.

R.Klimavičius – romantikas ir atradėjas sykiu. Toks jau jis yra. Tokia ir jo kūryba, aprėpianti instaliacijas, piešinius, koliažus, grafiką ir kitus laisvo meno užkaborius, iš kurių autorius kiekvieną kartą įsigudrina ištraukti naujadarą.

Reikia pripažinti R.Klimavičių esant vienu iš nedaugelio Klaipėdos dailininkų, kurio parodose visada rasi minėtą naujadarą ar permiksuotą jo seno kūrinio idėją, ar pan.

Drobės – į Rytus, mintys – į Vakarus

Naują parodą derėtų priskirti tokiam tarpiniam žanrui, kai paveikslas sukuriamas, nes tokia buvo kūrėjo valia – sukurti jį. Sukurti būtent paveikslą. Ir drobės kampai – keturi, ir įstrižainės – dvi. Kažkur plokštumoje – taikinys. Tik dailininkas jį slepia po pilkai gelsvu, melsvu ar violetiniu fonu, pridengia keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis, ovalais, juodais kaligrafijos potėpiais, net hieroglifais ir ornamentais. Pastarieji – universalūs, kaip ir juodieji potėpiai, kaip ir pro rūkus besišypsančios japonės ar kinietės. Paveikslai eklektiški, universalaus grožio.

Atrodo, įspūdžiui sukelti formate pakaktų ir spalvos bei kokio nors judesio, silueto, šmėžuojančio figūratyvo santykio. Tačiau dailininkas vis prideda dar… Ko nors dar… Kas suteiktų papildomą žiūros tašką, kontrastėlį, na, kompozicinę atsvarą.

Bet kontrasto nėra. Yra tik nuobrėžos, veidelių sukiniai, be įtampos, su pažinimo intencija, ir neskausminga jo distancija. Aiški nuoroda į meditatyviuosius Rytus. Kartu aiškus ir logiškas mūsiškas konstravimo būdas. Kūrinys turi būti materialus.

Jei paklaustume publikos…

Iš tylos per reikšmių ir prasmių chaosą, kairėn dešinėn sėjamus ženklus. Tai vadintina potraukiu dekoratyvumui. Ornamentams, šydams ir ažūrams, skoningai paletei. Neatsitiktinai matome sulietą grafiką ir tapybą. Spalva, medžiagos ypatumai – tapybai, o tekstai, vardiniai įspaudai, koliažo elementai – grafikai.

Dailininkas sugeba suderinti judesį ir gyvybę, kampuotą štrichą ir laisvą liniją, vitališką faktūrą ir plaukiantį pastelinį koloritą. Lyriški siužetai dera su lakoniška stilizacija. Na, pavadinkime tai grožiu. Lažinkimės, jei paklaustume publikos, veikiausiai ji pasakytų: gražu…, romantiška…, paslaptinga…, jautru…, estetiška…

Gal taip ir reikia? Gal čia, cituojant klasikus, slypi didžioji mūsų meno rinkos sermėginė tiesa?

Juk kas miela autoriui, ne visada žavi mus. Ir neretai žvilgsnis iš pašalės randa tai, ko ilgai kūrinyje „buvęs” autorius nepastebi ar mano esant nevertinga.

Nors žaidimas šis nebeveikia, tačiau jis vis dar vyksta, veiksmo iliuzija tebetvyro.

by admin