Ar tuštinasi Anglijos karalienė?
Grafikė J.Rekevičiūtė atspaudė įvairių Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių rūbus
Ignas Kazakevičius
Klausimas dalykinis. Reikėtų, kad juo pasisakytų britų kultūros žinovė „7md“ puslapiuose Eglė Paulina Pukytė. Tikėtina, kad trečdalis britų, ištikimų monarchijai indų ir kitų rytiečių darbo žmonių mano, kad ji nesituština. Saujelė grynakraujų aristokratų iš padorumo neprisipažins maną karalienę taip pat žmogumi esant. O daugelis imigrantų, apskritai nežino Angliją turint karalienę. Dar kitiems nusispjauti tuštinasi ji ar ne, svarbiausia, ne ant jų. Taigi lieka tie, kas žvelgia į priekį – mokslininkai, menininkai ir traukinių bei metro vairuotojai. Mažuma, taip sakant. Ir jų balsai bendrame kvorume šiai teorijai reikšmės neturi. Taigi karalienė ne-si-tuš-ti-na!
Kaip danguje – taip ir ant žemės. Menas yra nepažinus. Susipažinti galima su menininku, kažką sužinoti apie jo kūrybos virtuvę, išvysti meno kūrinio gimimą. Ir tiek. Ko daugiau?.. Todėl ten, kur baigiasi logika, prasideda (ne)tikėjimas. Štai čia ir atrandamas menas. Menas, turintis savo poziciją. Menas, kuris nesileidžia į kompromisus. Menas, kurį galima tik priimti arba atmesti.
Ir tada kūrinys turi teisę sudoroti prieš jį stovintįjį. Fiziškai traiškyti vartotojų nepriimtina. Dažniausiai kūriniai veikia šlykštumu, pritrenkia harmonija, pjausto meile ar kreivų veidrodžių karalyste. Kartais sutrina jūsų moralę, jausmus, jūsų įvaizdį jumyse ir jūsų statusą… Jūsų įsitikinimus ir nuostatas, stereotipus ir svetur surankiotas nuomones.
Trys spalvos
Kraujas, mirtis ir laisvė. Raudona, juoda ir balta. Trys spalvos dominuoja Jūratės Rekevičiūtės parodoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Pagarbi tyla. Solidžiai įrėminti kūriniai. Nekropolis/Akropolis. Dar aistringai kuriančios ir jau kūriniais tapusios personos. Nematomas smėlio šokis klepsydroje pertraukiamas tik videoprojekcijos šnaresio.
Ekrane matyti, kaip menininkė dirba. Kaip seksualiai plyšta dažas, nuo paviršiaus atitrūksta gijomis, kurios, regis, tęsiasi dešimtis tūkstančių mylių, kilometrų ir kristalizuojasi gramais, kubais ir mililitrais erdvėje, prisodrintoje vaitspirito, terpentino, kietiklių, skaidriklių ir kitų ingredientų. Jie įsiskverbia į dailininkės plaučius, nusėda kepenyse, ant žandų ir blakstienų…
Meno suvokimas prasideda nuo mechanikos, nuo pirmojo rankos judesio, volo girgžtelėjimo, dažų smarso. Tekštelėjimas dažų dėžutės dangtelio. Dzvambt. Aha, čia geltona, juoda, baltos dėžutė didesnė – duslus garsas. Popieriaus šiugždesys. Galingo preso pasukimas. Įtempti raumenys. Atspaudimo kulminacijoje menininkė pasistiebia ant pirštų galų ir klišę atplėšia nuo pagrindo. Ji jūsų nepastebi. Jai rūpi, ar radosi ta ilgai ieškota žymė? Kaip pavyko? Pasislinko? Ar faktūra išryškėjo? Volo spaudimas per didelis? Jūsų net nėra jos pasaulyje. Gracinga kaip tenisininkė, plėšri kaip tigras ir toliaregė kaip nežinanti budistė. Ir visas jos dėmesys skirtas istorijai.
Skirta istorijai
Naujausią J.Rekevičiūtės parodą galima pamatyti iki gruodžio 9-osios. Čia eksponuojami žinomų Lietuvos ir pasaulio žmonių kultūrą paveikusių žmonių – rašytojų Julio Cortazar`o ir Jurgos Ivanauskaitės, krepšininko Arvydo Sabonio, fotografo Romualdo Rakausko, aktorės Eglės Mikulionytės, dizainerės Daivos Urbonavičiūtės, Tėvo Stanislovo, menotyrininko Edwardo Lucie – Smith`o ir kitų drabužių grafikos atspaudai. Tuos drabužius dėvint buvo suvaidintas spektaklis, laimėtas finalas, vaikščiota 30 metų, mąstyta ir neapkęsta, apsilaistyta vynu ir kokoso pienu, nutrėkštas uodas, praslydo lūpdažio žymės… Žodžiu, gyventa.
Autorės nuomone, drabužis geriausiai atspindi asmenybę. Juk kai galvojame apie žmogų, įsivaizduojame jį vienaip ar kitaip apsirengusį. Ir užsifiksuoja šis vaizdas ilgam. Kitaip tariant, vaizdinys gimsta iš mūsų nuomonės, kas žmogui tinka dėvėti, ir iš preparuojamojo įsitikinimo, kas jam tinka. Balansas, be abejo, stereotipinis.
Stereotipas – geriausia žaliava menui. Belieka „neįnešti“ pernelyg daug savęs. Nepakeisti to jausminio rakurso. To emocinio žiūros kampo. To horizonto, į kurį žvelgi, galvoji, būni su žmogumi, kai apie ir aplink jį gimsta kūrinys.
Ko gero, nesuklysiu visą menininkės kūrybą ir gyvenimo poziciją pavadinęs eksperimentu su visuomene, o kūrinius – lakmuso lakštais. O santykį su grafika – tikėjimu, kad „klasikinėmis technikomis sukurtas kūrinys gali veikti žmones šiuolaikinio meno kalba”.
Galite paklausti – velniam tiek kankintis? Paėmei fotoaparatą, ar dar paprasčiau – kompiuterį, ir pirmyn. Kitas menininkas personažus suportretuotų, surašytų konceptą apie prasmę jiems egzistuoti. Ir būtų labai socialu. Pvz., ciklas „Įžymių žmonių rūbai mano inter-ejere“. Bet tik tikras menininkas tikrai žino, kad tikriausi portretai turi būti „perleisti“ per jį patį, per akis, rankas ir technikas visas. Tam, kad virptelėtų realybė ir pati nusimestų apdarus. Sutikite, lengviau patikėti menininko tiesa nei pasaulio sandaros modeliu, dekalogu ir Archimedo dėsniu. Nes ji fragmentiška, aktuali, kol mums dar rūpi, kuo kvėpuojame, kodėl šukuojamės plaukus ir gadiname orą, ir egzistenciją pavėjui paleidžiame.
Kad paaiškėtų, kas kuriama, šioje parodoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip sukurta. Sukurta ekspresyviai, bet intymiai, su derama pagarba, bet ir žaidimo čia pakanka. Su doze ironijos ir porcija poparto.
Minko pelenus ir kraują
Ką matome parodoje? Ekspozicija labai paprasta. 16 rėmų su specialiu apšvietimu. 16 juodų stačiakampių monolitų. Raudonas personažo šlovės ar menininko kančios (?) kilimas. Ir iššūkis tradicinėms bejausmėms ekspozicijoms, parodų salių nykiai ramybei, snaudžiančiam personalui. Žodžiu, matome puikų ekspozicinį sprendimą, įtempiantį ir taip kreivą parodų salės erdvę.
Šiame mini „stounhendže“ stebina pati grafikos samprata. Originali grafikos technika. Reljefinis įspaudas. Jūratė visada nemėgo klasikinės grafikos. Raižymo, dėmėjimo, konkrečių linijų ir štrichų. Jai svarbu ne raižyti, o spausti. „Ieškau atsitiktinumo“, – sakė ji. Jūratė nekuria pasaulio, o atspindi jau esamą. Jos grafiką pavadinčiau įspaudais. Kitų įspaudais į save. Ir tokiais pat įspaudais, kokius palieka personažų darbų svoris realiame gyvenime.
Klišė kuriama ilgiau nei grafikos darbas. Ilgai mirkoma dažuose. Serija bandomųjų atspaudų. Ir staiga – pirmasis. Vienintelis. Kito tokio nebus. Šią akimirką dingsta personažo rūbas. Dingsta jau relikvija ar kasdienės sukniakelnės, turinčios pretenzijų „būti”.
Kūriniai supanašėja. Turbūt ne vienam užkliuvo pakankamai vienodas faktūrinis tinklas, kompozicija, plastinio modeliavimo sprendimai. Skirtingus portretuojamųjų charakterius vizualiai suvienodina technika. Kodėl?
Viena vertus, žmonės paveiksluose su(nu)asmeninami iki autorei reikiamo standarto. Koks tas standartas? Toks, kad galėtum suspausti jį menamame glėbyje, kalbėtis su juo nefamiliariai ir be akibrokštu, kalbėtis apie artimus ir paprastus dalykus. Apie angelus ir kakavą. Apie naujas mados tendencijas ir asmeninį credo. Apie tai, kas įkvepia ir stimuliuoja. Verčia kurti ir gyventi.
Kita vertus, kurtas vienas ciklas. Pristatytas eksperimentas ir ryškus posūkis lietuviškos grafikos srityje. Naujiena pakankamai staigiai išmesta į eterį. Autorė žada toliau rašyti „kultūros istoriją“, revizuoti esamus atspaudus ir rekvizuoti naujas sielas. Įžvelgiu „šio reikalo“ perspektyvas. Nes kalbame apie visuomenės instinktus. Instinktą siekti išrinktojo vaidmens, jį gauti ir suvaidinti. Nes taip reikia. Taip įpratino… aplinka. Ši kaukė teikia užmaršties ir pasitenkinimo. Užmarštis ir pasitenkinimas leidžia patirti malonumą. Aukščiausią malonumą.
O menininkas, naudodamas tą pačią mikstūrą, nevalingai siekia pažinimo. Pramušti saldaus sirupo sieną, liulantį garbės ir šlovės dangų su purpuriniais kiaušiniais, kuriuos peri durininkais apsitaisę angelai. Menininko dalia minkyti pelenus ir kraują. Iš juodo, raudono ir balto. Lošti iš mirties, laisvės ir kraujo. Ir tik jo valioje, ar ši masė liks dvokiančiais glitėsiais, ar kūriniai žaižaruos kruvinomis brangakmenių briaunomis ir taps pastebima istorija.
