Ar verta jaunimui muzikuoti Lietuvoje?
Tokį klausimą iškėlė idėjų ir entuziazmo nestokojantis Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.
Laima Sugintienė
Jis į balandžio 10-ąją Klaipėdos koncertų salėje vykusį koncertą-pamąstymą „evakavo“ gausų būrį Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokinių (juos pavadino būsimu Lietuvos muzikos elitu) bei mokytojų.
„Žvirbleliai!..“ – kreipėsi M. Bačkus į jaunuosius muzikus ir pažėrė daug skaudžių klausimų. Dažniausiai – be atsakymų.
Kodėl asocijuojasi su nuobodybe?
Kodėl lietuviška muzika asocijuojasi su nuobodybe? – klausė jis.
Koncertui parinkęs puikią lietuviškos muzikos programą (M.K.Čiurlionis, J.Gruodis, F.Bajoras, T.Makačinas ir kt.) ir su savo vadovaujamu kolektyvu vienu įkvėpimu ją atlikęs, jaunimui patraukliai, nevengdamas žargono, ją pakomentavęs, atsakymą į šį klausimą gavo iškart aplodismentų decibelais. Juolab kad paraginęs neklausyti tėvų, nepritariančių muziko kelio („lochų“ profesijai, anot nesusipratėlių) pasirinkimui, nevengdamas, greičiau – atvirkščiai, stengdamasis „pataikyti“ paaugliams į toną, būsimą elitą „nupirko“ visų akivaizdoje. Anglų kalbos mokytojos – taip pat.
Kodėl emigruoja?
Mindaugas neemigravo, tik mokėsi Anglijoje. Nes Lietuvai šios šalies kalbos jo žinios buvę per menkos (čia muzikalūs „poliglotai“ smerkiančius žvilgsnius nukreipė į nesusipratėlę mokytoją). Tačiau kodėl negrįžtamai emigruoja kiti jauni žmonės – atsakymų labai daug.
Eskaluojamas brangus mokslas. „Iš kur gauti 18 tūkstančių?“ – klausia ne vienas. „O ar mokytis nebandei?“ – atšaunu. Kad ir tos pačios anglų kalbos, ką jau sakyti apie gimtąją! Taip, taip ir tų baisiai nuobodžių muzikologijos dalykų. Juk yra ir valstybės finansuojamų vietų. Nekalbant apie tai, kad dar neteko per visą visuotinės „krepšelizacijos“ laikotarpį sutikti to, sumokėjusio šią mistinę sumą iš savo kišenės.
Taip, sąlygos studijų metu ten geresnės, mokslas dažnai – nemokamas, didesnės karjeros galimybės – sąrašą galime tęsti.
Kodėl tampa funkcionieriais?
Kodėl buvę talentingi muzikai tampa funkcionieriais?..
Atlikęs nuostabią F.Latėno kompoziciją „Pasadoblį“, M.Bačkus pateikė ir šį autorių kompromituojantį faktą: jis gi dirbo ministerijoje! Vedėjas, direktorius, viceministras – tokie baisūs žodžiai kompozitoriaus biografijoje! M.Martinaitis, V.Bartulis – tos pačios kartos atstovai – kokie jie buvo kitokie, kokie jie buvo laisvi ir drąsūs! Taip, žavėjausi (ir tebesižaviu) šiais seniai jau ne „naujosios kartos“ (taip vadinau juos savo diplominiame darbe, nes rašiau būtent apie juos, laisvus ir kitokius) kompozitoriais, nes ne visi jie tapo nelaisvi. Postai nesutrukdė (negi padėjo?!) F.Latėnui tapti prestižinės K.Stanislavskio premijos laureatu. Tokių „susitepusių“ yra ir daugiau. Kad ir G.Sodeika, ar tavo, Mindaugai, tiesioginė viršininkė Loreta Narvilaitė.
Kodėl gėdijamės giedoti himną?
Koncerte puikiai pristatytas V.Kudirka. Iš netikėtumo, nuskambėjus pirmiesiems „Tautiškos giesmės“ taktams, publika net ne iš karto suskubo stotis. O jau suvokus, kas skamba, istorinės koncertinės erdvės skliautai turėjo sugriaudėti nuo būsimo elito giedamo himno. Negriaudėjo. Atvirkščiai: buvo juntamas kažkoks nepatogumas, ir tik ties antru posmeliu galima buvo atpažinti žodžius. Pažiūrėkite futbolo čempionatą: kokie nors ispanai himną gieda šlapiomis akimis, drebančią ranką prie krūtinės prispaudę. O mes pirmaisiais metais liepos 6-ąją himno giedojimo akcijoje dalyvavome, o po metų Šiaurės rage buvome… trise.
Kur dingo muzikavimo džiaugsmas?
Mindaugai, turiu nuvilti – mokiausi gerai. Blogiausia – buvau pirmūnė.
Tačiau ir smuiko mokslus (ir todėl, kad mokytojas niekaip nedavė groti tos nuostabios B.Dvariono pjesės „Prie ežerėlio“, kurią taip nuostabiai sugrojo L.Valickas), ir vėliau konservatoriją mėginau mesti. Ne kartą. Deja, daugelio nelaimei, neatlaikiau spaudimo, nepakako ryžto, tad dabar, tapusi teoretike (žinia, jais tampa tie, kurie nemoka nei groti, nei dainuoti), keršydama už vaikystėje ir paauglystėje muzikuojant patirtas traumas, atmušinėju mokinių norą muzikuoti tritoniais ir septakordų sprendimais.
Tačiau – kas jau visų baisiausia – tapau administracijos darbuotoja. Taigi – nelaisva. Taip galutinai suteršiau ir šiaip nelabai menišką savo biografiją.
Ne aš viena norėjau mesti muzikos mokyklą. Lietuvoje du kraštutinumai: vos patekęs į muzikos mokyklą, mokinys yra „daromas“ laureatu ir kankinamas solfedžiais, tai iš esmės dažnai yra tik dainuojama teorija. O vidurinėse mokyklose per muzikos pamokas (niekam ne paslaptis) atliekami rimtesnių mokslų namų darbai. Taip, sąmoningai perdedu, tačiau čia yra tiesos. Kur dingsta ta gausybė muzikos mokyklų auklėtinių, kad jų nematyti net koncertuose kaip klausytojų? Nekalbant, kad jei kuriam dar neatmuštas noras toliau saviraiškai muzikuoti kokiame kolektyve – tokių kolektyvų net nėra. Kodėl koks Diuseldorfo mėgėjų simfoninis orkestras (ir klausytojų buvo artipilnė Žvejų rūmų salė) ar Vydūno mokyklos choras muzikuoja žibančiomis akimis (kaip jie dainavo Briteną!), o dauguma profesionalių kolektyvų artistų nuobodžiauja scenoje? Gal kad pašaukimas tampa amatu? Ar ne apie tai kalbėjo F.Chopinas, nustojęs koncertuoti, nes „muzika jam nustojo būti menu“?
Kur prapuolė klausytojai?
Svarstau: kiek klausytojų būtų susirinkę, jei renginys būtų vykęs ne pamokų metu? O jei dar ir su bilietais? Jau seniai situacija kritiška. Dar daugiau „kodėl“: kodėl koncertuose, išskyrus vieną kitą nuolatinį lankytoją, nematyti muzikos pedagogų? O kur būsimieji muzikos mokytojai? Ir kas mano anūkus, jei kada nors jų sulauksiu, mokys muzikos, jei šiandien muzikos pedagogikos studijas, nors ir yra retų išimčių, renkasi (ir šiemet ketina) tie, kuriems nepavyko tapti atlikėjais ir nepakanka žinių išlaikyti muzikologijos egzaminą? Mat stojant į šią programą minėto egzamino nereikia.
Gal jau atėjo metas į muzikos mokytojo darbo sutartį įtraukti punktą apie privalomą koncertų lankymą? Kaip S.Šimkaus laikais buvo įtrauktas privalomas grojimas koncertuose.
Tų baisių muzikologijos dalykų mokytojas iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos Algirdas Kiškis (taip, taip, Mindaugai, tas pats!) atskleidė liūdną statistiką: per 32 pedagoginio darbo metus nė vienas (!) jo mokinys iš užsienio negrįžo.
…Koncertą, perskaitęs poetišką konservatorijos dvyliktokės Linos Posėčnaitės eilėraštį, M.Bačkus su savo kolektyvu užbaigė jos jaunatvišku, peizažišku muzikiniu kūriniu „Audros debesys“.
Lina išvažiuoja. Į Vokietiją.
Kas, jei ne mes?
Konservatorijos vienuoliktokė Laura Raišytė mano: „Iš tiesų, kas, jei ne mes, gali sukurti kažką naujo; kažką, kas bus kieno nors pradžia; kažką, kas gali pakeisti kitų kartų požiūrį į meną. Taigi mes – jaunieji muzikantai turime ne skųstis, jog Lietuvoje menas nevertinamas, o daryti viską, kad jį pradėtų vertinti“.
Geras atsakymas.
