Archikūno sudėtis
Jiedu dirba kartu, bet per atstumą. Marius Morkūnas – Vilniuje, Vitalijus Jankūnas – Klaipėdoje. Nuotolis įveikiamas telefonu bei skaipu, bet neleidžia dažniau pareivuoti, kas jų žodyne reiškia išimtinai gyvą sąveiką, turinčią apčiuopiamus rezultatus. Tačiau architektūros studijos taikliu pavadinimu „Kūnas“ įkūrėjai jau įpratę vikriai naudotis „zoom“ funkcija ir kaitalioti mastelį. Bendravime, kūryboje, organizacinėje veikloje tai padeda žvelgti gaiviai ir neriboti savęs.
Aktyvūs architektūrinių ir urbanistinių konkursų dalyviai, bendraminčių komandų sudėtyje nuskynę laurus su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ architektūrine koncepcija, Modernaus meno centro pastato architektūrinės idėjos projektu, Klaipėdos Jūrininkų prospekto kvartalo urbanistiniu projektu bei kitomis išplėtotomis idėjomis, spėjo patirti ne tik pergalės skonį, bet ir susidurti su stagnacijos apraiškomis. Nuo nusivylimų saugo įvairios veiklos mozaika, kurioje išsitenka ir komerciniai, ir visuomeniniai projektai.
Architektūra, kūryba, edukacija
– Tekste studijos interneto svetainėje rašote, kad jūsų veikla aprėpia plačiai – nuo stambių architektūrinių projektų iki daiktų dizaino. Šis orientyras yra duoklė permainingai rinkai ar jūsų veiklos koncepcijos dalis?
M.Morkūnas: Esame gana skirtingi. Mane žavi, kad neretai kurdamas didelį daiktą turi būti itin taupus, o kurdamas mažą – itin kruopštus. Dirbdami stengiamės kaitalioti mastelį ir kelti vienodai aukštus kriterijus tiek mažiems, tiek dideliems objektamss.
Tik kurti architektūrą, kurios realizavimo laikotarpis yra gana didelis, ir perleisti interjero dizainą kitiems ne visada malonu. Norisi prisėsti prie mažo, kur kas labiau apčiuopiamo ir greičiau pagaminamo daikto. Šitaip tampi dėmesingas smulkmenoms ir drauge išmoksti blaiviai įvertinti visumą. Esame lankęsi architekto Peterio Zumthoro suprojektuotame SPA Šveicarijoje. Būnant ten tampa aišku, kokią pridėtinę vertę gali turėti architektūra, kiek svarbu įsijausti į situaciją ir kiek atradimų šitaip galima patirti.
Kita vertus, mus domina inovatyvūs technologiniai bei techniniai sprendimai. Šiuo metu Vilniuje yra statomas mūsų suprojektuotas A+ – aukščiausios energetinio naudingumo klasės – namas. Šiame projekte moderni šiuolaikiška architektūra skamba unisonu su technine infrastruktūra.
– Kas savo ruožtu jums įkūnija architektūros siaubą?
V.Jankūnas: Jeigu architektas tampa projektuotoju, jis yra pasmerktas. Dabar architektūra dažnai tapatinama su projektavimu, urbanistika – su teritorijų planavimu, idėjų konkursas – su mažiausios kainos pasiūlymo loterija. Šitaip sureikšminamas techninės užduoties sprendimas ir apleidžiamas pridėtinės vertės kūrimo klausimas.
– Ar „Kūnas“ turi savo veiklos strategiją arba motto?
V.J.: Motto – architektūra, kūryba, edukacija. Strategiją kuria bendravimas – svarbu burti bendraminčius. Vilniuje yra nemažas kūrybininkų branduolys. Apsigyvenęs Klaipėdoje ne iš karto tokį atradau, tačiau dabar jaučiuosi „savo lėkštėje“. Nuo 2009-ųjų, kai pradėjome dirbti savarankiškai, paisome savo orientyrų dėl reguliaraus dalyvavimo konkursuose. Pernai padarėme net daugiau, nei buvome numatę.
Ne ką mažiau smagu kaitalioti kryptį ir prisidėti prie visai kitų sričių bei projektų. Sukūrėme ką tik Klaipėdoje įvykusio Baltijos šalių mados festivalio „IKRA Mada“ scenografiją, besibaigiantį renginių sezoną padėjome ekonomiškai ir efektingai atnaujinti „Švyturio menų doko“ mažąją salę.
Vienas iš didesnių miesto reikšmės projektų – būsimoji Klaipėdos Pilies džiazo festivalio scena, kurios projektą sukūrėme. Ją miestui dovanos mecenatas verslininkas Ovidijus Jankauskas. Šiemet Kruizinių laivų terminalo, kuriame pirmąkart vyko festivalis, sąlygos išbandytos su tradicine scena, o kitąmet jau planuojame naujojo objekto įrengimą. Iš medinių konstrukcijų sumontuotą naująją sceną įsivaizduojame kaip ir dieną, ir naktį aktyvų multifunkcinį rekreacinį objektą. Vasarą jame vyks koncertai ir kitokie renginiai, šaltuoju metų laiku ji galės tarnauti kaip parodų stendas.
Patys išmėginę Leonardo da Vinci specialistų mobilumo programos pranašumus, pernai pradėjome veikti kaip priimančioji organizacija – mūsų biure Klaipėdoje pusmetį stažavosi architektė iš Italijos, rudenį sulauksime dar dviejų stažuotojų. Bendravimas su kolegomis iš kitų šalių tampa raktu į platesnį požiūrį, atvirumą kitokiai tradicijai, vadinasi – ir naujoms veiklos galimybėms.
Lovoje su „Robotron“
– Buvote kurso draugai. Bendri įsitikinimai suvedė ar išsigrynino jau pradėjus bendradarbiauti?
V.J.: Marius, prieš tai Kauno aukštesniojoje menų mokykloje trejus metus tobulinęs štrichą, buvo žymiai labiau pažengęs kūryboje. Savo ruožtu man lemiamos buvo studijos Vokietijoje pagal mainų programą. Tenykštis universitetas bus pakreipęs mano mąstymą teisinga kryptimi. Grįžęs į Vilnių lengvai radau su Mariumi bendrą kalbą. Kartu sumanėme ir rengėme architektūros seminarų ciklą „Laiptai“ Šiuolaikinio meno centre. Studija „Kūnas“ iš tikrųjų įsikūrė bendrabutyje. Kambaryje turėjau dviejų aukštų lovą, pirmajame aukšte buvo įkurdinta „Robotron“ braižymo lenta. Čia pakaitomis braižydavome ir miegodavome, – juokiasi.
M.M.: Po pirmojo bendro konkurso buvome nusprendę, kad realizacijos mums neįdomios, traukia konceptualūs darbai, kurie sulaukia daugiau įvairialypės grįžtamosios reakcijos nei kasdieniški projektai. Dalyvaujant individualaus namo architektūros konkursuose gimė „sraigės namo“, kuris dydžiu gali adaptuotis prie šeimininko pageidavimų, „kurmio namo“, pakasto po žeme urbanistiškai baisioje aplinkoje, taip pat „incognito namo“, kuriame visa viršutinė juodo stiklo dalis priminė incognito žymėjimą spaudoje – juodą brūkšnį akių lygiu, koncepcijos.
– Kiek rimtai vertinote šią veiklą?
V.J.: Išsikeldavome aktualią problemą ir į ją atsakydavome kūriniu. Maždaug nuo 2003-iųjų orientavomės apie 60 proc. darbo laiko skirti intelektualiajam ugdymuisi, grynajai kūrybai. Kita vertus, suvokėme, jog tam, kad išgyventum, turi tapti samdomu darbuotoju. Euforiją patyrėme, kai 2004 metais laimėjome Vilniaus Šnipiškių rajono urbanistinį konkursą.
M.M.: Biure, kuriame tuo metu dirbau, dalyvauti konkurse pasišovė vienas kabinetas. Pasikvietėme Vitalijų. Buvo didelis reivas, kai neskiri, kur yra mokslai, kur konkursas, kur diena, kur naktis, kada dirbi ir kada – ne. Galiausiai išėjo įdomus darbas. Ir toliau dirbome skirtinguose biuruose semdamiesi praktinių žinių, tačiau sutarėme per metus dalyvauti 1–3 konkursuose.
Kuris turi piešti
– Įkvepianti konceptualių modelių kūrimo patirtis gali netekti žavesio susidūrus su biurokratiniais keblumais siekiant žemiško projekto realizacijos.
M.M.: Motyvacija išlieka, nes konkurse parodai savo kaip architekto brandos laipsnį. Žinoma, nugalėtojo laurai – geroji medalio pusė. Blogojoje – įgyvendinimo aparatas, kuris yra neveikiantis arba sugedęs ir neužtikrina projektų tęstinumo. Bet tai jau nebe architekto, o sistemos bėda. Manau, šioji pusė rodo, kokia netvarka mus supa. Ir, spėju, ateis laikas, kai sutvarkysime ją pagal savo patirtį arba ji susitvarkys savaime, nes kitos išeities paprasčiausiai nebus. Tačiau mes niekad nepažinsime situacijos nieko nedarydami ir niekada negalėsime kalbėti nepabandę.
V.J.: Praėjo lygiai metai nuo „Agilos“ konkurso. Projektas stovi vietoje. Tačiau per šį laiką sukaupėme didžiulį įdirbį bendraudami su Valstybės saugomų teritorijų tarnyba, UNESCO komisija, viešindami situaciją. Teikia stiprybės viltis, kad ją galima pakeisti. Bet kuriuo atveju kurdami negalvojame apie kliūtis ir trikdžius. Mes tiesiog siekiame padaryti gerai. Tačiau įvairios situacijos rodo, kad neužtikrinamas architektūrinių konkursų tęstinumas, pagarbos darbui stoka yra objektyvi realybė.
M.M.: Kartais architektūrai nepalankios situacijos suvienija gildijos atstovus, sužadina aktyvias architektų praktikų, teoretikų, mokslininkų diskusijas. Iš vyresniosios kartos kolegų tenka išgirsti karčių apibendrinimų, kad dabartinė padėtis, neleidžianti skleistis naujoms idėjoms, – jų pačių neveiksnumo pasekmė. Labai norėtume, kad patiems netektų šitaip reziumuoti savo aktyviausios veiklos dešimtmečių.
– Jūsų darbe tenka daugiau klausytis ar įtikinėti?
V.J.: Diskutuoti.
M.M.: Ir argumentuoti. Kai potencialus užsakovas atsineša piešinį, dažniausiai iškart pasakome, kad mums ne pakeliui – šioje situacijoje piešti turime mes.
V.J.: Tačiau labai smagu, kai žmogus ateina su vizija ir pagarba. Bendraudamas ir grynindamas idėjas kartais pamatai, kad jis nebėra tikras dėl savo nuomonės, ieško, mokosi. Šitoks darbas man yra savęs ir kito ugdymas. Šiame kontekste tikrąją prasmę įgyja individualiosios architektūros sąvoka. Tada žmogus rodo savo būsimojo namo maketą ar vizualizaciją draugams džiaugdamasis, kad jis yra vienas iš jo kūrėjų.
Kalbino Valerija Lebedeva
