Arnas Aleksandravičius

Jaunųjų kūrybos konkursas

ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS


Kaip viskas vyks ir pasibaigs


norėčiau gyventi amžinai
karšinčiau savo vaikus jiems sulaukus senatvės
kiekvienam mirus liūdėčiau ir per šermenis
nubraukčiau sūrią ašarą bet išėjęs iš bažnyčios
jausčiausi neapsakomai laimingas šypsočiausi
nes gyvenu dar vieną nuostabią dieną

štai aš kvėpuoju ir liečiu pasaulį jo akis lūpas
susirandu draugų „visam gyvenimui“
man jie atrodo lyg vienadieniai prašalaičiai

stebiu kaip keičiasi žemė kaip raukšlėjasi jos kakta
sausėja skruostai nuo pražūtingo žmonių užkrato

matau kaip išnyksta visos žuvų rūšys lieka tik
jūrų arkliukai o žvejai tampa kalviais ir kuria
nuostabius papuošalus bet moterys jų nenešioja
jie per sunkūs moterys segasi gyvus

jūrų arkliukus į plaukus

sukūrus jaunystės eliksyrą niekas nespėja jo paragauti
garbėtroškos siekia pirmojo gurkšnio ir sudaužo
vienintelį gyvybės dubenį

ateis sunkūs laikai vieną gražią pavasario dieną
saulė ims nesustabdomai plėstis kol sprogs
atnešdama išsvajotą pasaulio pabaigą žus visa
net jūrų arkliukai net robotai ir tu bet neliūdėk
juk tada mes visi susitiksim

Skurde praturtėjus


„man nereikia karališkų pietų nereikia blizgančio žaislo
kurį galėčiau dovanoti savo vaikui ir apskritai nemėgstu
to kas blizga“ tariau šiuos žodžius vakar žiūrėdamas
į dangų iškėlęs rankas savo beprotybei nors akys blizgėjo
tada atsisėdęs ant didžiulio akmens tame apsnigtame
lauke galvojau ko aš apskritai laukiu iš šios nakties bet
niekas dõra nešaudavo į galvą tik vergai vedliai patarėjai
šie žmonės ir taip mane supa bet kur aš dėsiu jų paslaugas
bailiai dirsčiojau į žvaigždėtą dangų ir mačiau jame
dieviškus atspindžius iš įvairių pasaulio kampelių štai
vienišas vyras auginantis kates ir per pusę amžiaus
nė karto nepamiršęs jų pamaitinti štai aš jūros žuvis
svajojanti apie gėlą vandenį buvo šalta ir mūsų pasaulis
sustingęs į ledą man priminė kad viskas ką turiu taip pat
yra stingdančio šalčio pagauta ir išgaruotų vos pakabinus
danguj antrą saulę nusipurčiau šias mintis nuo savo
garuoti ėmusio kūno ir nupėdinau miesto pusėn kur
manęs laukė tikrų tikriausia saulė nežinia kaip nusileidusi
į žemę

Gyvenimo eilėraštis


mėgstu atjoti į rojų pasibalnojęs įvairius mitinius gyvius
dažniausiai tai būna pegasas prieš kiekvieną tokią kelionę
nepaprastai nervinuosi rankų pirštai ir keliai virpa ne kartą
dėl to teko kristi iš balno pareidavau stebėtinai sveikas
keista ir tai kad įjojus pro rojaus vartus niekas nepasikeičia
visiškai niekas žmonės ten lygiai taip pat ėda šika ir krušasi
nekenčia vieni kitų dar net labiau nei kvailiai liekantys šiapus

iš pradžių šis vaizdas vis tiek atrodė kažkuo žavus na nes po šimts
juk tai rojus ir tik laikui bėgant nepamenu tiksliai kuri kelionė
tai buvo suvokiau kad abiejose vartų pusėse gyvenimas atrodo
pakankamai apgailėtinai tai buvo smūgis tai reiškė pabaigą
nes kur mielas poete benuvyktum kad ir visą gyvenimą jotum
tiesiai ir tiesiai į pasirinktą pusę vis tiek galų gale pavargsit
tu ir tavo gyvulys ir nukrisit abu negyvai nuvaryti ir kas baisiausia
taip ir neištrūkę iš savo juokingo pasaulio

tai suvokęs svarsčiau galimybę į rojų atvykti tik
turgaus dienomis kad pirkčiau ir parduočiau gėrybes
juolab kad tokių gudruolių jau buvo ne vienas
bet ne aš geresnis už juos kartu sudėtus todėl likau
tarp kvailių koks skirtumas juk jei norėsiu sugrįšiu
argi ne taip

tiesa vos nepamiršau visų savo kelionių metu šį bei tą rašinėjau
dažniausiai tai būdavo eilėraščiai kai kurie sakyčiau nepriekaištingi
užtat man vis kažko trūko vis neužteko todėl visus sudeginau ir
dabar rašau savo gyvenimo eilėraštį kurį tikiuosi baigti
iki mirties

by admin