Artėjimas tolstant
Gitana Gugevičiūtė
Matyt, nėra nieko pastovesnio nei tarpusavio santykių nepastovumas… Ilgai eksploatuotas meilės trikampis patyrė metamorfozę ir scenoje realizavosi „kvadratu“ – į santykių peripetijas stačia galva nėrė dvi moterys ir du vyrai, skirtingi kaip diena ir naktis, kaip ugnis ir vanduo, bet besiilgintys to paties: meilės, artumo, šilumos, intymumo…
 |
| Spektaklio „Arčiau“ personažai: Denas – K.Makauskas, Elis – R.Bunikytė, Ana – A.Liubinaitė, Laris – V.Jočys. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos |
Žvejų rūmų teatro salėje rodomas premjerinis Klaipėdos Pilies teatro spektaklis pagal P.Marberio pjesę „Arčiau“ (rež. Darius Rabašauskas).
Šio spektaklio veikėjas Laris vienoje scenoje mesteli: „Nedera kritikuoti menininko darbo jo premjeros dieną. Bet kažkas juk turi tai daryti…“. Įspūdžiais dalinuosi dar jausdama premjerinį virpulį, bet jau nebe premjeros dieną…
Vairą patikėjo aktoriams
Spektaklis leido įsitikinti, kad D.Rabašauskas apdovanotas pakankamai subtiliu scenos pojūčiu – jo režisūriniai sprendimai atsargūs, nepretenzingi, tarytum nematomi, bet tikslinga veiksmo eiga konstatuoja neįkyrų režisieriaus buvimą ir subtilų jo vadovavimą teatriniam virsmui.
Pjesėje nestinga psichologizmo, humoro, subtilaus dramatizmo – aktyvių emocijų ir pojūčių. Spektaklio vairą visiškai patikėdamas aktoriams, D.Rabašauskas ne tik kėsinasi atskleisti jų privalumus, bet demaskuoti ir jų „silpnąsias vietas“, kurių, kaip matyti stebint monohcrominius veikėjų paveikslus, nestinga.
Scenoje – ketvertas: Laris (Vaidas Jočys) – gydytojas dermatologas, Denas (Karolis Makauskas) – nekrologų rašymo verslu užsiimantis žurnalistas, Ana (Alma Liubinaitė) – profesionali fotografė, Elis (Rūta Bunikytė) – striptizo šokėja.
Kaip „muilo operoje”
Istorijos, su kuria supažindinamas žiūrovas, siužetas prilygsta bet kuriai meksikietiškai „muilo operai“. Denas ir Elis susipažįsta gana neįprastomis sąlygomis: merginą partrenkia automobilis ir Denas ją palydi į ligoninę. Įsiplieskia meilė, pažintis perauga į bendrą gyvenimą kartu, o įkvėptas Elis gyvenimo istorijos (ji lieka paslaptimi žiūrovui) Denas parašo knygą (kitaip sakant, – „pavagia“ Elis gyvenimo istoriją, ją „paviešina“). Tačiau netrukus Denas susipažįsta su fotografe Ana ir mirtinai užsigeidžia tos „efektingos“ moters. Ši jį atstumia, bet Denas nenurimsta: vieną vakarą interneto pokalbių apie seksą svetainėje Denas užmezga kontaktą su gydytoju dermatologu Lariu ir apsimetęs moterimi (Ana) pakviečia Larį į pasimatymą – taip „pajuokauja“ su vienu ir „atkeršija“ kitai. Likimas irgi pajuokauja: gražuolė fotografė ir šiek tiek nerangus, kompleksuotas (?) gydytojas pradeda bendrauti ir susituokia. Ir dar, mieli skaitytojai, ne spektaklio pabaiga, nes Denas – atkaklus. Per Anos fotografijų parodą galų gale su „geismų objektu“ jam pavyksta užmegzti romaną, kuris ilgai vyksta Lariui ir Elis už nugaros. Tiesai paaiškėjus prasideda dar viena spektaklio „serija“: poros suyra tam, kad sudarytų naujas struktūras, kurios taip pat nepatvarios ir vėl yra, kol grįžtama į išeities variantą – į atskirus keturis gyvenimus. Tiesa, į tris, nes vieno personažo likimas nutrūksta…
Visi veikėjai šiame spektaklyje šiek tiek dvasios mazochistai ir įkyriai artėdami išties tolsta vienas nuo kito. Jų poelgiai dažniausiai nepaklūsta įprastiems logikos dėsniams, o kalbos virsta kupiūravimo prašančiu daugžodžiavimu.
Pristigo potencialo
Spektaklio dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas scenovaizdis – įstrižai scenos sustatytos pilkšvos kartono plokštės, kėdės, stalelis, pora čiužinukų. Šie daiktai „nesivolioja“ po sceną viso spektaklio metu, bet laiku ir vietoje atsiranda keičiant erdves, mizanscenuojant. Vis dėlto norėtųsi dar maksimalesnės daikto panaudos. Ne todėl, kad egzistuotų būtina sąlyga, jog daiktas, esantis scenoje, privalo „veikti“, o dėl to, kad spektaklio aktoriams tiesiog pritrūksta potencialo susitvarkyti su savo vaidmenimis, charakteriais, su jų motyvacija.
Jiems pristinga aktorinio meistriškumo, išraiškos, intonacijų įvairovės. Jie perdėm statiški, jų emocijų skalė ribota, nors fiziniai duomenys tvirtina, kad iš jų galima „išlaužti“. Tai liudija ir kai kurios itin vykusios scenos (Deno ir Lario bendravimas internetinėje svetainėje), ir galėjusios tokiomis būti, bet apribotos pasyvumo (fotosesija Anos studijoje).
Elis pernelyg infantiliška, kad būtų įmanoma patikėti jos turtinga striptizo šokėjos patirtimi. Denas per daug monotoniškas, neišradingas ir apsmukęs, kad galėtų suvilioti „aukščiausios prabos“ moterį. Ana – per daug „blondinė“ ir per mažai intelektuali, kad įtikintų savo kaip menininkės kompetencija. O Laris… – puikus! Klaipėdos dramos teatro aktorius V.Jočys sukūrė įdomų, gyvą vaidmenį. Jis vienintelis spektaklio pabaigoje kitoks nei jo pradžioje.
Yra apie ką kalbėti
Būčiau neteisinga, jei teigčiau absoliučią vaidybos nesėkmę, bet dramatizmo šešėlis, nuolat „prasimušantis“ muzikos garsais ar „dainuojančiomis“ aktorių intonacijomis, šiek tiek stabdo spontanišką, natūralią gana komiško veiksmo eigą.
Spektaklis – kamerinis ir išorinio veiksmo jame nėra daug, tad aktorinis meistriškumas išties nepaprastai svarbus. Todėl stebina režisieriaus drąsa pasirinkti tokią medžiagą, kai trys iš keturių aktorių nėra profesionalai tikrąja to žodžio prasme.
Ir nors vaidybos falšas akivaizdus, vis dėlto premjera kažkuo patraukli (paprastumu, aiškumu, tikslumu). Daugelį jos trūkumų „reanimuoja“ faktas, kad spektaklis gimė repetuojant po studijų, pagrindinių darbų, po ilgų valandų, praleistų „didžiojoje scenoje”, – tai irgi patrauklu ir verta pagarbos. Beje, jei buvau kiek kategoriška, tai tik todėl, kad yra apie ką kalbėti…
