„Artistas“ – auksinė nespalvoto nebyliojo kino magija

„Artistas“ – auksinė nespalvoto nebyliojo kino magija

Penki „Oskarai“, devyni „Cezariai“, septynios BAFTA statulėlės ir trys „Auksiniai gaubliai“ – štai tokį kino apdovanojimų glėbį šiemet susišlavė „Artistas“, nespalvotas, nebylus filmas.

Aivaras Dočkus

Nepabūgo įvertinti eksperimento

Kartais JAV kino akademijos nariai, dažnai kaltinami perdėtu konservatyvumu, pademonstruoja neįtikėtiną drąsą. Prieš porą metų jie nustebino įteikdami „Oskarą“ geriausiam filmui užsienio kalba – šokiruojančiai japonų dramai apie mirusiųjų grimuotojus „Išvykimai“. Šiemet galingiausieji ir įtakingiausieji kino pramonės atstovai nepabūgo apipilti prestižinėmis statulėlėmis nebylaus ir nespalvoto eksperimento „Artistas“.

Įtariu, jog ne vienas prodiuseris tikriausiai griebėsi už galvos, perskaitęs Michelio Hazanaviciaus scenarijų. Sugrįžimas į nebylųjį kiną? Šiais beveik visagaliais įspūdingų vaizdų laikais? Titrai vietoj aktorių tariamų žodžių? Tai turėjo atrodyti kaip visiška beprotybė.

Beje, genialusis Pedro Almodovaras praėjusiais metais taip pat ketino griebtis panašaus eksperimento. Pradinė trilerio „Oda, kurioje gyvenu“ idėja buvo nebylus filmas, duoklė Holivudo aukso amžiui. Tačiau ispanų grandas atsisakė sumanymo, manydamas, jog juosta bus garsių senųjų filmų pamėgdžiojimas.

M.Hazanavicius ir prodiuseris Thomas Langmannas surizikavo. Nors „Artisto“ scenarijus kokį 100 kartų paprastesnis už daugiasluoksnę „Odą, kurioje gyvenu“.

Geniali sėkmės formulė

M.Hazanaviciaus scenarijus paprasčiausiai pribloškia paprastumu. Nebylaus kino žvaigždė Džordžas Valentinas maudosi šlovės spinduliuose. Čia pasirodo jaunutė gražuolė, kuri visomis prasmėmis sujaukia garsenybės gyvenimą. Jausdamas neįveikiamą simpatiją, jis padeda jai įsiveržti į Holivudą. Laipsniškai „šnekantis“ kinas išstumia nebylųjį, mergina užkariauja publikos simpatijas, o Valentino filmai niekam nebeįdomūs. Ar tai ne paskatinimas scenaristams, svajojantiems apie kino olimpą? Sėkmės formulė vos iš kelių ingredientų.

„Artisto“ triumfas – pačiame sumanyme ir paradokse. Nebylus kinas naujausių technologijų laikais. Paprasta sentimentali istorija, kai scenarijų autoriai laužo galvas, kaip žiūrovus per filmą dešimt kartų apsukti aplink pirštą ir palikti kvailio vietoje. M.Hazanavicius tenori pasidžiaugti kinu. Nusilenkti auksinės Holivudo eros režisieriams bei aktoriams. Pažaisti ir pasimėgauti eksperimentu.

Bet, suprantama, už „Artisto“ lengvumo – ilgas bei atidus nebyliojo kino studijavimas. Ir nuolatinė detalių paieška. Nekalbančiame filme šneka kiekviena smulkmena. Aktoriai tampa dar jautresniais žinios perdavimo įrankiais. Mirktelėjimas, posūkis, vos sugaunamas judesys, veido išraiška, kūno poza. Nebylus kinas – tai savotiškas emocijų šokis. M.Hazanaviciui pavyko užčiuopti tą plonytę ribą tarp teatro ir kino. Nebyliajame kine reikia išraiškingesnės vaidybos. Tačiau „perspaudimai“ nepageidautini.

Nepakartojami kiekviename epizode

Jeanas Dujardinas tikrai pelnytai apdovanotas „Oskaru“. Režisierius šiuo aktoriumi „groja“ kaip visu simfoniniu orkestru. Tiksliai pagautos išraiškos ir emocijos. Šiek tiek žaismingos ironijos. Nebyliojo kino suvokimas ir kažkas daugiau. Jam net nebūtina nieko sakyti. Viskas ir taip išdėstyta, tad žodžiai atimtų žaidimo intrigą.

J.Dujardinas nepakartojamas kiekviename epizode. Tai ir sunkus, išsunkiantis fizinis darbas. Kad ir finalinėje šokių scenoje. Nebyliajame kine kaip niekur kitur svarbus energijos transliavimas. O „Artiste“ net nėra būtinybės skaityti titrų. Jie čia labiau kaip neišvengiama nebylaus kino žaidimo taisyklė.

J.Dujardinas turi puikią partnerę – gražią ir charizmatišką aktorę Berenice Bejo, pelniusią „Oskaro“ nominaciją.

Kitas stipriai veikiantis elementas – mielas keturkojis padarėlis Džeko Raselo terjeras Uggie. „Artistui“ jis suteikia švelnų komiškumo atspalvį net pačiose dramatiškiausiose situacijose. Užburianti Ludovico Burce muzika neabejotinai verta „Oskaro“. Ji tampa viena pagrindinių juostos aktorių. Ypač svarbi filmo pradžioje, kai žiūrovams truputėlį sunku iš karto prisitaikyti prie nebyliojo kino stilistikos.

„Oskarui“ nominuotas operatoriaus Guillaume Shiffmano darbas niekur neleidžia suabejoti filmo struktūra. Daugelis kadrų ir planų atima žadą labiau nei įspūdingiausi kino teatrų „hitų“ peizažai.

„Artistas“ net nepretenduoja į komercinį kiną. Tačiau pasidavusieji nebyliojo kino magijai atras pasakišką ir nekaltą nespalvotą auksinių Holivudo laikų grožį. Pabaigoje bus priminimas, jog mes jau gyvename kalbančio kino eroje.

Pavadinimas: „Artistas“ („The Artist“).

Šalis: Prancūzija, Belgija.

Žanras: romantiška drama.

Režisierius: M.Hazanavicius.

Scenaristas: M.Hazanavicius.

Aktoriai: J.Dujardinas, B.Bejo, Johnas Goodmanas, Jamesas Cromwellas.

Operatorius: G.Schiffmanas.

Kompozitorius: L.Burce.

Prodiuseris: Th.Langmannas.

Originalo kalba: anglų, prancūzų.

Filmo trukmė: 100 min.

Premjera Lietuvoje: 2011 12 30 „Forum Cinemas Vingis“.

Siužetas: Lietuviško kraujo turinčio prancūzų kino kūrėjo M.Hazanaviciaus filme 39-erių aktorius J.Dujardinas įkūnijo Džordžą Valentiną – sėkmingą nebyliojo kino žvaigždę, besimėgaujančią šlovės spinduliais. 1927-aisiais kulminaciją pasiekusi Džordžo karjera vėliau ima ristis nuokalnėn, mat Holivudo kūrėjai išmoksta įrašyti filmus su garsu, o aktorius nenori priimti pokyčių. Kadaise gražią merginą Pepi Miler scenos link stumtelėjęs Džordžas praranda viską, o akimirksniu išgarsėjusi moteris debiutuoja „kalbančiame“ kine ir apipilama dėmesiu. Bet ji nepamiršta savo geradario…

by admin