(As)meniškai

(As)meniškai

Nida Gaidauskienė

Užsukus į knygyną, akis užkliuvo už pažįstamo vardo ant knygos nugarėlės – Sofija Kanaverskytė. Ji dėsto Klaipėdos universiteto režisūros specialybės studentams scenografiją, pati yra sukūrusi daugiau nei aštuoniasdešimt scenografinių projektų spektakliams, surengusi devynias autorines parodas (batikos, aplikavimo technika atliktų darbų bei scenografijos projektų) ir dalyvavusi bene tiek pat grupinių parodų.

Batikos raštai

Ištraukusi knygą iš darniai surikiuotos kolonos, įsitikinu, jog spėjimas pasitvirtino: išties dailės albumas. Su antrašte „Asmeniškai“, taigi, regis, skirtas kamerinei savų auditorijai. Atsiverčiu – BA-tika. Išvien su eilėraščiais! Visiškai netikėtai aptinku, jog S.Kanaverskytė… „Rašinėju eilėraščius“, – įžanginiame žodyje prisipažįsta ji pati. „Savo darbais neiliustruoju eilėraščio, tik gretinu vizualią mintį prie žodžio“, – patikslina.

Štai tas dviejų raštų – vizualaus ir kalbą koduojančio – radimasis iš vienos rankos ir paskatino mane parašyti šį atsiliepimą. „Tekstas“, kurį dabar suprantame kaip sąvokų junglumą į vientisą pranešimą, pirmine savo forma yra susijęs su audiniu, tekstile. Taigi batika, kaip vienas iš audinio dekoravimo menų, yra nelyginant rašto primatas. Kai kas žodį „batika“ verčia reikšme „raštuotas“. Šią maždaug tūkstantmečio senumo techniką iš Javos salos į Europą atvežė danai. Batikos tėvynėje vašku ant audinio piešti , o paskui dažuose mirkyti raštai – gėlių, lapijos, drugelių, paukščių, vaisių, kriauklių, žuvų sąlyginės figūros – vietiniams buvo ir tam tikros informacijos šifras. Lygiai kaip mums, lietuviams, austiniai raštai juostose reiškė saulę, žalumą, gyvybę ir kt. Europoje, batiką atskyrus nuo industrinio audinių tiražavimo ir pavertus grynojo meno raiška, ribotų variantų figūratyvumas, žinoma, kito, daugėjo spalvinių niuansų, piešiniai atspindėjo individualią kūrėjo vaizduotę. Vis dėlto įstabu – pati technika iki šiol diktuoja dekoratyvumą.

Vartydama S.Kanaverskytės albumą, matau netgi archetipinių motyvų kartojimąsi (spėju, nesąmoningą) ir sykiu šiuolaikišką jų interpretavimą. Fantastiškiausių pavidalų gėlės vis tiek liudija augmenijos ženklą (batikos darbai „Puokštė“, „Rožės“), gyvybės medžio užuominą („Medžiai“, „Langas“ – šerkšno piešinys). Puikų pasaulio medžio ir soliarinio ženklo junglumą išvystame barokiškame batikos darbe „Pašventintasis“, centre aplikuotame prabangaus audinio skrituliu. Esama archetipinių saulės („Saulė“, „Saulės sprogimas“, „Saulės motyvas“), vandens („Lietus“, „Versmė“, „Banga“), ugnies („Ugnis“) vaizdinių.

Lyg ir netyčia pakartojami Javos salos gyventojų figūriniai motyvai – aukštųjų ir žemųjų sferų gyventojai paukščiai („Paukštis“), žuvys („Žuvys“). Labai originaliai transformuojamas šio ir ano pasaulio tarpininko – drugelio – vaizdinys („Drugys“). Jame neberandame sparnų kontūro. Kadras pritraukiamas iki drugio sąlygiško liemens ir jo sparnų keturių akių (gamtininkai mano, kad dėmės ant drugelio sparnų išties mėgdžioja akis). Vabzdžio sąlyginis kūnas skeliamas asimetriškai, kiekvienai pusei suteikiant koloritiškai priešingą, nors ir dulksvą atspalvį. Tokių spalvų gali būti marmuras, granitas, samana ant akmens. Kontūras nutaškuojamas balta punktuacija – panašiai kaip Australijos aborigenų mene. Dulksvumo, matinio santūrumo, paslapties, susidėvėjimo įspūdį kuria pergamentinis popierius, tapęs pagrindu S.Kanaverskytės vėlesniuose darbuose. Kaip įžanginiame žodyje tvirtina pati autorė, batikos panaudojimas ant popieriaus yra jos technologinis atradimas.

Išvien su eilėraščiais

S.Kanaverskytės batikos triptikas “Akmenys”.

Tai, kas tapoma ant šilko, – priešingai – yra labai skaidru. Audinys prašosi būti peršviečiamas – kaip vitražas. Vaško įtrūkiai, leidę įsigerti dažams, vietomis primena vitražo kontūrą, tik daug trapesnį, liaunesnį, nelyginant iširęs voro tinklas. Lange turėtų kabėti batikos darbas „Baltas žydėjimas“, beje, sukurtas jau ruošiant knygą ir nerandant poros vienam geresniųjų rinkinio eilėraščių:

Praveriu laiko užuolaidą

Ir pamatau vaikystę.

Pieva, dumblinas šunkelis tyso.

Pulkelis karvių

Ir aš, maža piemenė,

Priskynus pievoje žiedų,

Dėlioju juos

Aplink kiekvieną

Šunkely įmintą pėdą.

Pienėm, melsvais katiliukais,

Vėdrynais, švento Petro rakteliais,

Ašarėlėm ir lauko našlaitėm

Dienų dienom

Žydėjo tavo pėdos, mama,

Kurias palikdavai šunkelio dumble,

Mane aplankiusi.

Pirmos dvi eilutės, literatūrologo požiūriu, būtų liekamos, galima buvo jų ir neparašyti. Bet fenomenologiniu rakursu žvelgiant, pamestume nuorodą į užuolaidą. Ši priklauso labiau nebe eilėraščiui, o peršviečiamam batikos darbui, kuris galbūt vienintelis knygoje yra tiesioginis teksto sinchronizavimas ir išplėtimas. Dėliojamos augmenijos nuoseklus vardijimas atskleidžia autorės aistrą komponuoti, dekoruoti. Kitame fragmente (albume puslapių nėra, todėl nenurodau) vardijant perteikiamas palaimingas klaidžiojimas tarp diemedžių ir jazminų, / tarp tujų ir žilvičių, / tarp slyvų ir vyšnynų, / pro daržo tarpvagius, / tarp morkų ir aguonų, / tarp bulvienojų ir agrastų, / tarp visko visko, / kas pasėta, nuravėta…

Tema lemia, ant kokio paviršiaus bus lašinamas vaškas. Įspūdingasis batikos triptikas „Akmenys“ (vėl pirmapradė stichija) yra atliktas ant medvilnės. „Akmenys“ yra tankūs medžiagiškumo, materijos struktūros pojūčio. Jų sąlytis su oru, kuriame, rodos, šaudo, mirguliuoja šviesos dalelės, primena kosmogoninį materijos atsiskyrimą nuo to, kas laku. Ir sykiu tų elementų difuziją, persiėmimą vienas kitu. Nenuostabu, kad ir eilėraščiai, išsidėstę apie minėtąjį triptiką, atrodo įtaigiausi.

Kartą sesuo man pasakė:

Atsitūpk pavasarį darže

Ir paklausyk,

Kaip žemė šneka.

Ne šneka,

O dainuoja.

Arba:

Vaikystėje, ganydama karves,

Aš sukdavau Žemę.

Įsiręžus

Stumdavau pečiais

Medžius ir akmenis

Iš vakarų į rytus,

Kad tik greičiau ateitų vakaras.

Ir taip kasdien…

Visatos centras ten, kur stoviu Aš, – modernaus žmogaus jausena. O raiška modernistinė tik su išlygomis. Pirmiausia ji matoma autorės intuityviame polinkyje į verlibrą. Eilėraščio darymo neišmanymas leidžia pailsėti skaitytojui nuo profesionalų poezijos gamintojų triukų. Tiesa, S.Kanaverskytė yra neakivaizdžiai Vilniuje studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet nuo ano laiko nutekėjo daug vandens, literatūrinės mados bei nuovokos keitėsi. Liko dienoraščių sąsiuviniai. Disciplinuotas rašymas tapo neatsiejama savivokos dalimi. Rašyta ta pačia ranka, kuria vedžiotas vaškas ant audinio lyg ant velykinio margučio (liaudies meno ornamentikos pavyzdys – batikos darbas „Paukščiai). Patikslinsiu – kaire ranka. Labiau paklusnia vaizdinių, muzikinių asociacijų centrui. Toji kairė ėmėsi rašto, kai mergaitei buvo ketveri. Žodžių kryptis ant lapo buvo „hebraiška“ – iš dešinės į kairę. Taip vėliau parašyti visi dienoraščiai. Be veidrodžio svetimai akiai neperskaitomi. Paėmusi į dešinę ir kairę ranką rašiklius, šiandien dailininkė gali rašyti nuo vidurio į abi šalis simetriškai. Jos batikos darbas „Atspindys“, paverstas ant šono, primena tą rašymą.

Knyga primins…

Iš eilėraščių tekstų taip pat ryškėja ašis, kuri skelia gyvenimą perpus. Daugybę kartų mėginama sugrįžti į tą lūžio vietą, atkarpėlę iki jos (Norėjome abu /Nueit į mišką, išsirinkti medį) ir tuoj po jos (Dabar viena / Ieškosiu medžio). Tačiau kartais įprotis dekoruoti neleidžia laiku įsiterpti tylai, pauzei. Tais atvejais tekstas tampa pažeidžiamas. Bet jis leidžia matyti tveriančią ir, kūrybos dėka, daug ištveriančią moterį. Ieškančią sprendimo scenografijoms, kai sava drama didesnė. Liejančią vašką taip, kad audinys gaustų muzikinių pasikartojimų harmonija („Auksinės kopos“, „Baltas žydėjimas“, „Kalnas“) arba vidiniu regėjimu, kaip dagerotipija, išsaugančią miško šviesotamsos žaismą („Neringa“). Kažkuo čiurlioniška. Ir vardas Sofija.

Kai žvelgiu į nuotrauką albumo priešlapyje, kur ji palinkusi ties amariliais, pagalvoju, kad gyvenimo tekste ženklų apstu. Amarilis, lietuviškai meilenis, nurodo į meilę (o ir spalva kokia!). Ši gėlė iš vieno stiebo visada iškelia žiedų porą. Sofija turėjo seserį dvynę, kurią pranoko tiek gabumais, tiek gyvenimo trukme. Ši knyga skiriama „seserims“, vadinasi, ir jai, dvynei. Moteriai būdinga gyventi atmintimi. Albume „Asmeniškai“ rasime daug artumo lūkesčio. Ir sykiu neįveikiamo vienišumo.

Beveik monochromiškas batikos darbas „Vėjas“, pilnas pajūržolių plaikstymosi, galbūt labiausiai atspindėtų laukimo ir netikrumo būseną. Čia nebėra jokio puošnumo. Dailininkės duktė Agnė Kanaverskytė, gražiai apipavidalinusi albumą, net poetinių tekstų eilutes padarė siūbuojančias. Tai šiek tiek užsupa.

Pagrindinis autorės motyvas leidžiant knygą išsakytas įžangoje, – kad išliktų amžininkų ir kitų kartų atmintyje tai, kas drauge su audiniu dūlėja, blunka ir dingsta be pėdsako. Poligrafija išsaugo spalvas, bet jas ir šiek tiek iškreipia į vieną arba kitą spektro pusę. Keičiasi erdvinis pojūtis – nebejaučiame paveikslo dydžio, rėmų sąskambio, negalime pirštų galais palytėti audinio faktūros. Todėl smagiausia pamatyti originalus ir pažinti juos kuriantį žmogų. O knygos teprimena, kad jie yra. Esamuoju laiku.

Gruodžio mėnesį planuojamas S.Kanaverskytės albumo “Asmeniškai” pristatymas Klaipėdoje: šįsyk poezija skambės podraug su gyvai atliekama muzika. Renginyje sykiu su autore dalyvaus literatūrologas Marijus Šidlauskas, eilėraščius skaitys aktoriai.

by admin