Atminties voratinkliai

Atminties voratinkliai

Kompozitorius, eseistas, performansistas, videomenininkas, muzikos festivalių rengėjas, pirmojo lietuviško šiuolaikinės muzikos vadovėlio ir radijo programų autorius – visa tai apie vieną žmogų – Šarūną Naką, jau trečią rudenį paeiliui Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatantį savo videoinstaliacijas.

Visų pirma, patekę į instaliacijos „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ erdvę, susiduriame su dominuojančiu erdviniu sprendimu. Septynių dalių instaliacija išsiplečia salės erdvėje ir persikelia į priešais esančią patalpą. Jei praėjusių metų rudenį demonstruotą Š.Nako instaliaciją „Aporija” žiūrovas galėjo stebėti iš vieno taško, aprėpdamas visus tris vaizdo kanalus, šįkart autorius jį priverčia klaidžioti ir pačiam pasirinkti stebimų atvaizdų seką.

Skirtingi transliuojamų vaizdų masteliai, vizualinė instaliacijos ritmika uzurpuoja patalpą, neutralizuodami visas įprastinio judėjimo trajektorijas. Stebėtojas fiziškai negali vienu metu priimti pateikiamo informacijos srauto, todėl susikuria individualų instaliacijos „perskaitymo“ būdą. Ekranuose besisukantys skirtingos trukmės videofilmai praktiškai nepalieka galimybės antrą kartą išvysti tos pačios vaizdinių jungties. Žiūrovas patenka į meistriškai sukonstruotas pinkles, kuriose yra priverstas kaskart iš naujo įminti kelioliką viena po kitos sekančias užuominas.

„Evangelija pagal kalvį Ignotą“ sukurta pasiremiant asmenine ir kolektyvine atmintimi. Instaliacijoje apstu individualios autoriaus patirties ir archyvinių oficialios kultūros kronikos atplaišų. Koliažo principu perduodama informacija konkuruoja tarpusavyje, šalia autoriaus užfiksuotų praėjusio dešimtmečio liekanų demonstruojamas pompastiškas filmas apie lietuviškas dainų šventes. Žiūrovas, vedamas kultūrinių citatų, keliauja painiais atminties labirintais, o tai, kas atrodė negrįžtamai ištrinta iš visų pasąmonės užkaborių, netikėtai išsiskleidžia nauju rakursu.

Kūriniui pasirinkęs ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir visos bendruomenės patirtis, autorius automatiškai pateikia kiekvienam suvokėjui individualų ir autentišką pranešimą. Būtent kolektyvinė atmintis ir kultūros citatos sąlygoja daugiaplanę kūrinio suvokimo galimybę ir tai, kad kiekvienas parodos lankytojas gali atrasti sau pažįstamus atributus.

Naudodamas archyvinius dokumentikos kadrus, Š.Nakas lyg ir siekia savo instaliaciją padaryti prieinamą ir suvokiamą kiekvienam. Tačiau nesustojančioje atvaizdų karuselėje lėtus monumentalius kadrus keičia fragmentiškos ir asmeniškos pastabos, oficialios kultūros kronikos pompastiką pertraukia ironiški štrichai. Priklausomai nuo parodos suvokėjo požiūrio į vienus ar kitus praeities reiškinius jis gali visiškai skirtingai suvokti ir interpretuoti instaliaciją. Instaliacija „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ – tai tarsi pasaka be galo, atkartojanti jau įgytą patirtį, bet vėl iškelianti naujus klausimus ar siūlanti naujas išvadas.

Dar viena neabejotinai svarbi instaliacijos dalis – garsas, lydintis vizualią medžiagą. Šioje instaliacijoje Š.Nakas naudoja simfoninį kūrinį „Nuoga”. Išgryninto skambesio opusas koliažiniam vizualiniam sprendimui suteikia tariamo sakralumo ir išduoda ne tik analitinę, bet ir švelniai ironišką autoriaus poziciją.