Atsivėrė „Berlynalijos”

Atsivėrė „Berlynalijos”

Gitana Gugevičiūtė

Tie, kam daugiau ar mažiau pažįstama Rolando Rastausko kūryba, tikriausiai sutiks su teiginiu, jog šis kūrėjas pusfabrikačių į sceną neneša. Jam svarbi kokybė, kuo dar kartą leido įsitikinti šiemetiniame tarptautiniame šiuolaikinio meno festyvalyje „PLArTFORMA“ demonstruotas menų sintezės projektas „Berlynalijos“.

„Berlynalijos” – tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis, kurį sukūrė eseistas R.Rastauskas (centre), videomenininkė A.Maknytė, perkusininkas A.Gotesmanas ir šokėja G.Laurinavičiūtė. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Projekte dalyvavo R.Rastauskas (tekstas), Aurelija Maknytė – VJ Makaura (video-), Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Goda Laurinavičiūtė (šokis).

Ar verta apie jį kalbėti atskirai nuo visos kitos festivalio programos? Taip. Tai vienas tinkamiausių pavyzdžių, patvirtinančių festivalio koncepciją. „Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis, įkūnijamomis jau pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia menų sintezė tapati naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų programą“, – rašoma festivalio programoje.

Kitas neginčytinas projekto privalumas – jo išbaigtumas.

„Berlynalijos“ – tai savotiška R.Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio (su juo R.Rastauskas pamečiui laimėjo Roberto Bošo stipendiją, už kurią tris savaites galėjo gyventi Berlyne) pėdomis.

Tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis. Trumpiau sakant, – multimedija, kurios link eiti skatina ir kintanti visuomenė, ir nepanaudotos šio žanro galimybės. Tai savęs paties ir Berlyno – miesto simbolio – identiteto paieškos. Dar viena miesto, patyrusio tam tikras perversijas, versija. Dar vienas jo veidas.

Kiek melancholiškų, nostalgiškų tekstų akustika bei dienoraštinio pobūdžio filmuoti kadrai susižaidžia su čia pat į ekraną perkeliamu, tarsi fotoaparato objektyvo sugaunamu vaizdu ir trūkčiojančiu perkusijos ritmu. Vaizdo, judesio ar garso improvizacija, kiekvienas krustelėjimas ir atodūsis atrodo taip, tarsi iš anksto būtų surepetuotas, ir tuo pat metu leidžia tikėtis klaidos. Esanti paklaida suklysti skleidžia gyvasties energetiką.

Montažo principu pagrįsta projekto struktūra artima ir spektaklio, ir šiuolaikinio šokio raiškai. Prie spektaklio artina gal daugiau intuityviai nujaučiama tekstų dramaturgija ir kaleidoskopiškai montuojamos scenos (šiuo aspektu projekto stilistika primena kino principus) bei aktoriniai efektai (sąlygiškai galima kalbėti apie personažus, charakterius, aptarti scenografiją).

Neskubrumas, atida detalei, kalbos fonetikai, mimikai ir santūri gestikuliacija; natūrali įtampa, kurią sukelia aktoriškai apdorojamas tekstas; intelektualiniai barjerai, kuriuos turi įveikti intymaus atsivėrimo srautas – šio projekto neabejotini privalumai. Prieš akis iškyla gerai sumaketuotas vaizdas ir nedidelėje erdvėje išsiskleidžia miesto ir žmogaus (turinčio tam tikras estetines ir ideologines nuostatas) mitologija.

Malonus įspūdis.

by admin