PARODŲ ATSPINDŽIAI
Atsiveria intelektuali ekspresija
Kristina JOKUBAVIČIENĖ
Parodų rūmuose startavo trečioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda “Rašto menas”, kuri birželį keliaus į Vilnių – „Arkos“ galeriją. Kadangi tai jau trečioji paroda, matyt, galima kalbėti apie rašto meno parodų tradiciją, kuri neišvengiamai yra ir, tikėkimės, bus susieta su Klaipėda. Kodėl? Matyt, reikia šiek tiek atsigręžti į praeitį.
Klojo pamatus
Lietuvos kaligrafijos pagrindus po Antrojo pasaulinio karo padėjo grafikas Antanas Kučas, kuris garsėjo kaip puikus knygos maketo ir tobulo šrifto meistras. Nuo 1944 metų profesorius A. Kučas dėstė grafiką Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau – Valstybiniame dailės institute Vilniuje, išleido kelias kartas dailininkų grafikų. Pats būdamas meninio šrifto meistras, A. Kučas ir savo mokinių darbuose reikalavo aukštos šrifto kultūros. Daugelis jų, paskatinti mokytojo, plėtojo meninio šrifto tradicijas. Tarp jų – profesorius Albertas Gurskas, ilgametis VDA Grafikos katedros vedėjas, pats prasmingai dirbantis kaligrafijos srityje ir daugelį savo studentų paskatinęs ją pamėgti. A. Gurskas dalyvavo visose “Rašto meno” parodose, o trečiojoje pristato ne tik savo išplėstinę ekspoziciją, bet ir lietuvišką šriftą “Palemonas”, kurio formomis, pasak jo, siekiama kuo autentiškiau perteikti regionui būdingą tartį.
A. Kučo ir A. Gursko dėka kaligrafija Lietuvoje sėkmingai vystėsi, patraukdama naujas dailininkų kartas. Tradicijų perimamumas labai ryškus tarp Lietuvos kaligrafų.
Perduoda mokiniams
Algis Kliševičius grafikos ir šrifto mokėsi pas Albertą Gurską, jo diplominiam darbui vadovavo A. Kučas. Nuo 1980 metų A. Kliševičius perduoda patyrimą bei žinias VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentams, dėsto taikomąją ir kompiuterinę grafiką. Kaligrafijos “bacila” jis užkrėtė savo mokinius, šiuo metu jau garsius dailininkus kaligrafus – Mindaugą Petrulį, kuris perėmė iš mokytojo šrifto dėstymą, Lidiją Skačkauskaitę-Kuklienę ir kitus. Istorija tęsiasi – šį kartą kaligrafijos ir šrifto parodoje pamatėme kelių būsimųjų dizainerių, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų, kūrinius. Andrius Balvočius, Simona Kaušaitė, Ieva Kavaliauskaitė, Eglė Krištopaitytė – ir A.Kliševičiaus, ir M.Petrulio mokiniai.
Pirmosios kregždės
1990 metais trys klaipėdiečiai grafikai, šrifto entuziastai – A. Kliševičius, M. Petrulis ir L. Skačkauskaitė-Kuklienė – surengė kaligrafijos parodą Vilniaus parodų rūmuose. Tai buvo pirmoji tikra kaligrafijos paroda, efektingai eksponuota, rimta paraiška apie naują kaligrafijos dailininkų kartą, atėjusią į meninį gyvenimą.
Parodos sėkmė, geri mokytojų ir kolegų atsiliepimai subrandino idėją rengti apžvalginę Lietuvos kaligrafijos parodą.
1992 metų balandį ji buvo atidaryta Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Pirmojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje dalyvavo aštuoniolika autorių iš Vilniaus, Klaipėdos ir kitų šalies miestų. Tai buvo didelė ir rimta paroda, sulaukusi plačiosios visuomenės dėmesio.
Atėjo nauja karta
Nauja lietuvių kaligrafijos dailininkų karta labai aktyviai pareiškė apie savo atėjimą į meninį gyvenimą. Geriausiai kaligrafijos meną propagavo parodos, o aktyviausias kaligrafijos parodų organizatorius visą pastarąjį dešimtmetį yra grafikas Algis Kliševičius. Pats jis dalyvavo visuose kaligrafijos pristatymuose Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, rengė individualias grafikos ir šrifto parodas uostamiestyje, Palangoje, Šiauliuose, Vilniuje.
Nors kitos šalies kaligrafijos parodos teko laukti septynerius metus, ji nenuvylė nei dalyvių skaičiumi, nei kūrinių lygiu. Antrojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje “Rašto menas”, surengtoje 1999 metais Klaipėdoje, dalyvavo jau trisdešimt trys dailininkai iš visos šalies. Parodos metu vyko seminaras “Tradicija ir šiuolaikiškumas”, kuris apibendrino kaligrafijos situaciją Lietuvoje, akcentavo pasikeitimus požiūryje į šią sritį ir problemas.
Kaligrafijos sostinė
Vilnietis grafikas Rimvydas Kepežinskas, šioje parodoje eksponuojantis labai emocionalius ir spalvingiausius kaligrafijos darbus, yra pasakęs: “Klaipėdą aš vadinu Lietuvos kaligrafijos sostine. Čia ir aplinkui gyvena bene daugiausia rašto meno entuziastų; ne kur kitur, o būtent uostamiestyje įvyko jau dvi Lietuvos šiuolaikinės kaligrafijos meno parodos. Taigi šis miestas turi specifinių meninių bruožų, kurie man atrodo išskirtini ir labai patrauklūs”.
Trečioji “Rašto meno” paroda surengta po ketverių metų. Jei tarpai tarp parodų trumpėja, ar galima tikėtis, kad jos taps kasmetinėmis? Tai abejotina, nors trečiojoje parodoje dalyvių skaičius išliko panašus, kaip ir antrojoje – dvidešimt aštuoni, o didžioji jų dalis – kaligrafai iš Vakarų Lietuvos.
Skaityti nebūtina
Pastarųjų metų rašto meno ekspozicijos atskleidžia kelis esminius šiuolaikinės kaligrafijos aspektus, tarpusavyje glaudžiai susijusius: naujos technologijos išplėtė kaligrafijos naudojamus įrankius ir medžiagas; jai vis labiau būdinga emocijų, o ne informacijos perteikimas; kaligrafijos kūrinys praranda taikomąją paskirtį, tapdamas grynojo meno objektu.
Ekspresyvi, emocionali raiška – būdingiausias lietuviškos kaligrafijos bruožas. Linijų ritmika, linijos ir dėmės dermės, simetrija, bet dar dažniau asimetrija, ypatingas santykis tarp teksto (tiksliau – ženklų) masės ir plokštumos, tuštumos, kaip lygiavertės kompozicijos komponentės traktavimas, dydžių kitimas, priešpastatymas… Tai tik labai nedidelė dalis meninės raiškos priemonių, naudojamų kaligrafų darbuose. Banalus, bet labai tikslus senas kaligrafijos palyginimas su muzika. Pastarosios klausoma, šiuolaikinė kaligrafija visų pirma – žiūrima. Teksto skaitomumas dažnai yra tik antrinis faktorius, teikiantis papildomą informaciją, bet nebūtinas. Tai būdinga daugumai klaipėdiečių – A. Kliševičiaus, L. Skačkauskaitės- Kuklienės, M. Petrulio, A. Klemencovo, Z. Maziliauskaitės ir jauniausiųjų kaligrafų kūriniams.
Siekia būti menu
Iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo santūri, iš arčiau atsiveria ypatingas ekspresyvumas. Kaligrafija iš esmės negali būti neekspresyvi. Ji visada susieta su kalba (net kai fonetiniai ženklai neįskaitomi), kuri pati savaime yra muzikali, vaizdinga, poetiška. Jei žodį “kaligrafija” versime tik kaip “gražus raštas”, nepaaiškinsime šiuolaikinės kaligrafijos siekio – būti menu, savarankišku ir transcendentiniu.
Algis Kliševičius, “Rašto meno” parodų kuratorius, kalbėdamas apie kaligrafijos ateitį, yra nusiteikęs pakankamai optimistiškai. O ką mano kiti? Filosofas Vilemas Fluseris skelbia, kad rašymo menas neturi jokios ateities. Daugiau vilties teikia Klingsporo muziejaus (Vokietija) direktoriaus Kristiano Šeflerio išsakyta mintis: “Kaligrafija šiandien daugeliui yra gražus ir prasmingas hobis, o treniruotai rankai – amatas; kaligrafija gali būti ir menas, tačiau tai yra labai sunku”.
