Atvirai – apie uždarą

Nei medžiagų, nei išraiškos priemonių, nei kolorito ar turinio projekto sumanytojai neapibrėžė. Autoriai laisvai galėjo manipuliuoti įvairiausiomis estetinėmis normomis, formos skaidulomis, tūrinėmis išeigomis, socialiniais ar vertybiniais kontekstais.

Pastarųjų priemonių įvairovę padiktavo ir dviprasmiška projekto temos formuluotė – „Atviras laiškas“ (tačiau ne atvirlaiškis!). Du nesuderinami poliai – „laiškas“, kurio pagrindas – intymumas bei konkretus adresatas, ir „atviras“ – būdvardis, epitetas, priešingas intravertiškai laiško konotacijai – projekto metu buvo sujungti į vientisą visumą.

Laiškas, kaip ir menas, – bendravimo, pasikalbėjimo priemonė, kreipiantis į kažką, kažkur… Tuo būdu „atviras laiškas“, dažniausiai estintis absoliučiai vidujinis, su asmeniniais išgyvenimais susijęs objektas, parodoje virto viešu – žiūrovui besiveriančiu vizualiu pasakojimu apie atskiro kūrėjo jausmus, būsenas, pamąstymus.

Tuo būdu meniniai tekstilininkų laiškai parodoje įgyja vis kitokią vizualinę raišką.

Vieni menininkai kuria grakščiai minimalistinę, estetiškai jaukią ir romantišką viziją: L. Šaduikytės ir M.-N. Foutan floristiniai sprendimai, S.M.Kaugas atsiminimų dvelksmas iš senų fotografijų, I.Kruminos kaligrafiniai rankų atspaudai, E.Karlson tekstilinės popieriaus skiautės.

Kiti atsigręžia į šiuolaikinės media diktuojamą kultūrą: D.Trinkūnaitės refleksija „e-neto“ tema, E.Švingės viduramžių ir kompiuterio epochų sinchronizacija, N.Gedrimaitės kompaktinių diskų iš veltinio kolekcija.

Dar kiti varijuoja fluxus estetika: pasitelkia senų atvirlaiškių, pašto ženklų, knygų, rašto variacijas, formuodami savotiškus „miksus“, arba humoristiškai šmaikštauja laiško interpretacijos galimybėmis: G.Čepytės siuvinėti pašto ženklai, D.Rukšenienės veltiniai kvadratėliai su „spurgeliais“, E.N.Bo lyginamosios lentos ir lygintuvo natiurmortas, L.Kuk popierinis „Manhetenas“, M. Koivisto reljefiniai inkliuzai.

Subtili rytietiška dvasia dvelkia iš kiniečių Zhou Chiaou ir Vang Meilian serijos „Dangiškos akys“ bei japonų meistro Kyoko Kumai triptiko iš metalinių sijų.

Tuo tarpu lietuviško mentaliteto “skonį” gali pajusti „ragaudamas“ S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ciklą „Tradiciniai pietūs I, II, III“, kur rondo formos plokštumose lengvai snūduriuoja baltosios salotos, šaltibarščiai ir cepelinai.

Greta visiškai kitą Lietuvos viziją piešia suomė S.Kononen, siuvinėtoje planšetėje „Valdomas“ įkūnijanti tris Lietuvos priklausomybės formas: Sovietų Sąjungos žvaigždę, Šv. Marijos kultą ir Europos Sąjungos vėliavos plazdesį.

Pirmąja premija už įdomiausią temos interpretaciją apdovanota amerikiečių menininko Arčio Brenano miniatiūra „…labai mažas gobelenas“ tiksliausiai atliepė kuratorių užduotį. Mėlynas gobelenas su minėtu užrašu anglų kalba buvo tiesiog išsiųstas iš JAV kaip atvirlaiškis į Lietuvą ir saugiai pasiekė adresatą.

Antrąja premija už meniškumą įvertintas Minamarinos Tami iš Suomijos kūrinys „Carole“. Dešimt iš popieriaus skiautelių sukurtų moters figūrėlių, susiburusių į vieną jungtinę grupelę, simboliškai įkūnija komunikacijos formulę: popierius čia tampa laiško medžiagos, o žmonių grupė – žinios perdavimo ir bendravimo asociacijomis.

Voratinklio plonumo siūleliais nuaustos Virginijos Degenienės abstrakčios melsvo kolorito miniatiūros, imituojančios Venecijos kanalų bangavimą ir vandens spalvų paletę, buvo apdovanotos trečiąja premija – už profesionalumą. O subtili Linos Šaduikytės miniatūra „Kai namuose neauga gėlės“ – sudžiovinto medžio lapas su karoliukais it brangakmeniais išsiuvinėtu krašteliu – įvertinta „Ulos“ simpatijų prizu.

Turint omenyje, jog „Atviras laiškas“ – miniatiūrų paroda, tokia darbų ir raiškos priemonių gausa neabejotinai stebina.

Kita vertus, paroda padeda nedidelėje „Klaipėdos galerijos“ salėje atverti vyraujančias tekstilės tendencijas, menų sintezės parafrazes ir, svarbiausia, neblėstančias meno ir menininko kūrybos galimybes, kai net mažiausiame plokštumos lopinėlyje galima įkūnyti ištisus fantazijų pasaulius.