Atviras kasdienybei

Atviras kasdienybei

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki rugsėjo 22-osios viešėjo marijampoliečio, ilgai gyvenusio ir kūrusio Vilniuje, Remigijaus Pačėsos paroda „Šešėlis rodo šviesą“. Fotomenininko darbai uostamiestyje buvo pristatyti pirmą kartą.

Iš maištininkų

R.Pačėsos fotografija neatsiejama nuo kitų XX a. devintojo dešimt-mečio maištininkų V.Balčyčio, A.Budvyčio, A.Šeškaus, vėliau prisijungusių A.Lukio, G.Trimako ir R.Treigio kūrybos.

Anuomet prieš fasadišką, ideologizuotą reportažą sukilusių jaunuolių tikslas buvo atkreipti dėmesį į eilinius, nuo kasdienybės rutinos atbukusio žvilgsnio nepastebimus reiškinius. Tiksliau, stumtelėti į apmąstymus, sujaukti sielą, klaidinti, kelti klausimus ir tik retsykiais pateikti atsakymų variantus. Tai buvo netikėtas posūkis anuometinėje Lietuvos fotografijoje, paveikęs tolimesnę jos raidą.

Savita šių autorių kūrybos estetika, netrukus įgijusi „banaliojo objekto“ pavadinimą, yra tarsi pamatas šiandieninei fotografijai, pasukusiai konceptualizmo link. Jau tais laikais pastangos įsiklausyti į pačią fotografijos kalbą, akcentuojant ne turinį, o mintį, susilaukė prieštaringų nuomonių.

Kalbėjimas užuominomis, nutylėjimas, pauzės ir beribė erdvė apmąstymams ne visiems priimtina ir šiandien. Ko gero, kad perskaitytum svetima kalba parašytą tekstą, reikia pirmiausia pažinti jos abėcėlę. Taigi pastangų reikia ne tiek ir daug.

Žaidžia su suvokėju

Skirtingai nei bendražygių, R.Pačėsos fotografijoje „banalusis objektas“ neapsiriboja vien kasdienybės ar jos fragmentų fiksavimu.

Ankstesnėje jo fotografinėje kūryboje vaizdus papildžiusios tiesioginės nuorodos – užrašai, padedantys sekti autoriaus minties vingius, kai kur išlieka ir šiandien. Tik sąvokos tapo lakoniškesnės, apsiribojama viena fraze ar tikslia laiko nuoroda.

Autorius žaidžia su suvokėju. Jis klaidina, trukdo pasikliauti vien reginiu, jį koreguoja konkrečiais užrašais (pvz. „shtai“), kurie gali reikšti labai daug ir kartu nereikšti nieko. Taip sudaromos sąlygos kiekvienam susikurti savą vaizdo interpretavimo modelį – istoriją ar nuotaiką, išvengiant deklaratyvumo, autorinio diktato, paliekant visišką laisvę suvokėjo mintims. Tokiu būdu fotografijos tampa tik nuorodomis, ženklais ar ramsčiais, statant asmenines vizijas.

Tam tikra prasme, minimalizmas reiškia vaizdo nuskurdinimą, jo išgryninimą, apvalymą nuo nereikalingų detalių ir užuominų. Todėl čia lengviau apčiuopiama pati mintis.

Autorius siekia paneigti pačią fotografijos prigimtį, jos pranašumą prieš regą – priartėti prie objekto tiek, kad išryškėtų tai, ko neįmanoma pastebėti akimis. R.Pačėsa fiksuoja įprastai, nesirinkdamas įmantrių rakursų, laikydamasis kasdieniško, pagarbaus atstumo.

Žvelgiant į jo darbus gali pamatyti tai, ką matai pro savo buto langą ar eidamas pakeliui į darbą. „Bendri planai“, žvilgsnį kreipiantys į kadro gilumą, praslystantys pro pirmuose planuose užfiksuotus objektus, nesuteikia jiems išskirtinumo. Fotografui vienodai (ne)svarbus kiekvienas objektas ar jo fragmentas, patekęs į kadrą. Kasdien dėvima realybė, nuskurdinta mūsų pačių žvilgsnių, netikėtai paverčia suvokėją jau ne šios istorijos dalimi, o inertišku jos stebėtoju ar vertintoju.

Netikėti proveržiai

Kaip bereikalingos informacijos, ankstesniuose darbuose R.Pačėsa nenaudojo spalvos. Šiandien, į juodai baltą fotografiją autorius drąsiai įveda spalvą. Kai kuriuose darbuose ji tampa akcentu, užuomina, o kai kuriuose – dominante.

Iš dalies tokiu būdu sujaukiama kadro darna, rimtis, sutrikdoma vaizdo harmonija. „Išsišokantys“ ryškūs objektai ar jų detalės nejučia kelia susierzinimą, priverčia suabejoti autoriaus nuoširdumu.

Šiandieninėje autoriaus kūryboje galima įžvelgti ir daugiau netikėtumų, konstruojančių visiškai naujas vizualines sąvokas. Greta atlapaširdiškos nuostabos ar įsiklausymo vis dažniau praslysta ironiška gaida, neretai pasibaigianti sarkazmu. Ne, ne aplinkai, o veikiau sau pačiam.

Taip R.Pačėsos kūryboje atsiranda saldaus žydinčių vyšnių kvapo prisodrinti peizažai, beveik nieko bendro neturintys su lig šiol jo kūryboje dominavusiu socialiniu peizažu. Tokie nauji ir netikėti kūrybos proveržiai konstatuoja autorių tebesant maištininku, ironiškai žvelgiančiu net į savo paties nužymėtą fotografijos istorijos atkarpą.

Konstatuoja kitimą

Šiandien R.Pačėsos žvilgsnis vis dažniau krypsta į dangų, palikdamas įprastą jam „akių lygio žiūrą“ ir atsvaros kasdienybei ieškodamas ten, iš kur diktuojamas gyvenimo ritmas.

Begalinės erdvės atsiplėšia nuo žemės ir užsibaigia garbanotais debesimis. Šiose nuotraukose juolab neaptiksime žmogaus. Gal to ir nereikia, nes jo pėdsakas vis dažniau tampa žymiai ryškesnis už jo paties atvaizdą. Realestiškesni už pačią realybę šešėliai įelektrina atmosferą, konkuruoja su nostalgiška ir kiek lyriška autoriaus nuotaika ir nepastebimai nugramzdina į kontempliaciją.

Kaip ir anuomet, R.Pačėsos fotografijoje daug „švarių“ plokštumų, daug vietos ir erdvės „rašyti“ savo mintims, savoms gyvenimų versijoms. Autoriaus fotografija atrodo kaip išgyventų dienų atspindys, prisiminimų chronologija ar įžūli kasdienybės dokumentacija.

Vis dėlto sentimentų praeičiai, nostalgijos šiandien R.Pačėsos fotografinėje kūryboje yra žymiai mažiau. Jau praeityje liko „geltonos gulbės“, popieriniai lėktuvėliai, skudurinės lėlės ir sovietmečio reliktas – apleistos žaidimų aikštelės. Galbūt todėl, kad jų žymiai mažiau liko ir mūsų fizinėje aplinkoje.

Dabartinėje autoriaus fotografijoje – naujo, dar tik uzurpuojamo europinio gyvenimo ženklai – dirbtinės vejos, konkuruojančios su vaiskiai žaliuojančia žole, sintetinės sporto aikštelių dangos, greitą rezultatą ir minimalias išlaidas garantuojantys statiniai. Autorius nemoralizuoja, jis konstatuoja kintančią kasdienybę, kintančią realybę ir mūsų pačių kitimą.

by admin