Atvirų prasmių valandos

Atvirų prasmių valandos

Gitana Gugevičiūtė

Prieš kokį ketvertą metų Oskaro Koršunovo spektaklis pagal brolių Presniakovų pjesę „Vaidinant auką“, matyt, nebūtų sukėlęs tiek keblumų bandant jį priimti tokį, koks jis yra….

Milicijos kapitonas (V.Martinaitis), tiriantis nusikaltimus, galiausiai pratrūksta visu susikaupusiu pykčiu, kuris publikai kelia tik juoką. Valia (D.Gumauskas) atkuriamose žmogžudysčių scenose „vaidina aukas“. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

O yra jis susiformavęs iš pjesės, parašytos naudojant šiek tiek autentizuotą „verbatim“ techniką, t.y. tokį pjesių gaminimo būdą, kai „gyvenimiškosios istorijos“ (lengvai atpažįstama kasdienio gyvenimo dokumentika), realūs personažų prototipai, autentiška gatvės šneka imami „už pagrindą“, o kūrybinga vaizduotė iš to kuria savotiškas siaubo komedijas, farsus, kuriuose nėra ribų tarp anapusybės, realybės, meno ar kičo.

Orientuojasi į mases

Pirmoji pjesės poetikos dalis jau gana gerai pažįstama teatro mėgėjams (be V. ir O. Presniakovų kai kam galbūt žinomi ir J.Griškovecas bei V.Sorokinas), antroji – gana „egzotiškas socialinis karnavalas“, „farsofilosofija“, plius akivaizdi „Hamleto“ parafrazė – intriguoja gana tiesmuku klasikos peržaidimu, bandymu universalizuotis, nors „estradinės“ spektaklio prigimties paslėpti nesugeba. O gal ir nesiekia: „Mus domina viskas, kas gimsta iš skirtybių susidūrimo. O stabilumas… Žmonės stengiasi viską labai greitai paaiškinti ir atsikratyti klausimų ir klausiančiųjų. Ši situacija dažnai iškyla mene – net jauni žmonės siekia įvardyti ir pamiršti. Šokas, drebulys, mada, revoliucija, populiarumas… O mes nenorime uždaryti prasmių“, – teigė broliai Presniakovai viename interviu.

Dramaturgai neslepia orientacijos į „masinę buitinę sąmonę“, į jauną publiką. Į tą, kuriai „svarbiausia matyti scenoje tai, kas vyksta aplinkui, ir kad forma būtų adekvati jų suvokimui“.

Taigi spektaklio scenoje – buitis, buitinės beprasmės mirtys ir kvailos priežastys nužudyti; seniai tapę norma ir nieko nestebinantys keiksmažodžiai; šmaikšti, paradoksali kalba, už kurios – kartais moralas, kartais – tuštuma.

Na, o forma – TV reklamų, klipų, estradinių „numerių“, fantasmagoriškų anapusybės vaizdų, sapnų greita, dinamiška serija. Komiksas.

Režisierius panaudoja visas įmanomas priemones eklektiškam vaizdui sukurti, todėl baseino scenoje į orą linksmai šokinėja pripučiamas guminis delfinas ir krokodiliukas; į žiūrovus tuščiomis akiduobėmis mąsliai „žiūri“ trys kaukolės; klubus kraipo mini ir bikinį dėvinti Baseino lankytoja (Airida Gintautė, Rūta Butkutė), juodos vilnos kuokštus ant nugaros ir krūtinės demonstruoja Zakirovas (Algirdas Dainavičius). Artistai veiksmą, beįgaunantį balagano formą, užbaigia „zongais“ (aktoriai patys save „pervaidina“; parodijuoja savo buvusius vaidmenis, „numerius“ (pozicijas)…

Neriasi iš kailio

Prie (jau tapusios tradicine) baltos sienelės, ant kurios nupiešta japoniškos klasikinės graviūros silueto banga, ir vyksta spektaklio veiksmas. Trys milicininkai – Seržantas Sieva (Rytis Saladžius), Milicijos kapitonas (Vaidotas Martinaitis) ir eksperimentus filmuojanti Praporščikė (Dalia Michelevičiūtė) – savo rengiamų eksperimentų scenose mėgina demaskuoti padariusiuosius nusikaltimą: įtariamas nusikaltimu asmuo demonstruoja įvykių eigą, o Valia (Darius Gumauskas), irgi dirbantis policijos nuovadoje, atkuriamose žmogžudysčių scenose „vaidina aukas“.

Ir tai ne vien jo darbas – tai ir jo gyvenimo, kuris turi akivaizdžių paralelių su Šekspyro Hamletu, dalis. Namuose, kuriuose jis gyvena su savo seksualiai ir gyvenimiškai nepatenkinta motina, ruošiasi „įsitvirtinti“ senas „perdyla“, „netašytas kelmas“ dėdė Piotras (Kostas Smoriginas). Tėvo šmėkla (Dainius Gavenonis) įkyriai, utriruotai braunasi į Valios sąmonę ir į daugelį spektaklio scenų bei mizanscenų, „bandydama“ suteikti joms transcendencijos aspektą, kuris reklaminių klipų, „čiastuškų“, spalvų erdvėje „akivaizdėja“ per kiekvieną aktoriaus ir režisieriaus pastangą „išsinerti iš kailio“: kaip nors pateisinti, išteisinti brolių Presniakovų mėgavimąsi tekstu, nereikalingu epizodų plėtojimu, nuoboduliu, kurį sukelia gerai žinomas žaidimas „buities (būties) absurdu“.

Paperka išbaigtumu

Ir nors gana paviršutiniškas, nuobodokas spektaklis euforijos nesukelia (na, kai kam vis dėlto sukelia… Beje, visi prasminiai atspalviai – teisingi. Broliai Presniakovai, paskelbę naujojo teatro manifestą, teigia: „Šiuolaikinis teatras yra tai, kas nepasistoja…“), negali nepripažinti jo išbaigtumo, vidinio „sąryšio“ tarp visko: scenografijos (Jūratė Paulėkaitė), muzikos (kompozitorius Gintaras Sodeika), parodijos, saviparodijos…

Kiekvienas veiksmas ar daiktas scenoje yra „nuoroda“ į kažką: lazdelės – suši, pašvinkusi silkė – žuvies griaučiai su žmogaus kaukole, žudikas – auka ir nuolat žudomas Kenis iš Pietų parko. Mirtis pripažįstama, bet ji nebevertinga, nereikšminga, „animacinė“. Tai tokia tema, kurią galima eksploatuoti spalvingose ir žaismingose reklamose, klipuose ir bet kur – tik atsargiai ir per daug „neluošinant“ sąmonės…

Erezija tokia: jei žmogus mato prasmę gyventi, tai kodėl jos neatras dvi valandas trunkančiame spektaklyje?

by admin