Aukso lietus

Tadas Žvirinskis


Aukso lietus
Trumpai iš pusdievių atsiradimo istorijos:
Aukso lietumi pasivertęs griausmavaldys
Dzeusas
Įsmuko į gerulės Danajos apartamentus,
Kad jo olimpinė sėkla būtų sušvirkšta
Naivia gražuole apsimetančiai barakudai.
Puikiai žinome (bet pasikartokime),
Kuo visa tai baigėsi –
Gimė Persėjas, kuris
Dekapitavo Medūzą, kuris
Išgelbėjo Andromedą, kuris
Nudaigojo savo senelį Akrisijų.

Trumpai iš naujausiųjų laikų istorijos:
Naktis prie baro. Štai myžu aš dabar
Ant kažkokios benamės kutvėlos,
Išdidžiai atmetęs barzdotą galvą.
Žvilgsnis Dausose suranda
Andromedos žvaigždyną –
Pusė pranašystės įgyvendinta.
Myžu ir mąstau apie savo dievišką aktą,
Bet mintis nutraukia šventvagiškas kreipinys:
„Ei, pydare, ką tu darai?!“

„Ne viskas auksas, kas auksu žiba…“ –
Prisimenu senolių išmintį ir spiriu
Tai netikėlei, išdrįsusiai suabejoti
Mano dievišku pašaukimu.

Buitinis satanizmas


Lai bėga siera iš akių,
Tesikaupia  ausyse ašaros,
Bet mano mintys – tyros!               
Štai aš, sekso tarnaitė,                 
Teesie man pagal tavo dolerį!       
Am, am, am-en.                             

Tavo burna priklauso man, todėl
Nekalbėk pilna burna.
Klausyk ir išgirski:
Mūsų rojus – milžinų karalystėje,
Ten gaminamos adatos, pro kurių
Ausį pralenda kupranugaris.

Kartais tylėjimo auksas iškalbingesnis už maldą.

Lytiškai plintantis eilėraštis


Šiandien parašiau eilėraštį.
Piktai it patėvis nužvelgiau jį nuo pradžios
Iki galo:
Daugtaškių aiškiai per daug!
Nubraukiau, nubraukiau, nubraukiau
Juos kaip utėles nuo tankių šukų.
Gerai, bet trūksta kažko…Nėra pajautos!

Pavaikščiojau po kambarį,
Pagrūmojau fikusui, pažiūrėjau pro langą.
Kieme – belytė žiema:
Balta kaip paklodė sifilitikų palatoj.
Sugrįžau prie eilėraščio,
Kiek pagalvojęs, įliejau tulžies, sėklos ir kraujo.
Nepagailėta fluidų – net išsekau, bet
Vis vien nėra pajautos,
Nu blia, koks aikštingas eilėraštis!

Parūkiau. Pažiūrėjau žinias.
Išprievartauta aštuoniasdešimtmetė senutė.
Tai vis dėl žiemos, dėl kelių užpustytų…
Grįžau prie eilėraščio:
Šekit nūdienos aktualijų
Vietoje balsių a ir o, vietoj jaustukų ai ir oi.
Nubraukiau. Perrašiau. Praturtinau –
Pajautos kaip nėra, taip nėra.

Kas gi čia yra, po velnių?
Kažkoks pribraukytas lapelis
Riebaluotais kraštais, susiglamžęs.
Teksto dėmė primena… falą.
Eureka!
Nunešiu pas Užupio dailininkę –
Gražiai įrėmins, aromatizuos ir prastums,
O jei pasistengsiu parodyti jai kiek pajautos,
Tai gal net gausiu papist.
Ir net ne išsineštinai.

Vilgaudo vakaras


Ant aukštų pastatų tykiai tupi chimeros –
Jų pavargusiuos žvilgsniuos nuskęsta diena.
Nesudrums šios rimties kunigaikštis prigėręs,
Tik pražiodys dausas, o jose – angina.

Purpurinė ryklė po truputį jau čiaupias,
Pasitraukia šešėliuosna aštrūs kampai.
Surimtėja trumpam tarp mažųjų didžiausias,
Prisiminęs banalųjį „Kam visa tai?“

Ant aukštų pastatų tykiai vakaras gulas
Ir rudakis rėksnys gulas gatvėj Pilies.
Kai palies pilnaties sidabrinis jį siūlas,
Tai chimeroms aukštybėse taip sumurmės:
                                        
greit prabėgo diena,
bet vos kruta
šio paliegėlio vakaro
laikas tąsus.


„Čia tūkstantį metų dabar“


Pagrindinėje aikštėje šiandien saulėta:
Žaliai geltonų spalvų žaismė,
Akinamas Arkikatedros baltumas,
Jauni veidai ir senos mašinos,
Šokoladiniais ledais išsiterlioję mažyliai,
Tamsaus gymio balionų pardavėjai,
Ilgakojės blondinės ir depiliuoti gėjai,
Kaskart godžiai nužvelgiantys varpinę.

Artėliau – jaunos mamos ir seni tėtukai –
Nesupaisysi, kurie ar kurios čia laukiasi,
Skardus žvirblių čirškimas
Kaip atsakas „kyrie eleison“,
Perėja
Ir deginanti raudona šviesoforo akis,
Draudžianti man įkelti koją į
Išsvajotą Sereikiškių Eliziejų.

Stoviu čia jau tūkstantį metų,
O visi valtininkai abejingais veidais
Praplaukia Šventaragio upės bruku,
Tik lipdukai ant jų achterių
Atspindi tikrąjį šios upės pavadinimą –

LeTa.
__________
*Vl.Braziūnas

Ave, Mors, victus te salutant!


Jau keliasdešimt metų trunka dangiškasis
nėštumas,
Užsitęsė žmogiškoji lervos stadija:
Būna, ima niežėti mentys, rodos, tuoj-tuoj
sparnai prasikals,
Suplasnosiu galingai ir kilsiu aukštyn –
bet kur tau?
Tai – tik porelė reliktinių jaunatvinių spuogų,
Kurie seniausiai turėjo išnykti…

Būna: suskausta nugara, regis, tuojau nutekės
Vandenys ir imsiu gimdyti nesuteptą dvasią –
Bet kur tau? Dvi šykščios ašaros tenurieda,
Gumulas gerkle tepakyla. Nė kvapo
sakralinio tapsmo.
Sušvinta ne nimbas, o tik ekranas
mobilaus telefono,
Atrydamas svetimą sms:
„Mama, patekau į avariją…“

Taip pat svetimai nuskambėdavo žodžiai:
„Fui, tavo inkštirai smirda lavonu!“,
kada paprašydavau
Savo vienintelės pakrapštyt mano luobą,
Kad greičiau iš vidaus išsilaisvintų angelas.
Žinau, ji teužuodė mirtį, kurią maniau
esant gyvybe.
Ji – ta moteris, kurią paskutinę mylėjau.

by admin