Aurelija Račkauskaitė
Užkliuvus už peleko
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Koks didelis ir neišmatuojamas pasaulis, kai tau šešiolika. Todėl ir žengi per jį devynmyliais žingsniais, kad spėtum viską pamatyti, ištirti, kad neliktų neišgirsto garso ir, neduok, Dieve, nepatirto jausmo.
Ir aš lėkiau, lėkiau, kol neužkliuvo viena koja už kaimyno, ir stačiai neatsitrenkiau į meilę. Šiaip taip likau gyva, tik nelabai sveika. Patirta trauma galutinai suminkštino mano smegenis ir, negana to, apkrėtė virusu vardu Ugnius.
Jis visai ne ugnies dievas, greičiau – vietinis undinas. Tai ne tik iššifruotas jo vardas: U-undinas, G-gyvenantis, N-netoliese, I-ir, U- užspaudžiantis, S- smarvę, bet ir velniškas išorinis panašumas. Ne tik po kūno kultūros užsilikęs prakaito dvelksmas išsisklaido ore, bet ir tokia įprasta funkcija, kaip nosis – įkvėpti, burna – iškvėpti, nugrimzta giliai giliai užmarštin, vos akies krašteliu aptikus Undiną.
Jo šviesūs, pečius siekiantys saulės plaukai visi kartu ir kiekvienas atskirai tiesiog rėkte rėkia: ,,Undinas!!!!“ Net reta mergina gali pasigirti tokiais vešliais plaukais kaip jis, o aš kaip tik priklausau tai nykstančiai rūšiai. Ach, kokie mes panašūs.
Kasnakt, kai neima miegas, žiūriu tiesiai jam į akis, išnyrančias nakties tamsoj. Turbūt todėl rytais atsikeliu tokia švytinti, tokia spinduliuojanti, lyg paliesta Černobylio. Deja, kas gerai, trunka neilgai. Po kambarį išmėtytų ir gerokai “persirpusių“ brolio kojinių dvokas skubiai nukerpa many besikalančius meilės sparnus ir su trenksmu nuleidžia žemyn.
Na, jis tai tikra Černobylio liekana.Tokiomis akimirkomis tik ir trokštu jį sumūryti į sieną, sukišusi visas kojines burnon.
Bet tiek to, nespėjusiai per daug įsiliepsnoti mano ir Undino meilei kalėjimas būtų per didelis išbandymas. O ir už du čiulpinukus, palyginti su kito namo kainomis – tai pigu, savaitei įgyjamas vergas namų ruošos darbams dar niekam nepakenkė.
Tikiuosi, kad tas kojinių sirpintojas neišsiryškins kito namo kainų, nes dar sugalvos streikuoti, reikalaudamas didesnės algos. O tada jau atia atia, prancūziškas manikiūre, ir labas, juodosios panagės, gražių nagų žudikės.
Bet ne! Undinas man neleistų nusiristi iki tokio lygio. Jis – vaikinas prie pinigo. Nuosavom akim matau, kaip jis geria ne šiaip kokį gėralą, bet ,,Coca Colą“, kaip išvynioja ne šiaip kokią “bonbonkę“, bet ,,Rafaelo“.
Kaip bebūtų, įsimylėjau jį, o ne jo pinigus. Esu tuo visiškai įsitikinusi – tai meilė. Bet vakar dar visai netyčia užkliuvo už akies, kad jis avi ne šiaip sau kokius sportinius batelius, o kuo tikriausius ,,Nike“.
O kaip būtų šaunu su Undinu, raumeningom kojom vietoj peleko ir ,,Nike“ bateliais, elegantiškai spaudžiančiais greičio pėdalą, prasinešti pro miestą naujutelaičiu ,,Porshe“. Noriu! Noriu! Vėjas kedentų mūsų plaukus, o aplinkiniai palydėtų susižavėjimo šūksniais. Viliuosi, kad pavyks iki to laiko kaip nors išprašyti pleiskanas, nes būtų tikras nesusipratimas, vėjui prapūtus plaukus, jas po vieną rankioti iš odinio automobilio salono.
Bet kur tau! Laiko bus daugiau nei pakankamai. Per porą metų dar penkiasdešimt kartų atsiras ir tiek pat kartų išnyks tie duonos trupiniai iš mano galvelės, nes būtent tiek reiks laukti iki lemtingojo pasivažinėjimo. Mat kvaili įstatymai leidžia vairuoti tik sulaukus aštuoniolikos. O aš tikrai nepakęsčiau, jei automobilyje būtų dar ir trečia ,,persona non grata“, kuri, žinoma, sugadintų visą estetišką vaizdą.
Dveji metai arba dvidešimt keturi mėnesiai. Ilgai teks laukti, bet gal per tą laiką Undinas mane pastebės ir net pamils. Ir jei Ugnius nė trupučio nepatrumpins savo karčių, o aš išlaikysiu dabartinį savųjų ilgį, mūsų plaukai susilygins. O tada jau laikykitės, miesto gatvės, nes jus okupuos kuo tikriausias Undinas ir Undinė!
